Lietuvos jaunimo nedarbo rodikliai yra vieni tarp blogiausiųjų Europoje. Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje siekia 34,3 proc., Portugalijoje – 35 proc., Ispanijoje – 49,3 proc., Graikijoje – 50,4 proc., Prancūzijoje – 22,6 proc., Vokietijoje – 8,3 proc. Vokiečių paslaptis – išplėtota profesinio rengimo sistema.
Kalbinti Lietuvos specialistai taip pat pripažįsta, kad šalia globalinių ekonomikos tendencijų (aštuoniose ES valstybėse narėse 15–24 metų asmenų nedarbo vidurkis gerokai viršija Sąjungos vidurkį – 22,4 proc.) viena esminių jaunimo nedarbo priežasčių – švietimo sistemos trūkumų padarinys. Kol
Vyriausybės sukurta darbo grupė baigia rengti siūlymus jaunimo nedarbui mažinti, „Atgimimas“ pakalbino bedarbius, įdarbinimo institucijų specialistus, jaunimo organizacijų atstovus, darbdavius praktiniais klausimais ir pasidomėjo, kokių sunkumų kyla ieškantis darbo, kaip jo ieškotis bei kaip reikėtų tobulinti jaunų žmonių įdarbinimo politiką.
Bedarbė: darbo ieškojau savarankiškai
Virginija Vilkelytė, bedarbė, Darbo biržoje užsiregistravo prieš metus. Priėmusi konsultantė iš karto įspėjo, kad baigusiems vadinamąsias prestižines studijas – ekonomiką, teisę, politikos mokslus, istoriją – Darbo biržoje pasiūlymų nėra ir nebūna: „O aš, tiesą sakant, jų ir nesitikėjau – registravausi dėl privalomojo sveikatos draudimo. Darbo ieškojau savarankiškai: stebėjau skelbimus internete, siunčiau savo gyvenimo aprašymus ir motyvacinius laiškus, dalyvavau keliuose konkursuose. Palyginti su kai kuriais Darbo biržos duris varstančiais jaunuoliais, net negirdėjusiais pavadinimo „gyvenimo aprašymas“, pasirodo, dariau tikrai nemažai, bent jau taip mane nuteikė supratinga konsultantė. Draugai taip pat neliko abejingi mano padėčiai, siūlė dalyvauti konkursuose. Kai kurie mane net rekomendavo potencialiems darbdaviams, tačiau dalies darbų pati nenorėjau, o kai kur paprasčiausiai pritrūko kompetencijos.“
Mergina, nemėgstanti protekcionizmo, darbą norėjo gauti dėl savo gebėjimų, o ne per pažintis. Galbūt dėl to paieškos užtruko: „Negalima sakyti, kad darbo nėra ar neįmanoma rasti. Jei tą darai savarankiškai, užtruksi ilgiau, tačiau viskas įmanoma. Reikia tik žinoti, ko nori, ir ryžtingai to siekti. Bet kai nemažai Darbo biržoje užsiregistravusių jaunuolių nelabai įsivaizduoja nei kas tas darbas, nei kaip jo ieškoti, tuomet jie jo ir negauna. Beje, po šešių mėnesių registracijos Darbo biržoje konsultantai gali siūlyti bet kokį nekvalifikuotą darbą. Tiesa, jie primygtinai to nedaro, ypač jei mato, kad ieškai darbo savarankiškai ir turi potencialo jį rasti, bet, jei paprasčiausiai dykinėji, gali sulaukti ir nemalonaus pasiūlymo, kurio negali atsisakyti, nes kitu atveju tave kuriam laikui išbrauks iš bedarbių sąrašų.“
V.Vilkelytė pasakojo, kad Darbo birža taip pat rengia persikvalifikavimo kursus, tačiau į juos patekti nelengva: „Turėjau daug laisvo laiko. Pasiteiravau savo konsultantės, kokius kursus man pasiūlytų, tačiau ji paaiškino, kad šie kursai skiriami daugiausiai vyresnio amžiaus žmonėms arba tiems, kurie jau ilgą laiką registruoti biržoje ir niekaip negauna darbo. Aš į kursus galėčiau patekti, jei liktų laisvų vietų, tačiau kovo mėnesį dar nebuvo aišku, kiek vietų ir kokie kursai apskritai numatomi 2012-ųjų programoje. Kita vertus, teko girdėti, kad kursai neretai yra ne pačios aukščiausios kokybės. Tad kokia iš jų nauda persikvalifikuojantiems, sunku pasakyti.“
Gyvenimo aprašymo nuotraukose – nuotakos
Jaunimo nedarbas ir Lietuvos švietimo sistema – tarpusavyje susiję sistemos elementai. Jau mokykloje turėtų prasidėti profesinis mokinių orientavimas. Vaiva Slipikovienė, Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus Jaunimo užimtumo poskyrio vedėja, mano, kad mokiniai turi mažai žinių apie profesijas ir jų poreikį: „Jie dažniausia renkasi profesiją pagal madas, populiarumą ir retai nagrinėja, kokia yra tokių specialistų paklausa, ar esama galimybių po kelerių metų įsidarbinti pagal įgytą specialybę. Švietimo įstaigos, rengdamos studijų programas ir numatydamos potencialų studentų skaičių, nepakankamai atsižvelgia į Lietuvoje esantį tam tikros srities specialistų poreikį. Kai kurių specialybių studentų pasipila tiesiog tūkstančiai, o darbo vietų toli gražu tiek nėra. Todėl iškyla darbo vietų paklausos ir darbo jėgos pasiūlos klausimas. Darbo biržoje vyksta motyvaciniai užsiėmimai jaunimui, per kuriuos bedarbiai yra supažindinami su darbo rinkos padėtimi, darbo paieškos būdais, vyksta praktiniai mokymai, kaip pasirengti pokalbiui su darbdaviu, mokoma, kaip parašyti gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką.“ Specialistė pabrėžė, kad jaunimas iki 25 metų, ypač jei turi darbo patirties, moka parengti savo gyvenimo aprašymą (CV), bet jauni ir ypač nekvalifikuoti bedarbiai kartais net nežino, kas tai yra: „Dažnai jauni bedarbiai nemoka savęs tinkamai pateikti. Prie gyvenimo aprašymo jie prisega nuotraukas, kuriose pozuoja rūką cigaretes ar panelės demonstruoja nuotakų sukneles. Jie nežino, kaip tinkamai elgtis per pokalbį su darbdaviu. Ta tema rengiamų seminarų ieško retas bedarbis. Nemažai jų mano, kad minėtus dalykus puikiai išmano.“
Ilgalaikės analizės – būtinos
Tai, kad Lietuvoje turime prastą nuomonę apie profesines mokyklas, kolegijas, jog visi jaunuoliai trokšta patekti į universitetus, o mokyklos tai dar ir skatina, pabrėžė ir Loreta Senkutė, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentė. Paklausta, kokių esminių švietimo sistemos pokyčių reikėtų, jaunimo vadovė samprotavo, kad švietimo sistemos spragos – viena iš nedarbo priežasčių: „Požiūrį į verslumą būtina keisti nuo mažų dienų. Mokyklose jaunimas turėtų būti daugiau supažindinamas su darbo rinka. Nors daugelyje mokyklų profesinis orientavimas veikia, tačiau iš esmės jis neatlieka savo funkcijų. Moksleiviai taip ir nesužino apie studijų, darbo galimybes. Dabar turime baigusių socialinius mokslus perteklių, tačiau trūksta kvalifikuotų specialistų, kuriuos rengia profesinės mokyklos. Dar vienas trūkumas – specialistų poreikio planavimas nacionaliniu mastu. Be to negalime pasakyti, kokių specialistų mūsų šalyje reikės po penkerių šešerių metų, o jaunam žmogui, planuojančiam savo gyvenimą, tai yra itin svarbu. Toks tikslinis planavimas ir kartu jaunų žmonių rengimas mokykloje yra būtinas mūsų švietimo sistemos pertvarkai. Dauguma darbdavių nori sulaukti jauno žmogaus, savo srities žinovo, tačiau mūsų universitetai rengia daugiau teoretikus nei praktikus. Dar vienas būtinas aukštojo mokslo pokytis turėtų būti kokybiška praktika.“
Šarūno Frolenko, registruoto lobisto, manymu, jaunimo nedarbo problema yra giluminė ir kovoti su jos padariniais – tai kovoti su vėjo malūnais: „Pati švietimo sistema kuria jaunimo nedarbą. Švietimo darbuotojai moka dirbti su aktyviu žmogumi, kuris yra motyvuotas – jis pats ateina, domisi, tobulėja, mokosi, ieško ir randa. Bet mes nemokame dirbti su tais, kurie nežino, kaip save pateikti. Dažnai jaunas žmogus, sulaukęs 20 metų, nežino, ko nori. Jauni žmonės renkasi tai, kas yra populiaru, bet jie nelabai įsivaizduoja, ką reiškia būti teisininku, advokatu, verslininku.“
Kurti darbo vietas ir infrastruktūrą
2012-ųjų pradžioje Lietuvos darbo birža ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apdovanojo darbdavius, kuriančius naujas darbo vietas. Viena iš tokių įmonių, nominuota už jaunimo integraciją į darbo rinką, – UAB „Intersurgical“ Švenčionių rajone. Įmonė specializuojasi vienkartinių kvėpavimo slaugos gaminių gamyboje. Per 2011-uosius UAB „Intersurgical“ neterminuotam darbui ir nenaudodama subsidijų įdarbino 72 asmenis iki 29 metų. Pakalbintas įmonės vadovas Sigitas Žvirblis pabrėžė, kad valdžia turėtų galvoti apie materialinę bazę ir socialinę infrastruktūrą: „Mes priimame darbuotojus, ir jie dirbdami tobulėja. Yra specialybių, kurias rengiame pačioje įmonėje. Kartais ateina mokymo įstaigų vadovai ir siūlo – įkurkite mūsų įstaigoje materialinę bazę. Gerai, mes ją įkursime, bet ar baigę mokslus jauni žmonės ateis į mūsų įmonę? Be to, pačios mokymo įstaigos nežino, kokios materialinės bazės norėtų, nes jos būna atitolusios nuo tikrovės. Valstybė turi investuoti ne tik į darbo vietų kūrimą, bet ir į socialinę infrastruktūrą. Žmonės, kurie čia gyvena, vakarais neturi ką veikti. Dėl to esame parengę ne vieną projektą, turime savo sporto salę.“ Paklaustas, ar jam sunkiau dirbti su jaunu, ar su vyresnio amžiaus žmogumi, įmonės vadovas sakė, kad žmogus žmogui nelygu. Bet jis norėtų, kad daugiau jaunimo ateitų į politiką, nes čia – didžioji stagnacija.
