Apie tai su Seimo Vaiko gerovės parlamentinės grupės pirmininke, Konstitucijos komisijos vadove Rimante Šalaševičiūte kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys Jokūbaitis.
– Kaime šiuo metu gyvena apie trečdalis mokyklinio amžiaus vaikų. Ar, Jūsų nuomone, jie labai skiriasi nuo miestiečių?
– Miestiečiai drąsesni, labiau išprusę, aktyvesni. Kaime gyvenantiesiems to trūksta, bet jie nuoseklesni, labiau logiški, ištvermingesni ir darbštesni. Didelės įtakos jiems turi bendraamžiai, kaimynai ir pan. Gyvenimo ritmas čia nuosaikus, neskubus, išlikęs glaudus ryšys su gamta. Tačiau kaimo vietovėse trūksta kultūrinių įstaigų, mažėja mokyklų, ikimokyklinių įstaigų, labiau juntamos sveikatos apsaugos problemos. Statistika rodo padidėjusį nepilnamečių įvykdytų baudžiamųjų veikų ir didesnį nei mieste nukentėjusių nuo smurto ir nepriežiūros skaičių, aukštesnius mirtingumo rodiklius.
– Mokyklų kaime kasmet vis mažėja. Ar tai neatsilieps ten augančiai jaunajai kartai, nes ji kone nuo mažens praranda savo šaknis, priversta jas leisti kitokioje aplinkoje?
– Kaime mokyklos vaidmuo ugdant jauną žmogų yra kur kas svarbesnis negu mieste. Provincijoje siekiant pakeisti vaiko elgesį, sustiprinti jo teigiamas motyvacijas dažnai pakanka priemonių, taikomų tik mokyklos aplinkoje. Mieste – kas kita, nes įtaką nepilnamečiui daro ne tik mokykla, bet ir visa kita jį supanti miesto socialinė aplinka – neformalios grupės, miesto, gatvės draugai ir pan. Apmaudu, kai trūkstant mokyklinio amžiaus vaikų tenka uždarinėti kai kurias mokyklas, nepilnamečiai privesti važinėti mokytis toli nuo savo namų, savo aplinkos. Tai nėra gerai.
– Statistikos departamentas skelbia šiurpinančius duomenis: daugėja tėvų globos netekusių vaikų, skurdžiau negu kiti gyvena daugiavaikių šeimų vaikai. Juk tai kelias į katastrofą.
– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tuštėjant darželiams, juos pradėta masiškai uždarinėti, privatizuoti arba reorganizuoti į darželius–mokyklas. Kai kurie kaimo ikimokyklinio ugdymo objektai buvo reorganizuoti į socialinės rūpybos objektus – tapo senelių, invalidų namais. Ar nepaskubėta?
– Lietuvoje ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas nėra privalomas. Tėvai patys sprendžia, ar leisti vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, ar ne. Darželyje vaikams sudaroma galimybė bendrauti su bendraamžiais, vaikas gali gauti specialisto (logopedo, psichologo) pagalbą, ugdomi jo specialieji gebėjimai ir kt. Išplėtotas ikimokyklinis ugdymas sudaro sąlygas tėvams derinti darbą ir vaikų auginimą. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, domėjęsis, kaip mūsų šalyje įgyvendinami Vaiko teisių konvencijos nuostatai, dar prieš keltą metų išreiškė susirūpinimą dėl mažo vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, skaičiaus. Lietuvai tada buvo rekomenduota pagerinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą šalyje, įskaitant ir kaimo vietoves, kur ikimokyklines įstaigas lanko santykinai kur kas mažiau vaikų negu mieste. Tačiau užgriuvusi krizė daug ką sujaukė, apribojo galimybes.
– Jūsų minėtoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje nurodyta, kad valstybės dalyvės turi pripažinti vaiko teisę mokytis, sudaryti vienodas galimybes visiems vaikams. Tačiau kol kas neatrodo, kad to būtų šventai paisoma. Juk kaimo vaikų galimybės siekti išsilavinimo Lietuvoje yra kur kas mažesnės negu miestiečių.
