Mokymo ekspertas M.Orlovsky: vertinti tik pažymiais – paviršutiniška

Pažymiai – paviršutiniška vertinimo sistema, o mokinių rezultatai būtų daug geresni, jei jie patys galėtų pasirinkti mokytojus, mano mokymo ekspertas Marcusas Orlovsky. Didžiojoje Britanijoje mokymo klausimais konsultuojančią kompaniją turintys vyriškis teigia, kad dabartinis mokinių skirstymas pagal gaunamus balus yra neteisingas, o žmonės turėtų orientuotis ne tik į egzaminų rezultatus, bet ir į vidines savybes.

Jau antrą kartą į „TEDxVilnius“ konferenciją atvykęs M. Orlovsky juokauja, kad Lietuvos sostinėje apsilankė vėl, nes praėjusį kartą pasirodė prastai, nors iš tiesų tąkart buvo palydėtas ovacijomis. Jis grįžo vėl ir paskutiniame vakaro pristatyme susirinkusiems žiūrovams žaidimo forma bandė parodyti, kaip kartais kliaunamasi išankstiniais vertinimais ir į tą pati dalyką žiūrima vienpusiškai. Vis dėlto, jo manymu, žvelgti į dalykus galima skirtingu kampu, ir taip turėtų būti elgiamasi ir planuojant mokymo procesą. Išskirtiniame interviu DELFI M. Orlovsky papasakojo apie dabartines mokymo problemas ir būdus, ką daryti, kad situacija keistųsi.

- Praėjusį kartą „TEDxVilnius“ konferencijoje kalbėjote apie svajones, šįkart paskaitos tema buvo susijusi su atsargumu. Ko žmonės turėtų saugotis?

- Triukų. Kartais dalykai atrodo daug sudėtingesni nei yra iš tiesų. Mūsų švietimo sistema išmoko mus galvoti, kad esame ne tokie geri, kokie esame iš tiesų. Visame pasaulyje galvojama, jog reikia gauti geresnius pažymius, tačiau bėda ta, kad svarbu – ne tik pažymiai. Kyla klausimas - ar svarbu tai, kad tu kažką žinai, ar tai, kad tu gali tai greitai išmokti? Ir kokiu pažymiu tai įvertinti?

Matuodami, ar žmonės yra išsilavinę, turime omenyje, kad vertiname, ką jie žino ir ką jie daro. Bet iš tiesų, jei norime ko nors griebtis artimiausius 30–60 metų, svarbu yra tai, kaip greitai galime kažką išmokti. Tačiau to išmatuoti negalime, taigi vertiname, kiek daug žmogus žino, priklausomai nuo jo amžiaus. Naudojame tai, kad padarytume išvadas, ar kažkas protingas, ar ne, bet faktų žinojimas nėra protingumo įrodymas. Tai įrodo tik tai, kad tuo metu tu tai žinai. Bet aš negaliu pasakyti, ar tuo metu tu buvai užhipnotizuotas tai žinoti, ar dirbai po penkiolika valandų per dieną, kad tai sužinotum, ar išmokai per pusvalandį, ar per praėjusią savaitę, ar per praėjusius penkerius metus.

Tai, kad tuo metu žinai tam tikrą informaciją, negali man įrodyti, ką tu veiksi ateityje. Iš tiesų, tai visiškai skirtingi dalykai. Ir mokytojai nuliūsta, nes jie turi išmokyti mokinius išlaikyti egzaminus, bet iš kitos pusės, jei nemokytų jų išlaikyti egzaminus, jie neišlaikytų, kad ir kokie protingi būtų, ir būtų klasifikuojami kaip netikę.

- Pristatymo metu kalbėjote, kad svarbu ne tik žinios, bet ir vidinės savybės. Kuris veiksnys lemiamas vertinant, ar mokinys sumanus?

- Abu.

- Kaip galima nurodyti, kurios asmeninės savybės reiškia, kad žmogus sumanus?

- Mums tiesiog nelabai gerai sekasi įvertinti, kas yra sumanus. Jei ilgai apie tai galvotume, galbūt sugalvotume. Vis dėlto, aš nežinau, ar jūs galėtumėte būti daktaru, ar ne, to nežinote ir jūs. Jei nuspręstumėte, kad norite padėti sergantiems ir turėtumėte tam motyvacijos, tikriausiai to išmoktumėte labai greitai. Ar turite būti sumanus, kad būtumėte daktaru, ar motyvuotas, tai yra, ar motyvacija paverčia sumaniu? Nežinau, yra daktarų, kurie tam kvalifikuoti, bet nenorėčiau, kad būtų, nes jie nemalonūs. O yra ir kitų, kurie yra labai malonūs, tad norėčiau, kad jie turėtų kvalifikaciją. Taigi, svarbūs abu dalykai.

