Ataskaitoje teigiama, kad apie 45 mln. ES darbingo amžiaus piliečių yra neįgalūs, o 15 mln. vaikų turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Iš ataskaitos matyti, kad kai kuriais atvejais šie piliečiai apskritai neturi galimybių mokytis ir dirbti. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai dažnai palieka mokyklą įgiję žemą arba neįgiję jokios kvalifikacijos, o vėliau, pradėjus mokytis pagal specialistų rengimo programas, jų darbo perspektyvos, užuot padidėjusios, kai kuriais atvejais tampa dar blogesnės. Ataskaitoje teigiama, kad negalią arba specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems žmonėms gresia didesnis pavojus tapti bedarbiais arba ekonomiškai neveikliais, o tiems, kuriems pavyksta įsitvirtinti darbo rinkoje, dažnai mokamas mažesnis atlyginimas nei negalios neturintiems jų kolegoms.

Visose valstybėse narėse specialiosiose mokyklose mokosi itin daug nepriteklių kenčiančių vaikų, ypač berniukų, iš romų ar kitų etninių mažumų ir nepalankios socialinės bei ekonominės aplinkos. Ataskaitoje svarstoma, ar specialiosios švietimo įstaigos nedidina moksleivių, kurie jau ir taip socialiai atskirti, atskirties ir ar dar labiau nesumenkina jų galimybių gyvenime. Tyrimai rodo, kad šie vaikai sugebėtų mokytis įprastose bendrojo lavinimo mokyklose, jei būtų daugiau investuojama į jų kalbinių gebėjimų ugdymą ir tolerantiškiau vertinami kultūriniai skirtumai.

Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad valstybės narės remiasi skirtingais kriterijais nustatydamos specialiųjų poreikių turinčius vaikus ir spręsdamos, ar jie turi mokytis įprastinėse, ar specialiosiose mokyklose. Pavyzdžiui, Flandrijoje (Belgija) specialiąsias mokyklas lanko 5,2 proc. specialiųjų poreikių turinčių mokinių, o Italijoje – tik 0,01 proc. Ataskaitoje raginama dėti daugiau pastangų siekiant suvienodinti apibrėžtis ir gerinti duomenų rinkimą, kad šalys galėtų veiksmingiau lyginti savo metodus ir dalytis patirtimi.

Ataskaitoje valstybės narės raginamos aktyviau plėtoti įtraukias švietimo sistemas ir pašalinti kliūtis, su kuriomis susiduria pažeidžiamų visuomenės grupių atstovai, norintys mokytis ir siekti išsilavinimo, įgyti profesiją ir dirbti.

„Siekdami gerinti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ir neįgalių suaugusiųjų gyvenimus, turime dėti daugiau pastangų ir formuoti įtraukią bei tinkamai finansuojamą švietimo politiką. Atėjo laikas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Įtraukusis švietimas nėra pasirenkamoji veikla, tai – būtinybė. Kad visų mūsų gyvenimas taptų geresnis, turime skirti ypatingą dėmesį labiausiai pažeidžiamiems asmenims“, – sakė už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimą atsakinga Europos Komisijos narė Androulla Vassiliou.

Ataskaitą „Švietimas ir negalia bei specialieji poreikiai: švietimo, mokymo ir užimtumo politika ir praktika, susijusi su negalią arba specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais ES“ Europos Komisijos užsakymu parengė nepriklausomas socialinių mokslų ekspertų švietimo ir mokymo srityse tinklas (NESSE).