– Artėja abitūros egzaminai ir vėl ore tvyro didžiulė įtampa. Nervinasi
abiturientai, nerimauja jų tėvai, jaudinasi mokytojai. Susidaro įspūdis,
kad visas šitas košmaras mus kasmet vis iš naujo kamuoja dėl to, jog
pati mūsų švietimo sistema pirmiausia orientuojasi į egzaminus, o ne į
mokymą mokytis, ne į ugdymą. Moksleiviai iki abitūros per daugelį metų
atvedami paruošti ne savarankiškiems sprendimams, o taškų savo mokykloms
ir ministerijai uždirbinėjimui.
– Taip ir yra. Jūsų diagnozė tiksli šimtu procentų. Apsidairykime:
susidomėjimas švietimu visuomenėje kasmet atgyja būtent artėjant
egzaminams. Tiksliau pasakius, iš tiesų domimasi ne tiek švietimu
apskritai, kiek ta procedūra. Atrodo, kad egzaminai abiturientams, ir ne
tik jiems, yra gyvybės ar mirties klausimas. Visuomenėje vyrauja
įsitikinimas, kad sesijos rezultatai lems abiturientų likimą.
– Pamestas tikrasis orientyras?
– Tai ir yra liūdnoji žinia. Iš tiesų mokykla turėtų išmokyti vaiką
mokytis ir taip padėti jam orientuotis gyvenime. Tokiu atveju egzaminai
taptų priemone patikrinti ir pasitikrinti, ko mes, mokiniai ir mokytojai, drauge dirbę tuos dvylika metų, išmokome.
Deja, nors dabar formaliai daug kas yra pasikeitę, nuostatos taip ir liko iš anos santvarkos. Tai yra abiturientai tikrinami ne ko išmoko, o ko neišmoko. Jie traktuojami kaip potencialūs sabotažininkai. Tai kaip jie nepanikuos?! Šis kelias iš esmės neteisingas.
– Filosofas Liutauras Degėsys yra pastebėjęs, kad dar vienas egzaminų
baimės šaltinis yra, pacituosiu iš atminties, vaikų baimė sužinoti tiesą
apie save. Mokykloje jaunas, bręstantis žmogus nėra mokomas pažinti
save. Ir štai egzaminų metu jis tarsi apsinuogina. O daugelis to bijo,
nes nežino, ko tikėtis. Tiksliau, nuogąstauja, kad vaizdas gali būti
blogesnis, nei norėtųsi. O juk mokykla turėtų jaunuolius paruošti
akistatai su gyvenimu. Čia taip pat ir ugdymo reikalas. Bet kuo arčiau
egzaminai, tuo mažiau jam dėmesio.
– Pirmiausia čia reikia kalbėti apie pasitikėjimą. Vaikas nepasitiki
savimi ir bijo atsiskleisti. Negana to, jis ir jo tėvai nepasitiki
švietimo sistema, mokykla, mokytojais. Todėl prieš kiekvienus egzaminus
suklesti šešėlinė mokykla, visa ta korepetitorių plejada. Dėl
nepasitikėjimo.
Savo ruožtu mokykla, matyt, ne visiškai pasitiki savimi. Birželio mėnesį su mokytojais tiesiog neįmanoma susikalbėti, nes jie patiria didžiulę įtampą, kadangi ir patys nepasitiki savimi. Žinoma, šiek tiek baimės prieš egzaminus yra natūralus dalykas, bet jei ji kyla iš nepasitikėjimo, tai jau blogi dalykai. O viena didžiausių problemų
yra tai, kad valstybė nepasitiki mokykla. Ir todėl valstybė nesiryžta
pakeisti dabartinę egzaminų tvarką.
Tas visiškas centralizmas slegia mokyklą. Kad tokia egzaminų sistema atsirado, aš pritariu. Iki jai atsirandant buvo daug neteisybės. Svarbiausias pertvarkos laimėjimas – vienodos egzaminų sąlygos visiems abiturientams. Nesvarbu, ar jie iš Vilniaus, ar iš Žiežmarių. Bet laikai pasikeitė.
– Dabar to jau maža?
– Ne tik maža, bet gal net jau būtų galima ir atsisakyti. Juk visa šita
pertvarka iš pradžių palietė tik keletą mokykloje dėstomų dalykų. Bet
ilgainiui sistema labai išsipūtė. Atsiranda vis naujų ir naujų dalykų
egzaminai. Kodėl?