– Iš tiesų mokyklų skaičius kaime ir mieste neatitinka proporcijų. Pavyzdžiui, gimnazijų kaimo vietovėse prieš kurį laiką buvo 49, o mieste – 163. Nieko nuostabaus, kad sodžiuje gyvenantys vaikai daug rečiau įgyja vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Ypač ryškus skirtumas vertinant specialiųjų mokyklų skaičių: miestų vaikai jų turi 57, o kaimo vaikai – tik penkias. Toks mokyklų išsidėstymas turėjo įtakos įgyjant vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Statistikos departamento duomenimis, kaime gyvenantys vaikai penkis kartus rečiau įgyja aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą. Priežastys aiškios: kaimuose ribotos galimybės vaikams mokytis kuo arčiau gyvenamosios vietos, trūksta bibliotekų ar nepalankus jų darbo laikas, mažai kultūros renginių, kitų vaikus dominančių priemonių. Sodžiuje gyvenantiems vaikams neretai prabanga yra internetas, retesnė knyga ar neformalus ugdymas. Čia galima įžvelgti ir tam tikrą kaimietukų diskriminaciją, kuri atsiliepia jų ugdymo kokybei ir ateities perspektyvoms.
– Kad ir kaip būtų skaudu, dėl įvairių priežasčių vaikų kaime mažėja, mokyklas tenka uždarinėti, vaikai priversti važinėti į didesnius miestelius ar net miestus. Gal bent čia galima būtų sudaryti jiems palankesnes sąlygas?
– Transporto lengvatų įstatymas numato, kad vaikai iki 7 metų tarpmiestiniu transportu gali važiuoti nemokamai, nuo 7 iki 10 metų moka pusę kainos už bilietą, o vyresnieji privalo sumokėti visą kainą – kaip suaugusieji. Pilnamečiui jaunuoliui, jei šis tampa studentu, vėl pradedama taikyti 50 proc. nuolaida. Už pusę kainos tarpmiestiniu transportu gali važiuoti tik Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos ir konservatorijų mokiniai. Nuolaida moksleiviams buvo numatyta senesnėje įstatymo redakcijoje, bet prieš keletą metų ji buvo išbraukta. Papildomas nuolaidas ar lengvatas moksleiviams atskirais atvejais gali nustatyti pati savivaldybė. Jų nustatyti atstumai, kuriems taikoma nuolaida, papildomo ugdymo įstaigų (tokių kaip būreliai) sąrašas, į kuriuos bus vežama su nuolaida ar nemokamai, taikomų nuolaidų dažnumas ir kitos sąlygos neretai skiriasi, todėl vaikai ne visada gali pasinaudoti galimybėmis gauti neformalų ugdymą. Pigesnis transportas paskatintų tėvus leisti savo atžalas į užklasinę veiklą ir taip sumažintų problemas, kylančias dėl menko jaunų žmonių užimtumo.
– Gal ir banalus klausimas, bet vis dėlto, ką daryti, kad padėtis pasikeistų?
– Blogiausia, kad Lietuvoje neatliekami tyrimai ir nėra argumentuotų išvadų dėl paslaugų skirtumo kaime ir mieste gyvenantiems vaikams, o tai riboja galimybes keisti situaciją. Labai svarbus čia tarpinstitucinis bendradarbiavimas. To labai pasigendama Lietuvoje. Jei ministerijos, kitos institucijos, kurių kompetencijai priskirta vaiko teisių apsauga, glaudžiau bendradarbiautų, geranoriškai padėtų provincijos vaikams, manau, daugelis problemų būtų pradėtos spręsti ir dalis jų būtų išspręstos.
– Jūs neretai akcentuojate teisinio švietimo būtinybę tiek pedagogams, tiek tėvams. Kodėl to taip reikia?
– Kad to tikrai reikia, parodė prieš keletą metų viešosios įstaigos „Vaiko namas“ atliktas tyrimas „Smurto mokyklose paplitimas, formos, priežastys, prevencija ir pagalbos priemonės“. Tai, kas dabar vyksta kai kuriose mokyklose, negali mūsų nejaudinti. Pastebimas neigiamas mokyklos bendraamžių grupės poveikis. Vaikai, kuriems sunkiau sekasi mokytis, neretai yra pašiepiami, jie nuolat patenka į įvairias konfliktines situacijas, gyvena įtampoje, kupini nerimo. Tokie paaugliai pradeda elgtis šiurkščiai, pasidaro įžūlūs, neretai imasi fizinės jėgos ir prievartos. Kitų mokinių akyse jie tampa savotiškais didvyriais, į juos bando lygiuotis mažiau atsparūs neigiamam poveikiui mokiniai, ypač tie, kuriems nelabai sekasi mokytis. Jie ieško būdų išsiskirti, mokykloje daro tai, ką namuose draudžia tėvai. Tokios grupės formuoja terpę agresyvumui plisti. Ypač jei į tai ryžtingai nereaguoja mokyklos vadovai, dažnai nenorintys aštrinti situacijos ar bloginti mokyklos įvaizdžio.