- Kaip įgyjama tų vidinių savybių, kurios paverčia žmogų sumaniu?

Tai darbas su žmonėmis, veikla, kuria sugebi užsiimti, darymas tų dalykų, kurie sudėtingi, ėjimas ten, kur esi paliktas vienas vien tam, kad sužinotum, kaip turėtum elgtis. Vis dėl to, kuo daugiau tave maitins šaukštu, tuo mažiau tikėtina, kad tai savarankiškai išmoksi daryti pats. Manau, kad mokytojai tai žino. Daugelis iš jų sakys, kad vaikai yra labai protingi, bet pažymiai rodys, kad jie kvaili. Mokytojai sakys, kad jūs nesuprantate šių mokinių, o žmonės žiūrės į pažymius ir sakys – taip, mes suprantame, matome jų pažymius.

- Ar jūs norite pasakyti, kad visi į mokyklą pradėję eiti vaikai – vienodai sumanūs?

- Na, niekas negali pasakyti, kad jie negali kažko padaryti ar yra kvaili. Aš manau, kad tas, kuris yra labai malonus su žmonėmis, gali nuveikti daug dalykų vien dėl savo gerumo. Tie žmonės, kurie yra labai geri ir turi šiek tiek motyvacijos, gali būti fantastiški. Aš juos laikau labai sumaniais. Ir šis sumanumas matuojamas tuo, ar jie gali kažką nuveikti.

Taip pat manau, kad kažkas, kas perskaito knygą ir išmoksta viską, ką kažkas kitas joje parašė taip pat yra labai sumanus. Bet, jei aš norėčiau pasamdyti darbuotoją, norėčiau, kad jis būtų pirmojo tipo. Iš kitos pusės, jei man reikės to, kas prižiūrės atominę elektrinę, tuomet samdysiu antrąjį. Šiuo atveju norėsiu, kad žmogus nedarytų klaidų, nesvarbu, būtų malonus ar ne. Jei norėčiau, kad kažkas būtų policininkas, tikriausiai nenorėčiau, kad tas žmogus būtų labai malonus: jei tai bus eismo priežiūros pareigūnas ir skirs baudas, nenoriu, kad jis būtų labai malonus. Tai reiškia, kad skirtingi žmonės gali būti labai sėkmingi, jei jie daro tai, ką iš tiesų gali daryti gerai.

- Ar galvojate, kad mokymo problemos yra tokios pačios skirtingose valstybėse?

- Taip. Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prancūzijoje – visur. Taip yra todėl, kad pasaulis keičiasi greičiau nei mokymo sistema.

- Ką galime padaryti, kad tai pakeistume?

- Manau, kad mokytojai turėtų būti laisvesni. Yra labai daug mokytojų, kurie per daug įsitempę dėl to, kiek daug jie turi išmokyti, o iš tiesų, jie turėtų galvoti apie tai, kiek vaikams reikia išmokti. Taigi, kaip jie turėtų padėti tiems vaikams išmokti? Tai nebūtinai reiškia, kad jie turi juos mokyti.

Turėtume labiau atsipalaiduoti. Ar kada nors teko atsidurti situacijoje, kai tiesiog kažko nesupranti, ką sako kitas? Ir staiga – supratimas ateina. Ir kas gi gali pasakyti, kada taip atsitiks? Taigi, dėl to tu gali būti priskirtas prie niekam tinkamų, o kitas – įvertintas kaip puikus mokinys, o vidurio nebus. Vis dėlto, jei tuo metu supratimas staiga ateitų, būtum priskirtas į kitą grupę. Tai parodo, kaip kvaila žmones testuoti.

- Kaip manote, gal vertinti pažymiais apskritai nereikėtų?

- Ne, manau pažymių mums reikia, nes mėgstame viską matuoti. Žmonėms tai patinka – koks tavo ūgis, tu žemesnis ar aukštesnis, kiek tu valgai, daugiau ar mažiau. Mums reikia viską matuoti, nes buvome išauklėti dėlioti daiktus į dėžutes. Mes vertiname žmones santykiuose, matuojame vienas kitą: ar tu toks pats kaip aš, ar ne. Jei esi labai panašus, gali būti nuobodus, jei visiškai kitoks – galime daug pyktis.

Manau, naudojame netinkamą sistemą vertindami. Dalis to, ką darome yra gerai, bet mums reikia daugiau. Pažymiai – labai paviršutiniškas dalykas: mes turime vertinti, tačiau koncentruotis ne tik į tai. Jei nesi malonus ar geras, bet tavo balai aukšti, tu nebūsi toks sėkmingas kaip tas, kuris turi geras vidines savybes, tačiau jo pažymiai prasti. Kur mums nubrėžti ribą?