Todėl, kad egzaminas iš bet kurio dalyko yra prievartos svertas. Mokytojui jis labai parankus: bus jo dalyko abitūros egzaminas ir nebereikia sukti galvos dėl jokių papildomų motyvacijų. Egzaminas valdo!
– Tokia ir ta motyvacija: ne išmokti, o išlaikyti egzaminą?
– Būtent! Tai štai, kai viskas labai išsipūtė, kai atsirado daug
egzaminuojamųjų dalykų, kai tiek daug moksleivių laiko tuos egzaminus,
paaiškėjo, kad valstybei tokia mašinerija per didelė.
Administraciniu–technologiniu požiūriu valstybė su tokiomis apimtimis
susitvarkyti be streso nepajėgi. Atsakingi asmenys daro viską, ką gali,
ir labai gerai, bet... Sakykime, pernai lietuvių kalbos egzaminą lydėjo
nesusipratimai daugiausia dėl to, kad nesusirinko kiek reikia mokytojų
vertintojų. Vertintojais dirba tie patys per mokslo metus nusialinę,
menkiau nei reikėtų mokami mokytojai, kuriems egzaminas reiškia didžiulį
papildomą krūvį.
– Pernykščiai vienuoliktokai gerai įsidėmėjo tuos visus nesusipratimus
ir dar ankstesnių metų detektyvines istorijas...
– Tai, žinoma, verčia juos nerimauti.
– Kaip čia viskas susiklostė?
– Nepriklausomybės pradžioje reikėjo jaunimą iš Gariūnų grąžinti į
aukštąjį mokslą. Vėlesniais metais buvo prikurta begalė universitetų ir
abiturientai juos užplūdo. Dar vėliau pamatyta, kad studijų kokybė juose
prasta.
Tuomet gabiausi patraukė studijuoti į užsienį. Susigriebta reformuoti aukštąjį mokslą. Tai padaryti būtina. Tačiau iš reformos projekto matyti, kad naujoji sistema abitūros egzaminus padarys dar svarbesnius. Vargu ar tai į naudą bendrojo lavinimo sistemai.
– Dabartinė egzaminų sistema tapo inertiška?
– Egzaminų taryboje (prie ŠMM – S.K. past.) mes jau keletą metų kalbame,
kad reikia galvoti apie egzaminų tvarkos keitimą. Bet šį mechanizmą
perderinti labai sunku. Reikia politinės valios. Be to, Lietuvoje iškart
vykdyti du didžiulius procesus neturime intelektinių resursų.
Turiu galvoje pačius egzaminus ir jų pertvarkymą. Ir ten, ir ten reikia tų pačių žmonių. Aš pusiau juokaudama sakau: paskelbkime egzaminų
moratoriumą. Leiskime mokykloms egzaminuoti, o per tą laiką parenkime
normalų projektą.
– Ką reikėtų keisti?
– Mano požiūris radikalus. Manau, kad reikia grąžinti pasitikėjimą į
visą švietimo sistemą. Jeigu valstybė pasitikėtų mokykla ir mokytoju,
tai leistų mokyti vaikus ir pasitikrinti, ko mes išmokome, įvertinti ir
įsivertinti. Ir kad aukštosios mokyklos pasitikėtų tuo įvertinimu. Ir
kad moksleiviai imtų pasitikėti mokykla ir patys savimi. Kad egzaminai
virstų pasitikrinimu, o ne tardymu ar net egzekucija. Iš to rastųsi ir
daugiau kokybės.
Nes, kai moksleiviais pasitikima, atsiranda visiškai kiti motyvai dirbti. Tuomet nebūtų tokių situacijų, su kokia visiškai neseniai susidūriau. Mano pažįstamas dvyliktokų mokytojas man pasisakė esąs dėl egzaminų gana ramus, nes daugeliui jo mokinių nusamdyti korepetitoriai. Tai, girdi, viskas turėtų baigtis gerai. Vadinasi, tas mokytojas nenori prisiimti atsakomybės. Jeigu būtų daugiau pasitikėjimo, tai rastųsi ir didesnė atsakomybė.