Būtina stiprinti mokinių profesinį orientavimą
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Audra Mikalauskaitė mano, kad išeitis iš problemos - profesinis orientavimas:
„Jaunimo nedarbas didžiausią poveikį turi dviem grupėms – tiems, kurie paliko švietimo ir mokymo sistemą neįgiję pakankamai kvalifikacijų, ir tiems, kurie baigė studijas, bet negali susirasti darbo. Todėl būtina stiprinti mokinių profesinį orientavimą atsižvelgiant į bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas, profesijų paklausos ir pasiūlos analizę. Viena iš esminių sąlygų būtų mokymasis darbo vietoje. Čia svarbų vaidmenį vaidintų pameistrystės mokymo formų plėtra – praktinis profesinis mokymas darbo vietoje. Siekiant suderinti švietimo sistemos pasiūlą ir darbo rinkos poreikius, būtina sukurti vidutinės trukmės žmogiškųjų išteklių poreikio prognozavimo sistemą, kuri sudarytų galimybes geriau prognozuoti darbo rinkos poreikius. Taip pat daugiau dėmesio turėtume skirti jaunimo verslumo ir savarankiškumo skatinimui bendrojo lavinimo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose bei aukštosiose mokyklose.
Mokestinė „Sodros“ lengvata darbdaviams, kurie įdarbina patirties neturinčius žmones, turėjo postūmį darbo rinkai. 2011-aisiais šia lengvata, kuria socialinio draudimo įmoka buvo sumažėjusi nuo 31 proc. iki 7,7 proc., darbdaviai pasinaudojo įdarbindami 62 tūkst. žmonių. Jie sutaupė 50,7 mln. litų. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtinta nuostata galioja iki 2012 m. liepos 31 d., tačiau ją planuojame pratęsti naudodami ES lėšas. Rengiamas ir birželį bus pateiktas Vyriausybei svarstyti Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos priedo pakeitimo projektas, kuriame bus įtvirtinta nauja priemonė ”Kompensuoti pirmą kartą įsidarbinusių, dar nedirbusių pagal darbo sutartį asmenų iki 29 metų, įdarbintų visai darbo dienai, darbo užmokesčio dalį (socialinio draudimo įmokas)“.
Jaunimo nedarbo lygis šiek tiek mažėja
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, jaunimo (15–24 metų asmenų) nedarbo lygis šalyje pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį, palyginti su ketvirtuoju 2011-uoju ketvirčiu, sumažėjo 3,3 procentinio punkto ir siekė 28,7 procento. Pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį 15–24 metų bedarbių buvo 35,9 tūkst. ir, palyginti su ketvirtuoju 2011-ųjų ketvirčiu, jų sumažėjo 6,3 tūkst. (14,9 proc.).
Pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį kas tryliktas 15–24 metų asmuo buvo bedarbis. Pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį šalies ūkyje dirbo 88,9 tūkst. 15–24 metų gyventojų. Jų skaičius, palyginti su ketvirtuoju 2011-uoju ketvirčiu, sumažėjo 0,9 tūkst. Visą darbo dienos ar savaitės laiką dirbo 83 procentai 15–24 metų amžiaus užimtų gyventojų. Jaunimo užimtumo lygis pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį sudarė 19,8 procento, per ketvirtį jis padidėjo 0,4 procentinio punkto. Pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį kas penktas 15–24 metų asmuo buvo užimtasis.
Pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį 324,9 tūkst., arba 72,2 procento, 15–24 metų gyventojų buvo ekonomiškai neaktyvūs. Iš jų 92,4 procento mokėsi aukštojoje, profesinėje ar bendrojo lavinimo mokykloje.