Paauglystę prisimenu kaip itin dramatišką ir intensyvų laiką, kupiną ne tik aibės atradimų, bet ir praradimų – bent jau tuomet tai atrodė praradimai.
Kartais net pasiilgstu to laikotarpio, kai nepripažįstami jokie kompromisai ir kai pasaulis siūlo aibę nepatirtų dalykų, tik sugebėk teisingai pasirinkti.
Kita vertus, ir dėkoju Dievui, kad tas draskymosi periodas, kai gyveni tarsi su nudirta oda ir apnuoginta siela, praėjo. Jei kas staiga pasiūlytų, ko gero, nebenorėčiau į jį sugrįžti.
- Pasakokite apie savo studijų laikus
Studentavau “brandaus socializmo” laikotarpiu ir beveik pusė studijuojamų dalykų – visokie moksliniai komunizmai bei ateizmai – man buvo šlykštūs.
Gyvenimas buvo dvigubas ir pakankamai šizofreniškas: studijos, įskaitos, egzaminai, tokie dalykų, kuriais netikėjo net patys dėstytojai, ir pogrindinis, alternatyvinis realybės sluoksnis su tetų ir dėdžių iš Amerikos siunčiamomis roko plokštelėmis bei džinsais.
Pagrindinis mano pomėgis ir buvo “The Beatles”, “Pink Floyd” ar “The Doors” muzika, kurios klausydama įsivaizduodavau save kokioje hipių komunoje ar tiesiog šiaip kur nors anapus Geležinės uždangos.
Iš ateities nieko daug nesitikėjau, nes kokia gali būti ateitis kalėjime? Tačiau kažkur giliai širdyje nujaučiau, jei ne Sovietų Sąjungos žlugimą, tai bent tikrai planavau sprukti kur nors į užsienį.
Kitas pomėgis buvo “samizdato” (savilaidos) knygos, kurias dažniausiai pasisekdavo gauti kelioms dienoms ir reikėdavo ryti naktimis, nepaisant to, kad daug kartų kopijuoto ir perkopijuoto teksto beveik visai nesimatydavo. Tačiau taip buvo perkaityta budizmo filosofija, egzistencialistai, Kastaneda ir daug moderniosios Vakarų literatūros, kurios kitam formate neįmanoma gauti.
Šiais laikais, kai knygynai tiesiog lūžta nuo knygų, tokį “katakombų” gyvenimą sunku net įsivaizduoti. Visi kiti džiaugsmai ir pomėgiai, manau, beveik nesiskyrė nuo tų, nuo kurių “kaifuoja” šiuolaikiniai jauni žmonės.
- Jaunas žmogus šiandien. Koks jis, Jūsų akimis?
Į jaunus žmones visada žiūriu labai pozityviai, ir ne tik todėl, kad jiems priklauso ateitis, bet ir todėl, kad jaunystė yra pats intensyviausias gyvenimo tarpsnis, o tie, kas sukasi pačiame būties sūkuryje jau savaime nusipelno pagarbos ir susižavėjimo.
Pažįstu daug labai puikių jaunų žmonių, kurie turi nepalyginamai mažiau kompleksų, baimių ir manijų nei mano kartos atstovai.
Vienintelė problema – kad taip daug jaunimo iš Lietuvos išvažiuoja, bet tikiuosi, kad jie grįš, būdami tikrais pasaulio piliečiais, kosmopolitizmo niekada nelaikiau yda, man kur kas baisesnė yra ksenofobija.
- Kuo skiriasi šiandienos ir sovietinių laikų jaunimas?
Manau, kad skiriasi veikiau pakuotė, nei vidinis turinys. Šiuolaikinis jaunimas turi daugiau laisvių, teisių, galimybių, tačiau bendražmogiškas esybės branduolys – lūkesčiai, viltys, baimės – turbūt per amžių amžius išlieka tie patys.
Kai leidykla “Tyto Alba” iš naujo perleidinėjo mano pirmąsias knygas “Pakalnučių metai” ir “Mėnulio vaikai”, rašytas beveik prieš dvidešimt metų, labai abejojau, kad jos kam nors dabar gali būti įdomios. Bet sulaukiu daug teigiamų atsiliepimų ir entuziastingų laiškų iš jaunų žmonių, vadinasi, tai, kas buvo svarbu man, tebėra svarbu ir jiems.
