„Gal galėtume susitikti kitos savaitės pradžioje? Šitaip turėčiau truputį daugiau papasakoti apie asmeninį savo patyrimą su Lietuva ir lietuvių kalbos mokymusi“, – atrašė A. Laisis į kvietimą duoti interviu savaitraščiui „Atgimimas“. Pora sakinių ir nė vienos klaidos, tik sintaksė truputį neįprasta.
Žinoma, kaip ir pridera tikram prancūzui, jis grubias lietuviškas „r“ taria minkštai. Kartais supainioja skaičių ar giminę – vietoj „kalbų“ prasprūsta „kalbai“, bet kaskart save pataiso. Teigia, kad rašyti lietuviškai žymiai paprasčiau nei kalbėti.
Su A. Laisis pavasarį susitikome Vilniaus kavinėje paskutinę jo viešnagės Lietuvoje dieną. Čia jis svečiuojasi jau antrą kartą – pasimatė su bičiuliais, Vilniaus universiteto dėstytojais, pasiklausė paskaitų ir įsigijo apie trisdešimt knygų – nuo lietuvių kalbos žodynų iki gramatikos žinynų. Rudenį ketino sugrįšti studijuoti baltų kalbotyros.
Rugsėjo 26-27 dienomis Seime vyks Europos Sąjungos parlamentų švietimo, mokslo ir kultūros komitetų ir informacinės visuomenės plėtros komitetų pirmininkų susitikimas "Suvienijusi įvairovę: Europos Sąjungos kalbų ir kultūrų raidos politiniai ir socialiniai aspektai". Renginyje dalyvauja Europos Parlamento ir Europos Komisijos atstovai, savo išvadas pristato Europos lingvistų mokslinės konferencijos dalyviai. Šia proga publikuojame archyvinį „Atgimimo“ straipsnį - interviu.
- Kaip prancūziškai tarti Laisis?
- Lezy. Bet visi čia kalba, kad mano pavardė atrodo kaip lietuviška. Jiems tai patinka.
- Artūrai, ir kaipgi atradai lietuvių kalbą?
- Mane domina ją studijuoti dėl indoeuropiečių prakalbos rekonstrukcijos ir dėl lyginimo su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Tai buvo pirmas pagrindas. Kaip mainų studentas vienerius metus studijavau universitete Olandijoje. Prieš tai jau buvau studijavęs daug slavų kalbų, o ten turėjau galimybę pradėti vieną baltų kalbą. Šįmet grįžęs į Paryžių nebeturiu lietuvių kalbos paskaitų, bet priimu daug turistų lietuvių, truputį latvių – tai man puiki galimybė praktikuotis, o jiems – gyventi pačiame Paryžiaus centre nemokamai.
- Ar teisingai supratau, kad lietuvių kalbą išmokai per metus?
- Taip. Man, kaip indoeuropiečių gramatikos specialistui, lietuvių kalba atrodo nelabai originali, bet iš jos galima daug atkurti...
- Ir kokie šios kalbos išskirtinumai?
- Pvz., lotynų ir senovės graikų kalbose yra tokios konstrukcijos kaip genitivus absolutus. Lietuvių kalboje yra tokia pati konstrukcija – tai yra dalyviai. Štai tokia frazė: „prasidedant metams“... Gyvosiose kalbose sunku atrasti kitų tokių pavyzdžių. Kiek žinau, kitur tokių nėra. Šios konstrukcijos ypač vartojamos latvių ir lietuvių kalbose.
- Kaip rekonstruojama kalba?
- Rekonstrukcijos tikslas – aprašyti kalbą, kuriai neturime raštijos. Vienas lyginamosios gramatikos tikslas yra atkurti prokalbę naudojant visus kalbų ir tarmių duomenis, kitas – paaiškinti gyvas dabartines kalbas patariant šitai rekonstrukcijai.
- Tai senas tyrimų objektas, bet vis dar yra ko ieškoti?
- Taip, ypač Lietuvoje dabartiniu laiku, nes daug tarmių jau numirė arba greit numirs – ypač Nemuno deltoje, o Mažojoje Lietuvoje beveik viskas išnyko. Seni mokslo darbai yra nelabai metodiški, todėl reikia dar kartą aprašyti šitas tarmes.
- Kai kurie mokslininkai yra teigę, kad lietuvių kalba yra seniausia indoeuropiečių genties kalba. Ar pats pritartum?
- Sunkus dalykas apie tai kalbėti su lietuviais... Lietuvių kalba turi daug archaizmų ir iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų galbūt archajiškiausia, bet toks patvirtinimas neatrodo labai metodiškas.
Mane ypač domina bendrinės lietuvių kalbos suformavimas. Kalbant apie ją, galima sakyti, kad lietuvių kalba yra viena naujausių Europoje. Kai pernai lankiausi senojoje prezidentūroje Kaune, ten buvo informacija apie olimpiadas kažkur trisdešimtaisiais ir septyniasdešimtaisiais, ir nė vienas sportinis terminas nebuvo toks pat. Taigi Lietuvoje turime turbūt seniausias tarmes ir galbūt naujausią bendrinę kalbą. Mane šis skirtumas labai domina. Pats esu iš pradžių išmokęs bendrinę kalbą. Ypač rašant, ne tik kalbant. Tiksliau, rašydamas... Lietuviškai rašau geriau negu kalbu, kai patys lietuviai, žinoma, geriau kalba negu rašo.
- Negaliu neatkreipti dėmesio, kaip pats save pataisei vartodamas dalyvį ir pusdalyvį – „rašant“, „rašydamas“.
- Aha, pvz., „Andriui parašius laišką, mes susitikome“. Arba: „Aš susitinku su Andriumi, kalbėdamas apie lietuvių kalbos mokymąsi“.
- Smagu! Tik gal šis sakinys logiškiau skambėtų, jeigu: „Aš susitikdamas su Andriumi, kalbėčiau apie lietuvių kalbos mokymąsi“. Man kilo mintis, kad pirmiausia prancūzas Lietuva turėtų susidomėti dėl moters – cherchez la femme. Bet tau kitaip?
- Tai tikrai nebuvo pagrindas. Dar nesu susitikęs su lietuviška mergaite. Pažiūrėsim. Pirmas dalykas, kuris man patiko prieš čia atvykstant ir prieš susitinkant su lietuvėmis, buvo lietuvių kalba.
- Bet lietuvės irgi gražios, ar ne?
- Gražios. Ir net kalba lietuviškai! Du pliusai.
Pastaba. Pašnekovo kalba taisyta minimaliai.