- Kaip galima išmokyti žmones būti gerais ir maloniais?

- Pats gali būti malonus jiems, gali pagalvoti, ką darai ne taip. Turiu jums pasakyti – daug lengviau, jei patys vaikai pasirenka mokytojus. Jie mokinius renkasi pagal amžių, o ne pagal tai, ar sutampa tarpusavyje. Tai nelabai gera mintis. Jei mokiniai rinksis mokytojus, jie geriau sutars. Realybė tokia.

- Taigi, norite pasakyti, kad jei mokinys kažko nesupranta, tai – dėl prasto mokytojo?

- Ne, nebūtinai. Tai gali būti įvairiausių aplinkybių kombinacija, tačiau ir dėl to, kaip mokytojas tinka mokiniui. Didžiojoje Britanijoje mes bandome išmokyti mokytojus pakeisti savo stilių skirtingiems mokiniams. Argi ne geriau, jei mokiniai tiesiog pasirenka mokytojus? Noriu, kad mokytojus suprastų, kaip būti puikiu. Nenoriu, kad jie apsimestų, kad moko kitaip - to nereikia. Tiesiog galime jiems leisti būti tokiais, kokie yra.

- Ar mokinių rezultatai, kai jie patys pasirenka mokytojus, skiriasi?

- Jie tikrai daug geresni, nes mokiniai patys priima sprendimus.

- Kaip manote, kiek laiko prireiks, kad tokia sistema iš tiesų veiktų?

- Taip jau yra. Manau, tai jau vyksta šiuo metu – tiesiog kai kurie vaikai apskritai nusprendžia nebeeiti į mokyklą. Taip yra jau daugybę metų – mokiniai ateina į klasę, bet nusprendžia tiesiog nesiklausyti. Didžiausias dalykas, kuris nutiko – vaikai pradėjo naudotis „Google“, bendrauti tarpusavyje socialiniuose tinkluose, o prieš dešimt metų tai buvo neįmanoma. Manau, tai gerai – nors jie mokytojų nesiklauso, jie bent jau gali sukurti kitą papildomą vertę, mokytis savo pačių būdu. Jie pasirenka kaip mokytis. O prieš dešimt metų, jei jie nesiklausė, negalėjo to niekuo užpildyti.

Tai daro sunkų gyvenimą mokytojams, nes jie patiria daug streso, jie planuoja, moko, o kiti nesiklauso. Turėtų būti labai nemalonu...Iš kitos pusės, jei jie viską supaprastintų, būtų lengviau: jei aš esu mokytojas, ar turėčiau tave mokyti, ar padaryti taip, kad norėtum išmokti? Taigi, jei mokysiu tave per daug, netyčia galiu tave atbaidyti nuo mokslo.

- Taigi, tobulinti reikia mokymą, o ne mokymąsi?

- Galbūt ne patobulinti, o šiek tiek pakeisti kryptį. Manau, mokytojai tai žino ir jaučia didžiulį stresą, nes yra priversti rašyti gerus pažymius, yra verčiami daryti dalykus, kurių visai nenori, kad mokiniai gautų gerus pažymius. Manau, dėl šios priežasties kai kurie mokytojai jaučiasi prislėgti. Daugelis mokytojų tampa mokytojais, nes nori padėti jauniems žmonėms tobulėti. Nemanau, kad mokytojams patinka vertinti vaikus, kai šie ir labai gerai parašo kontrolinį, nors vis tiek nesupranta dalyko. Manau, jie jaučiasi blogai, kad mokinys vis dar kažko nesupranta.

Daugelis mokytojų, kuriuos sutikau aš, mano, kad tai negerai. Jie labai geri žmonės. Yra ir tokių, kurie nemėgsta vaikų, nenori mokyti - šiuo atveju turėtume jiems padėti surasti kažką geresnio. Turėtų būti kažkas, ką jie galėtų daryti geriau ir būtų laimingesni.

- Mokymo problemos tos pačios. Ar manote, kad situacija sistemą tobulinant po dešimties metų bus tokia pati ir Lietuvoje, ir Didžiojoje Britanijoje?

- Manau, kad jūs būsite priekyje, nes esate maža valstybė, turite jaunesnę populiaciją ir jau kartą sukilote prieš sistemą, kuri trukdė. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija sukilusi prieš sistemą nebuvo, tai sena ir didesnė valstybė, taigi, dėl to bus sunkiau.