Kembridžo universiteto Klasikinių mokslų fakultete ketverius metus Antikos filosofiją ir įvairias klasikines disciplinas dėsčiusio M. Adomėno DELFI pasiteravo, kas žinotina išsiruošus į prestižinius Jungtinės Karalystės universitetus, kur iš tiesų mezgasi vertingiausios pažintys ir kiek studentams gali kainuoti užklasinė veikla?
Pasak filosofo, Oksfordas ir Kembridžas nuo didžiumos Jungtinės Karalystės universitetų skiriasi tuo, kad čia svarbus asmeninis dėstytojo ir studento santykis: šalia paskaitų ir seminarų dėstytojai su vienu ar keliais studentais susitinka dirbti individualiai, aptaria rašto darbus. Studentams tai yra ir galimybė sublizgėti.
- Sublizgėti yra svarbu?
Santykyje su dėstytoju kažko labai drastiškai skirtingo nėra. Kaip visur, būtina tam tikra pagarba, kolegiškumas, tačiau patys studentai išsiskiria labai didele motyvacija, supratimu, kad jie čia pirmiausia yra tam, kad mokytųsi ir stengtųsi.
Iš šalies stebint, atrodo keista, kaip studentai atlaiko tas aštuonias pašėliško aktyvumo savaites: eina į klubus ir draugijas debatuoti ir diskutuoti, geria, bando megzti romanus ir kartu turi perskaityti nežmonišką kiekį literatūros, kas savaitę parašyti ir pristatyti po esė, ruoštis atsiskaitymams.
Visa tai atlaikyti reikia didžiulės sveikatos. Kita vertus tie, kas ištveria tokį intensyvumą, išsiugdo asmenines mobilizacines savybes, ypač gebėjimą koncentruotis. Motyvacijai padeda ir tai, kad į Kembridžą ir Oksfordą tikrai patenka patys geriausi.
Mano disertacijos vadovas, kai mus, doktorantus, ruošė supervizijoms - asmeniniam darbui su studentais mažose grupelėse - sakė: „Atsiminkite, kad turite reikalą su rinktiniais Anglijos abiturientais ir ką jau ką, bet įtikinamą paaiškinimą, kodėl nepadarė namų darbų, jie tikrai sugebės sugalvoti.“ Taigi, išradingumas jaučiamas visose srityse.
- Ir pažeidinėjant įprastą tvarką?
- Nepaisant visų taisyklių, minėti universitetai žavūs tuo, kad leidžia didžiulę ekscentriškumo dozę: žmonės nei akademiškai, nei socialiai nenukenčia dėl to, kad yra visiški keistuoliai ar elgiasi ne pagal taisykles.
Taisyklių nepaisymas įmanomas vienu atveju: jei skleidi tokią pasitikėjimo savimi aurą, kad nebekyla abejonių, jog esi puikus studentas ir išskirtinė asmenybė. Tokia ypatinga, kad net neprivalai laikytis taisyklių. Tačiau jei kažkurioje vietoje suklysti ar paslysti – bendruomenės bausmė gali būti žiauri. Jei jaunuolis neturi išskirtinių asmeninių savybių, išskirtinio talento, originalumo, gali tapti balta varna, pajuokos ir nepriėmimo objektu.
Recepto, kaip geriau elgtis, nėra. Nes Kembridžo bendruomenė nėra konformistinė. Tačiau ekscentriškumą leidžia tik su sąlyga, kad žmogui pakanka asmeninių savybių, kurios jį pateisina.
- Ką daryti, kai nežinai, kaip elgtis: stebėti, kaip daro kiti?
- Tai visur galiojanti taisyklė: jei nežinai taisyklių, žiūrėk, kaip elgiasi kiti ir prie jų prisitaikyk.
Universitetai labai skiriasi savo dvasia. Šiuo požiūriu, Oksfordas yra žymiai formalesnis, išsaugojęs daugiau senųjų tradicijų. Viena jų - egzaminus studentai laiko apsirengę privaloma uniforma, vadinamuoju subfusc: baltais marškiniais, balta peteliške, juodu kostiumu ir akademine mantija.
Į pakankamai formalią, kasvakar rengiamą vakarienę bendruomenė renkasi vilkėdama akademinėmis mantijomis. Prie žemųjų stalų susėda studentai, prie aukštojo - dėstytojai. Vyriausiasis dalyvaujantis dėstytojas prieš vakarienę pasako lotynišką maldą. Tai ritualas, kurio visi privalo laikytis ir tik po to sėda valgyti.
