- Dalyvavote įgyvendinant Tautinės mokyklos koncepciją. Kaip gimė ši idėja?
- Tautinės mokyklos idėja iškelta 1988 m. – dar prieš Sąjūdį, dar orientuojantis į tam tikrą kultūrinę autonomiją. Tuomet dar nebuvo aišku, ar Lietuva sugebės atkurti valstybę. Kaip ir 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, artimiausiu siekiu įvardinta kultūrinė autonomija. Buvo keliama tautinės mokyklos idėja, kuri garantuotų tautai tapatumo išsaugojimą ir nacionalinės kultūros gynimą.
Taip švietimo pertvarkai pradėti telkti kultūros žmonės, intelektualai, pedagogai. 1990 m. atkūrus valstybę, ši samprata buvo peržiūrėta. Reikėjo švietimo, kuris dėtų pagrindus politiškai laisvai tautai, politinei bendruomenei, valstybei. Taip tautinės mokyklos samprata kito.
Švietimas – ignoruojamas
- Kaip švietimo reformą matė M.Lukšienė?
- M. Lukšienė švietimą siejo su laisvos visuomenės, laisvos valstybės ugdymo uždaviniais. Kad švietimas, mokydamas naujo politinio, ekonominio, pilietinio raštingumo, turi dėti pagrindus laisvai tautai, valstybei. To sovietinė mokykla negalėjo duoti.
Viena pamatinių M. Lukšienės tezių – kad mažai tautai neišsiugdžius savarankiškų, politiškai ir kultūriškai atsparių asmenybių, neišvengiamai artima žūtis. Buvo akcentuojamas asmens savarankiškumas, laisvė, atsakomybė, gebėjimas įsipareigoti bendram reikalui, būti politiškai išsilavinusiam.
1990 m. tarp švietimo ir politikos, taip pat tarp kultūros ir politikos, nebuvo skirties. Buvo žiūrima į tautos gyvenimo visumą, teigta, kad švietimas negali būti atribotas nuo politinio gyvenimo, jis turi rengti žmogų viešajam gyvenimui. Tai – labai senos idėjos, M. Lukšienė tęsė seną 18 a. Lietuvos mokyklos demokratinę mintį.
Dar viena svarbi Tautinės mokyklos idėja – rūpintis tautos, jos tapatumo, išlikimu. Tai yra orientacija į kuriančią tautą, kūrybinių galių plėtojimas. Tam šiandien švietimas turėtų būti įsipareigojęs. Visos šios idėjos buvo keltos ir šiandien, manau, jos išlieka labai aktualios.
- Sakote, kad minėtos idėjos aktualios. Tačiau kiek jos įgyvendinamos šiandienos mokykloje?
- Manau, kad jos turėtų būti aktualios. Švietimo kaita nuėjo daugiau į techninius, ūkinius sprendimus. Tačiau labai svarbu švietimo kaitai vėl suteikti tuos tikslus, pagrindinius siekius, susieti švietimą su tautos egzistenciniais, valstybės kūrimo reikalais. Šios jungtys pradžioje buvo, tačiau dabar – pradingusios. Mes dabar svarstome, kokios užduotys turėtų būti egzaminų sistemoje, kiek egzaminų turėtų būti, kaip viename ar kitame rajone įgyvendinama mokyklų tinklo pertvarka. Nesakau, kad šie dalykai nesvarbūs, tačiau turime matyti bendruosius tikslus ir klausti, kaip jie įgyvendinami.
Ar tokia egzaminų sistema talkina siekti bendrųjų tikslų, išugdyti savarankišką, atsakingą asmenį, ar daugiau žmogų, žinias reprodukuojantį ir prisitaikantį prie tam tikrų ribotų reikalavimų .
Kai siekiai pamirštami, techniniai sprendimai tampa savitiksliai, mokytojai praranda savo darbo prasmės jausmą, mokiniai dažnai irgi nejaučia savo išsilavinimo prasmės.
Jei mokyklos pastangų ginti vertybes, demokratijos principus neremia vieši asmenys, jai sunku eiti prieš bendrą srovę. Mokykla paliekama viena su mokytoju, gaunančiu nedidelį atlyginimą. Jis tampa tam tikru valdžios baudžiauninku.
Nepriklausomybės metais buvo labai svarbu iškeltas egzistencinis ryšys tarp švietimo, mokyklos ir tautos, valstybės. Šio ryšio jausmas šiuo metu pradingęs – drįsčiau manyti, kad dabar švietimas daugiau kaip sovietmečiu – tampa technikos dalyku ir stumiamas į paribį. Štai ką ir forume minėjo Žibartas Jackūnas – nuo 1998-1999 m. švietimui valstybės biudžete skiriama dalis mažėja.
Tai rodo švietimo, kaip laisvai tautai svarbaus gyvenimo sando, ignoravimą.
- Įvardijate mokyklų problemas. Tačiau turbūt gilesnės problemos aukštajame moksle?
- Šiandien kalbame apie tai, ar aukštasis mokslas turi būti mokamas, ar ne. Tačiau mažai kalbame apie tam tikrą tautos solidarumą. Kaip politinė bendruomenė, turėtume duoti gerą, visiems prieinamą išsilavinimą. Tai turi būti mūsų, kaip politinės bendruomenės, įsipareigojimas.
Tačiau sykiu turime ugdyti jaunimo supratimą, kad jis negauna išsilavinimo iš niekur – tam skiriame senelių, tėvų, bendruomenės pinigus. - Tam, kad jie savo gabumais paskui juos atiduotų savo bendruomenei, tautai, valstybei. Šito jausmo nėra, ir apie tai diskusijose nekalbama.
Tai yra vertybiniai pagrindai, kurie turėtų jungti švietimą su valstybe, bendruomenės gyvenimu. Apie tai būtų privalu diskutuoti, jeigu laikytumėmės pamatinių vertybių, keltų 1988-1990 m.
Sovietinė mokykla ugdė pavaldinius
- Tad ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?
- Laikas būtų grįžti prie švietimui Nepriklausomybės pradžioje keltų uždavinių, švietimo misijos valstybėje, tautoje. Jeigu mes nesirūpiname, kad į bendrojo lavinimo mokyklas, aukštąsias mokyklas ateitų iš tikrųjų gabiausi, talentingiausi tautos žmonės, tai negalime duoti gero išsilavinimo savo vaikams, jaunimui.
Turi būti atitinkama valstybės politika – kad gabiausi, geriausi žmonės būtų motyvuojami eiti į bendrojo lavinimo ir aukštąsias mokyklas. Tie žmonės turi būti saugūs, jie turi jausti valstybės pagarbą, jų darbas turi būti deramai įvertinamas. Kaip forume sakė Molėtų meras Valentinas Stundys, mokytojas šiandien mokykloje nesijaučia saugus. Jo darbas nėra pakankamai vertinamas politinės bendruomenės, tvirtinančios nuošimtį švietimui nuo bendro valstybės biudžeto.
- Kalbėdamas kritikuojate sovietinę mokyklą, tačiau dalis pedagogų į ją žvelgia su nostalgija ir laiko net pranašesne už šiandienos.
- Kaip minėjo profesorius Donatas Sauka, sovietiniais laikais iš viso negavome kritinio mąstymo, abejonės. M. Lukšienė ir kėlė kritinį, savarankišką mąstymą. Sovietmečiu buvo tik atkartojimas, prisitaikymas, svetimų nuomonių perėmimas. Kodėl M. Lukšienė nepatiko dideliam pedagogų ratui? Nes ji labai radikaliai pasisakė prieš sovietinę švietimo sistemą, įvardijo ją kaip sistemą, teugdančią totalitarinės valstybės pavaldinius. Kaitos reikalavimas senąją profesūrą iškart nustatė prieš ją. Dėl to ji ilgam išstumta iš akademinio rato.
Beje, 1998 m. Tarptautinė ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija vertino Vidurio Europos šalių švietimo sistemas. Ekspertų vertinimu, 1992 m. M. Lukšienės komandos rašyta Lietuvos švietimo koncepcija - pats geriausias konceptualus dokumentas visoje Vidurio Europoje.
Idėjų lygmenyje pasiekta labai daug, įgyvendinimas – deja... Keitėsi administracijos, kai kurie žmonės nelabai suprato, ko yra siekiama, kitiems tai buvo svetimos idėjos. Štai kai 1992 m. į valdžią atėjo LDDP, buvo tiesiog tyčiojamasi iš to – sakyta, kad reikia grįžti prie tobulos sovietinės mokyklos. Alternatyvų nebuvo - tik stabdoma, griaunama, darbai lėtinami.
Dalyvaudamas diskusijoje J. Marcinkevičius pabrėžė, kad Lietuvai šiandien labai svarbūs M. Lukšienės kelti tautiškumas ir demokratiškumas, švietimo prieinamumas.