Tačiau šios sąvokos dabar yra dingusios ne tik iš mūsų praktikos, bet net ir iš retorikos. O dar čia reikėtų paminėti ir valstybės interesą rūpintis žmogumi. Jis dingęs. Prieš keletą metų priimtose egzaminų gairėse aš matau kitą interesą – institucinį, korporacinį. Ministerija visą laiką suinteresuota kontroliuoti situaciją, tenkinti savo biurokratinį apetitą. Mokyklai taip pat iš to formali nauda, nes egzaminai, kaip jau minėjau, geriausias prievartos įrankis.
Aukštosioms mokykloms dabartinė tvarka paranki dėl to, kad jos diktuoja egzaminų turinį ir dėl to išvengia daug rūpesčių. Bet kur yra tas vaikas, tas žmogus, dėl kurio pirmiausia ir turėtų suktis visa švietimo sistema?
– Galima suprasti, kad vien formalūs pokyčiai švietimo sistemos
nepagerins, jei visuomenės nuostatos liks nepakitusios? Jei nebus
plačios ir išsamios diskusijos.
– Mūsų švietimo sistemą būtina revizuoti. Praėjo beveik dvidešimt metų –
reikėtų stabtelėti, įvertinti, kas nuveikta. Nuveikta tikrai labai daug,
tačiau pasaulis keičiasi, mūsų dabartinė aplinka visiškai nebepanaši į
prieš dvidešimt metų buvusią. Ir dar to nepakanka.
Dar reikia įvertinti, ko mūsų valstybei reikės artimiausiais dešimtmečiais. Tik visa tai aprėpus galima imtis permainų. Dabar be nuodugnesnės analizės mes esame nuklydę į šalikeles. Iš to ir daugelis nesusipratimų ir ta įtampa, apie kurią mes čia kalbame.
– Abiturientų tėvai taip pat įsitempę. Apie vaikus mes galime manyti, kad jie nėra savarankiški ir tiesiog pasiduoda panikai. Tačiau tėvai galėtų bandyti nenormalią padėtį keisti. Ir ne vien parūpindami savo vaikams korepetitorius ir psichologinę pagalbą. Gal tėvams visoje šitoje makalynėje tiesiog nėra vietos?
– Negalėčiau taip tvirtinti. Tėvai bent formaliai visuomet buvo laikomi
mokyklos bendruomenės dalimi. Ir ne tik formaliai. Dabar yra susikūręs
Tėvų forumas, tėvai kaip socialiniai partneriai įtraukiami į daugelį
švietimo struktūrų, jie turi galimybę reikštis. Tačiau manau, kad
problema yra kitokio pobūdžio.
Tėvai, kaip ir visa visuomenė, nusiteikę labai pragmatiškai. Į švietimą jie žiūri taip pat pragmatiškai, kaip ir kokį prekybos centrą. Mokyklai jie atiduoda vaiką ir nori, kad mokykla jiems grąžintų produktą. O produkto vertę jie matuoja pagal egzaminų rezultatus. Dažnai kalbėdama su pradinukų tėvais aš klausiu, ko jie tikisi iš mokyklos. Ir dažniausiai jie savo ruožtu perklausia: gal galiu jiems pasakyti, kuri mokykla geriausia, nes reikia, kad jų vaikai būtų gerai paruošti egzaminams.
O kur kiti kriterijai? Juk kol vaikas mokykloje nesijaus gerai, tol jis negalės ir tinkamai mokytis. Daug laiko vaikai praleidžia mokykloje. O juk jie pirmiausia turi turėti sveiką, ramų gyvenimą. O tėvams svarbiausia ne tai, o gerai išlaikyti egzaminai. Ir viskas tuo matuojama. Ir mokyklos pagal tai vertinamos. Iš čia ir tas didžiulis susidomėjimas mokyklų reitingais. Nors jie visiškai neatspindi mokyklos kuriamos pridėtinės vertės. Jie tik parodo, kad tėvų investicija duoda gerą grąžą. Vaikas čia ir vėl lieka antrame plane.
– Egzaminai valdo švietimą, egzaminus valdo statistika.
– Tik pagal ją viskas yra vertinama.
– O norėtųsi, kad kiekviena mokykla būtų vertinama taip pat ir pagal jos dvasią. Kitaip tariant, pagal bendrą humanistinę įtaką bręstančiam jaunuoliui. Pagal įtaką jo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros formavimuisi. Bet nematau, kad į tuos dalykus kas kreiptų dėmesį.
– Būtų idealu, jei taip būtų. Bet kaip tada pamatuoti? Tą atmosferą.
Kaip susigaudyti konkurencijoje? Dabar turime tris skaičius ir viską
jais nusakome...
