Baigta mokykla, miestas: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija, Panevėžys.
Baigtas universitetas ir studijos: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vaidybos bakalauras ir magistras.
Darbinė veikla: Dainų atlikėjas, vienas iš grupės „ Liūdni slibinai“ įkūrėjų, idėjų, muzikos ir tekstų autorių. Vaidina viename „Keistuolių teatro”, „Domino” ir „trupės liūdi” spektakliuose.
Gyvenimo credo: Šypsokis – tai siutina kitus.
Sėkmingiausia ir „mistiškiausia“ pamokos: Sėkmingiausia – istorija, nes visas mokymasis – tik skaityti, skaityti, skaityti apie tai, kas tau įdomu. „Mistiškiausios“ – darbų, fizikos ir chemijos pamokos.
Mokykloje norėjai būti cirko direktoriumi. Ar dėl to tapai aktoriumi?
Žurnale „Kur stoti?” neradau cirko direktoriaus specialybės, todėl pasirinkau aktoriaus specialybę. Tačiau visada buvau savo „gyvenimo cirko“ direktorius. Tiesa, kartais neatsakingai vykdau šias pareigas – ne visada sukontroliuoju į mano gyvenimą užklystančių klounų veiksmus. Cirko buhalterija taip pat ne visuomet „tvarkinga“.
Turi daug ir kitų talentų. Kurie „pelningiausi“?
Humoro jausmas ir darbštumas.
Ar esi karjeristas?
Tam tikra prasme esu karjeristas, nes darbas ir profesija yra didelė mano asmenybės dalis. Be to, reikia save ir butą išsilaikyti, o turtingų rėmėjų ir gerbėjų neturiu (juokiasi).
Kokios mokykloje įgytos žinios reikalingos aktoriaus profesijai?
Aktoriaus darbui praverčia visa sukaupta gyvenimiška patirtis, o ypač emocinė. Labai naudingos istorijos, lietuvių kalbos, literatūros, istorijos ir visų užsienio kalbų žinios. Bet kokios žinios tikrai nepakenkia. Viską reikia „krauti į galvą“, nes tikrai neatspėsi, ką veiksi po kelių, keliolikos ar kelių dešimčių metų.
Kaip manai, ar iš aktorystės galima gerai gyventi?
Manau, kad kiekvieno aktoriaus karjera klostosi labai skirtingai. Iš savo ir iš kolegų patirties galiu pasakyti, jog didelė dalis aktorių, dirbdami teatre, uždirba tikrai labai mažus pinigus. Bet „daug“ ir „mažai“ – labai kintantys ir neapibrėžti dydžiai, kuriuos žmonės skirtingai supranta ir interpretuoja.
Realybė yra tokia, kad mūsų rinkoje aktorius, norėdamas save išlaikyti, labai dažnai turi suktis kaip voverė savame rate ir net nežmogiškom, o voveriškom apsukom. Kita vertus, kas yra aktorystė – tai tik darbas teatre ar renginių bei TV laidų vedimas?
Man ši profesija yra viskas, ką aš veikiu scenoje ar prieš kameras: vaidmenys teatre, miuzikluose, kine, poezijos ir literatūros skaitymas, renginių vedimas, dalyvavimas įvairiuose projektuose, reklamų ir filmų įgarsinimas ir pan.
Pasakyk bent keletą priežasčių, kodėl verta tapti aktoriumi?
Aktoriui lengva išvengti rutinos, nes kartais turi galimybę ilgiau pamiegoti ir pasidžiaugti laisvu laiku tuo metu, kai kiti dirba. O jei tave atpažįsta, kartais padaro nuolaidą arba suteikia kitų privilegijų, pavyzdžiui, autoservise aptarnauja be eilės, nebaudžia už greičio viršijimą, pakviečia į įvairius renginius.
Kas sunkiausia aktoriaus profesijoje?
Sunku yra tai, kad didžiausias darbymetis tau tada, kai visi kiti pramogauja ir leidžia laisvalaikį – savaitgaliais bei švenčių dienomis. Be to, sunku suvokti ir patikrinti savo darbų rezultatus ir planuoti finansus, nes pajamos yra nepastovios.
Ar tiesa, kad aktorius turi mintinai išmokti visus tekstus?
Be jokios abejonės – dažniausiai mintinai reikia mokėti viską. Tačiau su laiku šie įgūdžiai greitai išlavinami. Būdų yra daugybė, o pats efektyviausias – turėti daug repeticijų ir nuolat galvoti, ką tuo tekstu nori pasakyti. Retai kas „kala” tekstus mintinai. Aktoriai mokosi teksto logiką, pagrindinę mintį, galvoja apie potekstę, o žodžiai patys įstringa atmintyje.
Ar savo aktorinius sugebėjimus naudodavai mokykloje, išsisukinėdamas iš įvairių situacijų?
Buvau geras mokinys, ypač gimnazinėse klasėse, o mokyklą baigiau su pagyrimu, t.y. vadinamuoju „raudonu diplomu”. Visada stengdavausi paruošti namų darbus, todėl tokių ypatingų išsisukinėjimų man neprireikdavo. Žinoma, būdavo visko.
Paveikiausias mano ginklas būdavo „danties užkalbėjimas“. To manęs kartais paprašydavo klasės draugai, kai norėdavo atidėti kontrolinį arba pratempti pamokos laiką. Stengdavausi žinoti kiekvieno mokytojo silpnąją pokalbio temą. Kadangi su vyresniais žmonėmis niekada neturėdavau bendravimo barjero, tai imdavau ir užklausdavau, pavyzdžiui, „Kaip laikosi jūsų katė, mokytoja Jūrate?“.
Kas labiausiai patiko mokykloje?
Linksmiausias dalykas būdavo, kai mokytojas susirgdavo ir nebūdavo pamokos. Dar smagiau būdavo pabėgti iš pamokų, bet tik tuo atveju, jei tai darydavo visa klasė. Dabar šie linksmi dalykai skamba labai kvailai, bet tada išties būdavo linksma ir juokinga. O jei dar mokytojas, vedamas pamoką suklysdavo, tai „mirk iš juoko“ (šypsosi).
Be to, patiko valgyklos kibinai. Tačiau kėlimąsi pusę aštuonių ar septintą ryte prisimenu kaip kokį košmarą. Tai buvo pats sudėtingiausias dalykas, kurį teko kentėti visą vaikystę ir visą paauglystę. Bet kažkaip išgyvenau (juokiasi).
Profesinės savanorystės projektas „Kam to reikia?!“ su naujienų portalu DELFI skelbia konkursą moksleiviams. Skaitykite interviu su skirtingų sričių specialistais, pažymėtus „Kam to reikia?!“ ženklu, ir laimėkite su vienu iš savo srities profesionalų šešėliavimo pamoką, t.y. galimybę kartu praleisti dieną, stebint jo kasdienį darbą ar net padedant atlikti užduotis.
Sudalyvauti konkurse galite, registruodamiesi čia.