„Ekspedicija šiemet laukia kiek kitokia: ji bus sėslesnė, bet jos užduotys yra kiek didesnės nei ankstesnių – išsaugoti vienas didžiausių lietuvių kapinių Sibire. Tai yra milžiniškas uždavinys. Jis reikalavo tiek organizatorių, tiek ekspedicijos vadovo Arnoldo daug pasiruošimo dar Lietuvoje“, - kalbėjo „Misija Sibiras” organizuojančio labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ vadovas Ignas Rusilas.

Ekspedicijos vadovas A. Fokas teigė, kad dažniausiai „Misija Sibiras“ komandos vykdavo į Sibiro pietinę dalį, tačiau šįkart keliaujama į Šiaurę – miestą už poliarinio rato.

„Ten, kur vykstame dabar, yra amžino įšalo žemė: vasaros trumpos, poliarinė diena. Igarka yra labai nutolusi nuo urbanizuotos Sibiro dalies“, - toliau pasakojo A. Fokas.

Nors žiemomis Igarkoje temperatūra nukrenta ir žemiau 50 laipsnių šalčio, visgi liepos antroje pusėje, kai šioje Sibiro dalyje lankysis „Misija Sibiras“ komanda, šilumos turėtų būti panašiai kaip Lietuvoje.

„Dėl oro sąlygų čia nematau didelių iššūkių, nes čia nėra ko lyginti su žiemomis“, - pridėjo jis.

Besiruošdamas ekspedicijai A. Fokas bandė susisiekti su vietiniais gyventojais: lietuvių tremtinių kažkada didžiulės medienos pramonės mieste beveik nelikę. Mažėja ir kitų gyventojų. Jei prieš daugiau nei 20 metų Igarkoje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų, dabar jų likę – apie 5 tūkst.

„Igarkoje nėra darbo ir visi stengiasi išvažiuoti. Dauguma tremtinių, kai atsirado galimybė ją palikti, išvažiavo. Didelė dalis grįžo į Lietuvą po nepriklausomybės paskelbimo. Taip pat bendravau su buvusia Igarkos mere Elena Kigiene. Ji taip pat išvykusi iš Igarkos ir gyvena kitoje Rusijos dalyje“, - kalbėjo pašnekovas.

Skirtingų šaltinių duomenimis 1948 m. į Igarką buvo ištremta 5-10 tūkst. lietuvių. Per pirmąją žiemą mirė apie 1 tūkst. Didžioji dalis dirbo medienos pramonėje. Jenisiejumi į Igarką buvo plukdoma medieną, kurią apdorojus ši buvo išplukdoma į visą pasaulį.

Igarkoje lietuviai subūrė stiprią bendruomenę: čia gyvenantys lietuviai turėjo šokių, dainų ansamblius, net sporto komandą.

„To tikrai nelikę. O sporto komanda, berods, į Lietuvą buvo atvykusi 1991 m.”, - kalbėjo A. Fokas.

Būtent praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pačioje pradžioje bankrutavus pagrindiniam darbdaviui – medžio apdirbimo kombinatui – miestas pradėjo tuštėti.

Kalbėdamas apie vienas didžiausių Sibire lietuvių kapines ekspedicijos vadovas užsiminė, kad šiltėjantis klimatas pridarė joms žalos: „Klimatas po truputį šiltėja. Ten auga vis didesni medžiai. O pačiose kapinėse atsiradusi pelkė keliose vietose. Kryžiai ir tvorelės yra sukritusios. Mums didelis iššūkis yra tai, kad pasižiūrėjus į senąsias kapinių nuotraukas, ten yra ypatingo grožio kapinės: visi kryžiai su ornamentais, papuošimais, daugelis jų buvo nudažyti. Net nėra vieno tipinio kryžių modelio. Jie įvairūs, skirtingi“.