Sostinės geležinkelio stotyje sutikti ekspedicijos dalyviai sakė kelionės metu nuvažiavę per 2 tūkst. kilometrų, sutvarkę aštuonerias kapines. Aplankytos Askizo, Charojaus, Cibulos, Imeko, Juzikų, Miziugolo, Tanzibėjaus, Ust-Abakano kapinaitės. Maturo kaimelyje ekspedicijos dalyviai pastatė iš Lietuvos atsivežtą tautodailininko Vidmanto Zakarkos sukurtą medinį 2,5 metrų aukščio kryžių.
"Sutvarkydavome kryžius, atkeldavome juos nuo žemės, sutvirtindavome, kad jie stovėtų ilgiau, nuvalydavome samanas", - nuveiktus darbus penktadienį BNS vardijo vienas iš ekspedicijos dalyvių Paulius Auškalnis, dirbantis telekomunikacijų įmonėje vadybininku.
"Labiausiai širdį suvirpino kryžiai, kuriuos mes pakėlėme, nes iš pradžių įeini į mišką ir tu nieko nematai. Kryžiai galbūt kur nors guli, bet tu realiai net nepastebi, kad juos praeini. O paskui, kai prakapoji visą krūvą šakų, tik tada gali atrasti, kad tai yra kažkieno kapas. Ir kai sutvarkai tą vietą, tada tau už širdies griebia. Tų akimirkų, kai praeini pro tuos didžiulius dviejų-trijų metrų kryžius, negali pamiršti, tai įstringa giliai širdyje", - įspūdžiais dalijosi jauniausia ekspedicijos dalyvė Monika Jurkšaitytė.
P.Auškalnis teigė, kad jam didžiausią įspūdį padarė plynoje vietoje ant kalnelio buvusios kapinės.
"Apėmė labai geras jausmas, kai atkėlėme apsamanojusius didžiulius kryžius ant aukšto kalno, kur aplinkui tik taiga ir uodai - daugiau nieko. Tai buvo dalelė Lietuvos, kurią mes radome už 5 tūkst. kilometrų. Tai suvienija", - sakė jis.
Anot ekspedicijos dalyvių, keletos kapinių nepavyko rasti, nors į jas keliavo turėdami tikslius orientyrus.
"Iš viso aplankėme dvylika kapinių, bet, deja, kai kur kryžiai buvo tiek sutręšę ir sugriuvę, kad jų tiesiog negalėjome atkelti. Tas kapines tiesiog užregistravome. Buvo vietų, kur ėjome - karštis, plynė ir nieko nerandi. Arba kapinių ten nebuvo, arba užlaidota", - pasakojo M.Jurkšaitytė.
P.Auškalnio teigimu, ten būnant apimdavo dvejopi jausmai: "Ir pasididžiavimas Lietuva, kad lietuvių kapai ten atrodo įspūdingai, palyginti su kitų tautų kapais. Tuo pačiu ir skaudu dėl istorijos - kodėl taip atsitiko, kodėl jie turėjo mirti ten, taip toli nuo Lietuvos."
Pasak vaikino, vietos gyventojai neturi tradicijų rūpintis ir kruopščiai prižiūrėti artimųjų kapų.
"Po to, kai mes išvažiavome, mes palikome gražiausius kapus miestelių kapinėse", - BNS sakė "Misija Sibiras" dalyvis.
Lietuvių kapus ekspedicijos dalyviai identifikuodavo pagal kryžius, ant daugelio jų dar buvo galima įskaityti ir lietuviškas pavardes.
Jaunuoliai taip pat bendravo su buvusiais tremtiniais ir jų palikuonimis, vietos gyventojais. M.Jurkšaitytė pasakojo, kad dauguma vietos gyventojų juos sutiko geranoriškai, nekilo problemų gauti leidimo kapinaitėse pastatyti atsivežtą kryžių, apie lietuvių ekspediciją rašė vietos laikraštis.
Anot P.Auškalnio, šiemet nebuvo itin sunku keliauti pėsčiomis, daugiau laiko ir pastangų reikėjo skirti organizaciniams reikalams.
"Šiemet galbūt sunku buvo ne tiek žygiai pėsčiomis, bet tai, kad kapinės išsidėsčiusios gana dideliais atstumais. Reikėdavo 10, 20, 100, 200 kilometrų važiuoti nuomotais autobusėliais, įvairiausiomis mašinomis. Reikėjo tai susiorganizuoti - arba savaitgalis, arba vairuotojai visi užimti. Bet pavyko tai padaryti", - teigė vaikinas.
Jo tvirtinimu, ekspedicijos dalyviams pavyko padaryti daugiau negu planuota. Vietoj planuotų 5-7 kapinių aplankytos 12, sutvarkytos - aštuonerios.
"Grįžome tikrai pasikeitę. Ne tik kiekvienas asmeniškai, bet labai buvo juntama ta komandinė dvasia, bendrumas", - kalbėjo T.Auškalnis.
Penktadienį ekspedicijos dalyvių sutikimo ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius.
Septintus metus rengiamo projekto dalyviai ekspediciją pradėjo liepos 20 dieną.
Pasak projekto organizatorių, paskutinioji lietuvių ekspedicija lietuvių tremties vietose Chakasijos respublikoje lankėsi daugiau kaip prieš dvidešimt metų.
Projektas "Misija Sibiras" - Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) organizuojama jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo iniciatyva, kai lankomos ir tvarkomos sovietų ištremtų Lietuvos gyventojų kapavietės.
Pirmieji dideli trėmimai iš Baltijos šalių įvyko 1941 metų birželio 14 dieną. Sovietų teroras vėl atsinaujino sovietams iš naujo okupavus Lietuvą 1944 metais. Iš viso per sovietinę okupaciją iki 1952 metų į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų.