Taip pat, suvokdamas, kad egzaminas gali tapti psichologiškai nekomfortabilia ar netgi krizine situacija, kaip ekspertę, į pagalbą pasikviečiau VU Bendrosios psichologijos katedros docentę, Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vedėją Romą Jusienę.
Įvertinimas prasmingas ir studentui, ir dėstytojui
Pasak doc.dr. L.Duoblienės, esminiai kriterijai sudarinėjant egzaminą yra medžiagos turinio atspindėjimas, taip pat užduočių aiškumas ir jų formulavimas taip, kad būtų atskleisti tikrieji studento gebėjimai.
Ji kaip pavyzdį pateikia Roberto M. Pirsigo knygą „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“, kurioje santykis ir įvertinimas tarp mokytojo ir mokinio kyla iš mokymo proceso metu užsimezgančio ontologinio subjekto ir objekto santykio.
Paprasčiau sakant, dėstytojas ir studentas privalo suvokti vienas kito žmogiškumą ir užmegzti abipusiu supratingumu paremtą ryšį.
Taigi, dėstytojo pareiga yra iš kiekvieno studento per jo žinių patikrinimą „išspausti“ geriausią rezultatą. Nuoširdžiai tikiuosi, jog dėstytojai tos pareigos, kurdami egzamino užduotis nepamiršta, kadangi rašydami pažymius mums, jie rašo pažymį ir savo dėstymui.
Subjektyvus vertinimo objektyvumas
Problema sesijos metu, kuri kelia ypač dideles diskusijas tiek studentų, tiek dėstytojų tarpe: egzaminų ar rašto darbų vertinimo objektyvumas.
Doc.dr. L.Duoblienė pripažįsta, jog absoliučiai objektyvus vertinimas nėra įmanomas (tai ypač pabrėžtina, kalbant apie humanitarinius mokslus), kiekvienas dėstytojas yra susikūręs savitą darbo kokybės atpažinimo metodiką.
Doc. R.Jusienė teigia, kad vertinimą visada šiek tiek nulemia ir „žmogiškasis faktorius“. Taigi nereikia tikėtis, jog dėstytojas yra daugiau nei žmogus ir gali preciziškai objektyviai įvertinti kiekvieno darbą.
Manydami, jog gautasis įvertinimas yra per mažas, visada galite rašyti apeliaciją ir laukti įvertinimo persvarstymo. Tiesa, keistas dalykas, tačiau tokiu atveju dažniausiai netgi gali būti atvirkščiai negu studentai tikisi, įvertinimas gali būti ne padidintas, o, paradoksalu, sumažintas.
Tuo akivaizdžiai galima paaiškinti, kodėl studentų kova už savo teises nėra populiari. Patarimas, rašantiems kursinius darbus ar atsakinėsiantiems raštu, kurį galiu duoti remdamasis doc. R.Jusienės žodžiais: daug kas priklauso nuo atsakymo ar rašinio pateikimo stiliaus ir gebėjimo analizuoti, kritiškai mąstyti.
Noro mokytis „dėl savęs“ vertė
Kiekvienam statistiniam studentui prieš sesiją tampa aišku, jog geresnės motyvacijos mokytis už egzaminą nėra, ir negali būti.
Tačiau net ir be atsiskaitymo grėsmės būna situacijų, kai studentą sudomina ir motyvuoja domėtis pats dėstomas dalykas. Tokia situacija dėstytojams – pati parankiausia, tačiau atrodo, kad tokia laikysena naudinga ir studentui.
Ir ne tik dėl to, jog motyvuotas studentas, pasak doc.dr.L.Duoblienės, žymiai mielesnis ir priimtinesnis dėstytojui, tačiau sugebėjimas šiek tiek giliau domėtis dėstomu dalyku padeda ir ruošiantis egzaminui, suvaldant žinias, kai tenka perversti krūvas knygų ir pasiskolintų konspektų.
Psichologinių tyrimų duomenys įrodo, jog mokiniui informacija sužinota „savo malonumui“ išlieka žymiai ilgiau nei „iškalta“ dėl pažymio, teigia doc. R.Jusienė.
Be to, geriau įsiklausius galima suvokti, kad tame informacijos sraute, kuriuo mus užlieja dėstytojai yra nemažai įdomių dalykų, nejučia formuojančių mūsų pasaulėžiūrą ir vertų žinoti išsilavinusiam žmogui.