- Kuo skiriasi ir kuo panašus mūsų jaunimas ir Rytų šalių? Ar labai skiriasi išpažįstamos vertybės?
Rytuose, bent jau Tibete, Nepale, Indijoje, jauno žmogaus gyvenime labai daug ką lemia šeima, bendruomenė, per amžių amžius susiformavusios tradicijos.
Kartą gyvenau viename Himalajų kaime, kur mano šeimininkų septyniolikmečiam sūnui iš kito kaimo buvo atvesta penkiolikmetė žmona, kurios jis anksčiau niekada nebuvo matęs.
Jiems tai atrodė savaime suprantamas dalykas, net galėjau stebėti, kaip po kokios savaitės tarp tų dviejų žmonių užsimezgė labai karšta ir aistringa meilė.
Taip pat tuose kraštuose tebėra labai stipri religijos – budizmo, hinduizmo - įtaka, jauni žmonės ten vis dar išsaugojo tvirtą tikėjimą, kas Vakaruose yra jau nebesugrąžinamai prarasta, išskyrus kai kurias išimtis.
Tibetiečiai vis dar bent vieną vaiką atiduoda į vienuolyną, todėl vienuolynuose pilna jaunų žmonių, kurie, tiesa, net tik meldžiasi, bet mielai žaidžia futbolą, po vienuoliškais drabužiais nešioja džinsus, važinėja po kalnus motociklais ir klausosi Eminemo.
Kad vaizdelis neatrodytų perdėm idealistinis, pridursiu, kad beveik visi tie jauni žmonės yra užsikrėtę “amerikietiškąja svajone” ir tai, kuo mes taip žavimės – ramybę ir karmos apvalymo procedūras – mielai iškeistų į padavėjo vietą kokiame nors greito maisto restoranėlyje Londone ar Niujorke.
- Ką Jūs manote apie lietuvaičių skubėjimą į Vakarus, mąstymo pokyčius ir migraciją?
Aš pati labai mėgstu keliauti, o jei dar ir būčiau jauna, vargu ar sėdėčiau Lietuvoje. Tačiau taip pat žinau, kas yra Tėvynės ilgesys, nostalgija, troškimas kalbėti gimtąja kalba ar tiesiog atsigulti į žalią žolę kur nors Kernavėje.
Todėl manau, kad daug jaunų žmonių sugrįš į Lietuvą, nes sūnaus palaidūno mitas yra amžinas ir universalus. Na, o tie, kuriems tikrai rūpi vien tik materialūs dalykai ir į Tėvynės meilę jiems nusispjaut, kitam gyvenime čia sugrįš avelių ar paršelių pavidalu – bent jau taip pasakytų budistai.
- Sakoma, kad jaunimas po truputį degraduoja…
Žodis “degradacija”, galvojant apie didžiąją daugumą jaunimo, mano manymu, visai netinka. Jei jau kas ir degraduoja, tai vidurinioji ar dar kiek vyresnė karta, ypač visi prasisiekę piniguočiai ir didžioji dalis sulindusiųjų į politiką.
- Ką Jūs patartumėte savęs nerandančiam ir besiblaškančiam jaunuoliui?
Visu pirma patarčiau nebijoti blaškymosi, o dėl savęs radimo tai priminčiau gana kraupiai skambančią dervišų patarlę: “Tas, kas savęs ieško, vieną baisią dieną save susitiks”.
Ieškančio žmogaus gyvenimas, manding, yra daug įdomesnis (nors ir sunkesnis) nei save radusio, jau žinančio visas tiesas ir nejaučiančio nei mažiausio kosminio ilgesio, egzistencinės gėlos ar pasaulio sielvarto.
Taigi linkiu emocijų, kurios žmogų puošia. Palinkėčiau drąsos, užsispyrimo, tvirtybės, o taip pat MEILĖS, VILTIES ir TIKĖJIMO, trejeto, kuriame stipriausia yra MEILĖ viskam, kas gyva.