Aišku, patys gyviausi pokalbiai vyksta po to, kai dėstytojai procesija po du išeina iš salės. Prasideda formalus desertas. Tačiau tai nereiškia, kad ten duoda torto. Tiesiog prie vaisių ir riešutų geriamas portveinas, Bordo, Sauternes ar kitas baltas saldus vynas, iki išnaktų rūkomi cigarai.
Tuomet tabu temų beveik nebelieka, išskyrus įprastąjį žmogišką padorumą. Pokalbių gyvumą liudija nuostabi knyga, Betting Book arba „Lažybų knyga“, kurioje pirmiausia užrašoma, kas ir dėl ko lažinasi, o taip pat gyvesni ir iškilesni vakaro pasisakymai. Temos – nuo lengvabūdiškų iki giliausių mokslinių. Daugybė tos knygos tomų mano koledže siekia iki aštuoniolikto amžiaus. Ta knyga laikoma po raktu, kartu su universiteto sidabru. Registruoti visa, kas vyksta ir ranka surašyti, kas ką geria, turi prievolę jauniausias dalyvaujantis dėstytojas.
- Ar jums teko tai daryti
- Taip, teko, nes aš mėgdavau pasilikti. Tačiau paskui atsirado jaunesnių.
- Kaip dažnai galima dalyvauti tose vakarienėse?
- Kad ir kasnakt. Neturėjau šeimyninių įsipareigojimų, tai eidavau dažnai. Visą dieną vienas prasėdi prie knygų, todėl sulaukus vakaro smagu susitikti su kolegomis, pasikalbėti ir prasiblaškyti. Koledžas dėstytojus vaišina vakariene, kažkiek susimoki už vyną, kurį išgeri.
- O jei vakarieniauti ateina vienas dėstytojas - gali nusileisti prie žemųjų stalų pas studentus?
- Tada eini deserto pats sau. Galima kartais pabendrauti su studentais prisėdus prie jų stalo, bet yra aiški riba, sauganti tiek studentų, tiek dėstytojų bendruomenių autonomiją. Vienas iš tabu - tikrai negalima kviesti prie high table studentų kaip asmeninių svečių. Tik kartą per trimestrą būna išimtis: iš anksto parinkti studentų atstovai pakviečiami, tačiau draudimas pačiam pasikviesti studentą kaip asmeninį svečią laikoma viena iš taisyklių, kurios pažeisti negalima.
- Kaip naujam studentui įsitraukti į bendruomenę?
- Studijų pradžioje studentams prisistato visos universiteto organizacijos: nuo žvejų būrelio iki senovinio teniso žaidėjų, išskyrus, aišku, klubus, kurie viešai nesiskelbia.
- Bet jums pavyko į tokius patekti. Kaip?
- Gali visą savo laiką pragyventi Kembridže ir nesužinoti, kad yra koks nors klubas. Tačiau jei šiek tiek domiesi, susiduri, nes paprastai tave pakviečia. Aktyviai išreiškęs asmeninį norą dalyvauti uždaro klubo veikloje, pats save diskvalifikuotum, nes tave turi rekomenduoti. Tuomet, jei nė vienas narys neprieštaraus, būsi pakviestas.
- Kokios savybės ir žinios padeda tokiuose klubuose?
- Kur gauti rytinį fraką?
- Pasisiūdinti arba nusipirkti. Kaip sakė Evelyn Waugh herojus pusbrolis Džasperas, Londone kirpimas – geresnis, o kreditai – lankstesni.
- O kaip su išlaidomis: rūšiniai vynai ir rytiniai frakai turi savybę kainuoti? Ne patys turtingiausi žmonės, leisdami vaikus į prestižinius universitetus, susiskaičiuoja, kiek minimaliai viskas atsieis. O visa kita?
- Gyventi ne pagal išgales - nuolatinė studento drama ir savotiškas pašaukimas. Turėjau studentą, kuris per studijas užgyveno 15 tūkst. svarų skolą. Prieš dešimt metų tai buvo dideli pinigai, nes svaras dar šį tą reiškė. Tačiau jis buvo iš tiesų puikus studentas, todėl jį nusamdė investicinis bankas: sumokėjo ne tik skolas, bet ir dar antra tiek už tai, kad pas juos dirbtų.
Aišku, viskas kainuoja daugiau, nei norėtųsi ar galėtum sau leisti. Todėl viename iš XVIII a. klubų tikrinama, ar žmogus, užuot nusipirkęs ir pats pasirišęs tikrą varlytę, nėra prisisegęs pigios, prisegamos. Prisegamos varlytės demonstratyviai nuplėšiamos ir sudeginamos žvakių ugnyje. Savininkui už bausmę liepiama vienu prisėdimu išgerti butelį vyno.