Galbūt laisvesnis ir asmeniškesnis požiūris į mokslą padėtų įgyti daugiau motyvacijos.
Sesijos formos klausimas
Sunku nuspręsti, kiek diskutuotinas yra egzamino formos ir jo planavimo klausimas, tačiau, aišku, kad ne visiems studentams priimtina konservatyvi sesijos forma ir jai tikrai galima rasti alternatyvų.
Doc.dr. L.Duoblienė mini neakivaizdinio mokymosi pavyzdį, kai vertinimas formuojamas kaupiamojo pažymio pagalba: mokymosi eigoje rašant esė ar testus.
Taip pat paminėtinas Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų pavyzdys: pirmuosiuose kursuose rašomi tik teminiai rašiniai, nėra egzaminų. Tokiu atveju (kai atsiskaitymai yra išskaidomi), studento mokymasis tampa rutiniškesnis ir pastovesnis, priverčia labiau susikaupti.
Tačiau jos nuomone, egzamino stresas ir iš jo kylančios įtampos yra pagirtinas dalykas ta prasme, kad tai puiki patirtis ateičiai. Doc. R. Jusienės nuomonė panaši atsiskaitymų išskaidymo klausimu: tarpiniai atsiskaitymai motyvuotų mokytis visą laiką ir laipsniškai keltų žinių lygį.
Būtent specialybei būtinųjų žinių lygmens patikrinimo klausimas, pasak jos, turėtų būti esminis egzaminuojant.
Egzaminas turėtų patikrinti ne tai, kiek konkrečios informacijos mes gebame sutalpinti į savo smegenis, o kiek kokybiškai galime jos panaudoti teorijoje ir praktikoje.
Konkurencinė kova tarp studentų
Net nereikia klausti, ar konkurencinė kova dėl geresnės vietos rotacijų eilėje egzistuoja.
Akivaizdu, jog visi studentai yra suinteresuoti gauti geresnius įvertinimus, nes būtent jie nulemia, ar reikės mokėti už mokslą, taip pat šansus pamatyti savo banko sąskaitoje pervestą „ačiū ir už tiek“ dydžio studentišką pašalpėlę, kitaip žinomą stipendijos vardu.
Konkurenciją nulemia ne vien finansiniai poreikiai, tačiau ir instinktyvus poreikis būti „laimėtoju“, bet kokioje srityje bei iš anksto pradėti kurti sau gerą ateitį.
Doc. R. Jusienė pritaria, jog prestižinėmis vadinamose specialybėse kaunamasi ir dėl didesnio galutinio įvertinimo, kuris dažnai nulemia darbo vietą.
Tačiau, jos teigimu, aukštesnė vieta nebūtinai nulemia kokio lygio specialistu tampa buvęs studentas. Dažni atvejai, kad profesionalais tampa būtent tie, kurie studijų metų mokėsi ne dėl įvertinimo, o dėl asmeninės motyvacijos.
Konkurencinė kova egzistuoja ir realiame gyvenime, tačiau svarbiausia, psichologės nuomone, yra ribos išlaikymas ir nepuolimas į kraštutinumus dėl teoriškai aukštesnės padėties įvertinimų lygmenyje.
Egzaminas – šventė
Ruošiantis šios sesijos atsiskaitymams, matyt geriausia išeitis yra išlaikyti ribą tarp džiugaus vasariško atsipalaidavimo ir motyvuoto žinių troškimo.
Kaip sakė vieno, visiems iki skausmo žinomo filmo veikėjas-studentas: „Egzaminas man – visada šventė!“. Su tokiu idealistišku nusiteikimu siūlau rinktis į auditorijas ir studentams, ir dėstytojams (!) šios sesijos metu ir parašyti įvertinimą ne tik žinių lygiui, bet ir patiems sau.
Studentams, kurie pajunta, jog nesugeba susitvarkyti su užgriuvusia psichologine našta ir įtampa sesijos metu docentė Roma Jusienė siūlo Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro pagalbą, ten dirbantys profesionalus psichologai ir psichologijos magistrantai pasiruošę padėti Tau grįžti mokslo ir susikaupimo kelią.
Centrą galima rasti Vilniuje, Universiteto g. 9/1, 116k. arba skambinti telefonu: +370 5 2687254, el.p. PTMC@fsf.vu.lt