– Vaikų saugumą mūsų valstybėje privalo užtikrinti įstatymai. Ar jų vis dar trūksta? O gal paprasčiausiai jie nevykdomi?
– Įstatymų, ko gero, turime pakankamai. Visa bėda, kad dažnai jie nevykdomi. Praktika rodo, kad teisinių žinių trūksta tiek pedagogams, tiek mokiniams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, o Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Ar visada taip yra? Ar visi tai puikiai žino? Aišku, kad ne. Žinoma, čia labai svarbus ir finansavimas, kad vaikas būtų ne tik pavalgęs, aprengtas, aprūpintas mokymo priemonėmis, bet ir apsaugotas nuo smurto, turiningai leistų laisvalaikį, galėtų užsiimti mėgstama veikla, tinkamai būtų organizuotos jo vasaros atostogos ir t.t. Daugiau kaip prieš 20 metų Lietuva prisijungė prie labai svarbios Vaiko teisių konvencijos. Šis dokumentas mūsų šalyje ratifikuotas 1995 m. liepos 3 d. Kai kas iki šiol mano, kad konvencija yra tik rekomendacinis dokumentas, kurį vykdyti nėra privalu, tačiau pagal teisės aktų hierarchiją tai aukščiausią teisinę galią turintis dokumentas.
– Ne taip jau retai vis dėlto girdime apie blogus ir nedrausmingus vaikus, smurtą ir agresiją mokyklose, mokytojų nepagarbą mokiniams, mokinių įžūlų elgesį su mokytojais. Kokios, Jūsų manymu, to priežastys?
– Vaikas ateina į mokyklą gauti žinių, jam turi būti užtikrinta saugi aplinka, šalia vaiko turi būti geranoriški ir draugiškai nusiteikę mokytojai. To nori vaikas, to tikisi ir jo tėvai. Tačiau kai kurios šeimos visas vaiko problemas užkrauna mokyklai. Priežasčių, kodėl mokyklose dar apstu smurto ir agresijos, nepagarbos pedagogams – ne viena. Nepilnamečiai mato pernelyg daug smurto ir prievartos televizijoje, kine, žiniasklaidoje. Taip neretai formuojasi vaiko agresyvaus elgesio nuostatos, žiaurus, nepagarbus jo elgesys su žmonėmis ir gyvūnais.
Labai didelę įtaką turi smurtas šeimoje, kurį mato nepilnametis. Patyręs fizinę prievartą vaikas susiformuoja tokį santykių modelį, pagal kurį išorinis pasaulis interpretuojamas kaip grėsminga vieta. Ne mažiau skaudi ir iš tėvų patirta psichologinė prievarta – nuolatinis priekaištavimas dėl nesėkmių mokykloje, tyčiojimasis, etikečių klijavimas, asmens orumo žeminimas ir menkinimas. Dažnai tai vaikui būna netgi skaudžiau nei jam patyrus fizinį smurtą.
– Nelengva, matyt, tokiais atvejais ir mokytojui?
– Be jokios abejonės, nuolat psichologinį spaudimą patiriantis mokytojas praranda meilę darbui, nenoriai eina į mokyklą. Mokytojui sunku atsisakyti pagundos nubausti skriaudiką ir parašyti mažesnį pažymį, paskirti papildomą užduotį. Tai tikrai nedžiugina. Gerų rezultatų galima pasiekti tik komandiniu darbu, nuoširdžiai bendradarbiaujant visoms institucijoms. To šiandien labai pasigendama. Reikėtų nepamiršti: mokyklos bendruomenė – tai komanda, kurią sudaro mokiniai, mokytojai ir mokinių tėvai.
Šios koalicinės Vyriausybės programoje numatyta tobulinti visuomenės teisinį švietimą, kad kiekvienas Lietuvos žmogus įgytų teisės pagrindus ir gautų žmogaus teisių apsaugai užtikrinti reikalingų žinių. Numatyta tikslinti ir papildyti mokymo turinį bendrojo ugdymo mokyklose, todėl ateityje tikimės pokyčių į gerąją pusę.