Net ir pasiturinčių šeimų atžalos susiduria su pinigų stygiaus problema. Visos tos dramos, apie kurias skaitome romanuose, kad žmonės skolinasi vieni iš kitų drabužius, pinigų, o paskui galvoja, kaip grąžinti - tikros. Tai persekioja studentus, kad ir kokioje aplinkoje jie būtų, kad ir kokiam socialiniam sluoksniui atstovautų.
Tačiau būtent dėl skirtumų universitetuose žmonės gali patirti svaiginantį artumo pojūtį: esi toje pačioje auditorijoje, gyveni tame pačiame bendrabutyje, sėdi prie to paties stalo su žmonėmis, kurių galbūt niekada gyvenime nesutiksi.
- Kas svarbiau - iš kur atvykai ir kokiam sluoksniui atstovauji ar asmeninės savybės?
- Anksčiau buvo aišku, kad būtent Oksfordas, Kembridžas paruošia politinį elitą. Iš mano klubo yra kokie trys žmonės, kurie 2010 metais tapo Jungtinės Karalystės parlamento nariais. Vienas jų - Ganos genties karaliuko anūkas, vienas labiausiai išsilavinusių mano amžiaus žmonių. Iškalbinga, jog nepaisant odos spalvos, jis buvo priimtas į ekskliuzyvinį sluoksnį, nes sąmojis, protas, ryžtas nutrūktgalviškiems nuotykiams reiškė daugiau, nei socialiniai ar rasiniai įsitikinimai.
Sakyčiau, asmeninės savybės toje aplinkoje svarbesnės, negu iš kur tu atvykai ir kokiam sluoksniui priklausai. Nors paradigmų kaita prasidėjo ne taip seniai - tuomet, kai ten buvau.
Paskutiniame praėjusio amžiau dešimtmetyje Oksforde, Kembridže labai daug reiškė, kokią mokyklą baigei. Dabar vis svarbesnės tampa asmeninės žmogaus savybės.
Be abejo, mados greitai keičiasi ir dabar studijuojantys Kembridže galėtų papasakoti apie visai kitus procesus, kurie ten vyksta. Tačiau aišku viena – griežtos vieningos socialinės hierarchijos idealas Oksforde ir Kembridže nebėra toks svarbus.
T. Baltrušaitis: Kembridže pilna studentų, kurie neišlenda iš savo kambarių
Pasak Tado, universitete pilna įvairiausių klubų ir būrelių, nestinga progų eiti į barus, pabus ir restoranus bei visokias šventes. Tačiau, jo žodžiais, „užklasinė veikla“ tikrai nėra būtina: universitete yra nemažai studentų retai išlendančių iš savo kambarių, bei didžiąją laiko dalį praleidžiančių prie mokslų.
„Viskas priklauso nuo to, ko norima iš universiteto: yra galimybių ir studijuoti, ir studentauti. Tačiau galimybių įklimpti į skolas yra, vien dėl to, kad pasirinkimas „užklasinei veiklai“ begalinis. Tik tiek, kad didžioji dalis arba labai pigi, arba nemokama, arba subsidijuojama universiteto“, - sakė T. Baltrušaitis, pridurdamas, jog čia įmanoma rasti veiklos pagal kiekvieno kišenę.
Pasak doktoranto, planuojantiems studijuoti Kembridže pravartu žinoti, jog svarbiausia savaitė universitete - pirmoji, taip vadinamoji „fresher's week“. Jos metu pilna vakarėlių bei renginių skirtų įvairiausiems hobiams.
„Ši savaitė labai svarbi dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, jos metu susiformuoja draugų grupės. Manau, labai svarbu tą savaitę praleisti bendraujant su kitais studentais. Tai ne tik pagilins anglų kalbos žinias, bet ir padės susirasti draugų visam gyvenimui“, - pabrėžia Tadas.
Dar vienas praktiškas jo patarimas - pasistengti integruotis ir bendrauti su vietiniais studentais bei atvykėliais iš kitų šalių, ir neužsidaryti tik lietuvių būrelyje.
„Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad čia visi labai draugiški ir jokios atskirumo tarp vietinių ir atvykėlių nepajutau“, - sakė T. Baltrušaitis, Kembridžą pasirinkęs todėl, kad šiame universitete stipriausias kompiuterių mokslas.