– Kokius skaičius?
– Kiek baigusių mokyklas įstoja į pirmo pasirinkimo specialybių
studijas, kiek iš viso po mokyklos baigimo yra studijuojančių
aukštosiose mokyklose ir kiek tose mokyklose yra aukšto kvalifikacijos
rango mokytojų. Paradoksas, bet net ir tose geriausiai reitinguojamose
mokyklose mokoma vieno, o egzaminuojama visai iš ko kito...
– Patikslinkite.
– Tiksliausias paaiškinimas būtų, kad pas mus uodega vizgina šunį.
Senoji švietimo sistema buvo orientuota į žinias. Dabar, bent taip
viešai skelbiama, į kompetencijų ugdymą. Bendrųjų ir dalykinių
kompetencijų. Bet visa tai lieka tik retorika...
– Taigi!
– Taigi, taigi... Yra parengtos tikrai neblogos programos, yra sąlygos
mokytojams jomis vadovautis. Ir viskas būtų labai gerai, jei ne tie
egzaminai, kuriuose reikalaujama visiškai ko kito. Viena vertus,
patikrinti kompetenciją testais beveik neįmanoma. Kaip patikrinti
abituriento nuostatomis ir žiniomis grindžiamą tam tikrą gebėjimą? O
egzaminai yra ištisai orientuoti į žinių tikrinimą.
Retais atvejais – į tam tikrų gebėjimų tikrinimą. Kai mes su mokytojais kalbame apie kompetencijų ugdymo būdus, tai jie mums sako: viskas čia labai gražu, bet mes turime vaikus ruošti egzaminams. Ir dar reikia pabrėžti, kad egzaminų muziką užsako aukštosios mokyklos...
– O jas kompetencijos nelabai tedomina.
– Jų tai visiškai nedomina. O vidurinė mokykla tarnauja aukštajai.
Visiška disharmonija. Tarkim, pabrėžiu, tarkim, iki dešimtos klasės
mokykla ugdo moksleivių kompetencijas. Pagal vadovėlius, pagal tam tikrą
metodiką. Ir tada išnyra egzaminų šmėkla. Ir prasideda treniravimasis.
Jie mokyklose taip ir sako: treniruojamės egzaminams. Jokio mokymosi,
jokio kompetencijų ugdymo. Treniruotės! Šitas dvilypumas yra viena
didžiausių mokyklos problemų. Ir dėl to kenčia taip pat ir mokytojai,
nes yra verčiami skelbti viena, o daryti visiškai ką kita. Ir tai
sukelia nerimą.
Nerimas gimdo nepasitikėjimą, o šis – agresiją. Gal grąžinę į mokyklas pasitikėjimą mes susigrąžinsime ir ramybę, o ramybė leis siekti paties svarbiausio rezultato. Išminties.
Savaitraštyje „Atgimimas“ taip pat skaitykite:
KGB bendradarbiai ir kiti niekšai pakeliui į prezidentūrą
Ką nemalonios kalbos apie kandidatus į Lietuvos prezidentus pasako apie
jų galimybes laimėti rinkimus? Apie rinkimų kampanijos informacinį foną
svarsto Andrius Raskazovas.
Į viską atsakyta prieš tūkstančius metų
Ugdymo vadybos ekspertas Tomas Girdzijauskas teigia, kad ateitis
priklauso spietinei ekonomikai. Stanislovo Kairio pokalbis.
A.Kubiliaus buhalteris, arba A.Šemeta irgi moka šypsotis
Finansų ministrui opozicija sukurpė interpeliaciją, bet A.Šemetą ir
A.Kubilių sieja asmeninė bičiulystė, tad kol dirbs premjeras, tol šalia
jo bus ir A.Šemeta. Indrė Makaraitytė
Nuoširdi pagalbos ranka – pro stiklinę sieną
Ryšį su pasauliu kurtiesiems palaikyti padedantys gestų kalbos vertėjai
stumiami į kampą. Jie kovoja, kad būtų mokami bent jiems priklausantys 800 litų atlyginimai. Žmonių pastangas išgyventi aprašė Indrė Kumpikevičiūtė.
Profesija – mama
Ar vaikui geriau augti asocialioje šeimoje, ar globos įstaigoje? Ar
geriau tikra mama, kuri neskiria vaikui dėmesio, ar svetimo žmogaus
rūpestis? Rasa Navickaitė