Lietuviškai nebesupranta

Susitikimas su lietuve tremtine tapo malonia staigmena ir jai, ir „Misija Sibiras'15“ dalyvei. „Gaila, kad nebesuprantu, ką jūs lietuviškai kalbate. Tačiau visada laukiu žinių iš Lietuvos, ji yra mano gimtinė, nors mano gyvenimas jau seniai yra čia“, – prisipažino garbaus amžiaus moteris.

Į Sibirą jos tėvai Pranas ir Elena Galvydžiai bei trys dukrelės, kurių vyriausia buvo Stanislava, o kitoms buvo penkeri ir dveji metukai, ištremti 1941 metų birželį.

Priežastis – tėvas P. Galvydis buvo politikos ir visuomenės veikėjas, jis buvo 4-ojo Lietuvos Seimo narys.

„Atėjo, pasakė, kad greitai susipakuotume daiktus ir išvežė. Iš pradžių į vieną geležinkelio stotį, paskui į kitą, o tada tais gyvuliniais vagonais į Sibirą“, – kraupūs prisiminimai neišsitrynė iš S. V. Galvydytės atminties.

Šeima buvo atgabenta į Sibirą, Tomsko sritį. Joje šeima buvo išskirta. P. Galvydis išgabentas į lagerį Novosibirske, o moterys su vaikais – į Krasnojarsko sritį.

„Apie tėtį daugiau nieko ir nežinojome. Gavome keli laiškus, kad jis ligoninėje, tačiau laiškuose rašysena buvo ne jo. Tik kai sesuo Julija grįžo į Lietuvą 1960 metais, ji išnaršė archyvus ir sužinojo, kad tėvelis 1943 metais buvo sušaudytas“, – pasakojo tremtinė.

Prasigyveno, kai dirbo traktorininke

Jos mama ir trys mažos dukrelės Sibire vertėsi labai sunkiai. Iš Lietuvos pagalbos nesulaukdavo, o gal siuntiniai jų tiesiog nepasiekdavo.

Mama ir vos prakutusios mergaitės turėjo dirbti kolūkyje. „Kai jau buvau paauglė, mane kolūkio valdžia siuntė į traktorininkų kursus. Išsilaikiau teises ir ketverius metus dirbau traktoriste. Dabar tai skamba įdomiai, tačiau juk vyrų buvo labai mažai, todėl moterims, mergaitėms teko dirbti ir vyriškus darbus“, – paaiškino pašnekovė.

Kai mergina ėmė dirbti traktorininke, šeima prasigyvenimo, nes atlyginimą ji gaudavo duona, kurią vėliau parduodavo.

1956 metais lietuvė ištekėjo už estų kilmės tremtinio. Šeima susilaukė trijų vaikų, dabar jau turi ir šešis anūkus bei penkis proanūkius.

„Man pasisekė, jog pavyko mokykloje pabaigti 10 klasių, todėl kai vaikai prakuto, kolūkio vadovas pasiūlė palankyti buhalterijos kursus, o paskui imtis šio darbo. Netrukus ir pradėjau dirbti buhaltere, paskui tapau vyriausiąją, ja ir dirbau 12 metų“, – pasakojo S. V. Galvydytė.

Į Lietuvą grįžti neketina

Kai 1957 metais tremtiniams buvo leista grįžti į gimtines, namo grįžo tik sesuo Julija. Ji į Lietuvą parvažiavo 1960 metais ir dabar gyvena Kauno rajone.

Kita S. V. Galvydytės sesuo ir mama jau yra mirusios. „Kodėl pati nevažiavau į Lietuvą? Čia buvo mano gyvenimas – vyras, vaikai. Be to, mačiau labai daug tremtinių, kurie išvažiavo į Lietuvą, tačiau grįžo atgal į Sibirą, nes gimtinėje jiems nebuvo vietos“, – kalbėjo tremtinė.

Ji Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą – 1970 metais. Tuomet jai pasirodė, jog Lietuva lyg nepriklauso Sovietų Sąjungai, nes esą ir parduotuvėse buvo daugiau produktų, ir tvarka kitokia.

„Man atrodė, kad lietuviai labai nekenčia rusų, kaip ir dabar, o lietuviškai kalbėjau jau labai prastai. Sesuo Julija man dažnai rašo laiškus. Ji pasakoja, kad Lietuvoje, kai ji įstojo į Europos Sąjungą, gyventi tapo labai sunku, nes kainos auga, pensijos nedidėja, nes daug jaunimo išvažiuoja iš šalies. Manau, kad į Lietuvą jau niekada ir nebegrįšiu. Myliu ją, tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad jį turėjau nugyventi čia, Sibire“, – reziumavo S. V. Galvydytė.