Konferencijos metu trečiosios pakopos studentai iš įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų dalinosi savo patirtimi, nuveiktais ir dar tik planuojamais darbais. Išgrynintos doktorantų atstovavimą liečiančios problemos, bet bendro veiksmų plano, joms spręsti, sutarti nepavyko, todėl konferencijoje dalyvavusių studentų savivaldų ir LJMS atstovai sutarė šį pradėtą dialogą tęsti ir artimiausiu metu vyksiančiame susitikime ieškoti universalaus doktorantų įtraukimo į savivaldą modelio.
Doktorantų padėtis nepatogi?
Vienas iš daugiausiai diskusijų kėlusių ir itin prieštaringas nuomones iššaukusių klausimų – doktoranto teisinė ir praktinė padėtis. Pagal dabartinį teisinį reguliavimą doktorantas vienu metu yra ir studentas, ir dėstytojas, ir jaunasis mokslininkas, todėl atsiranda klausimų, kuriuos svarstant yra didelė galimybė įsivelti į interesų konfliktą – tai tampa viena iš priežasčių nedalyvauti savivaldoje.
Ne visi doktorantai čia įžvelgė didelę problemą, o Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis paragino susirinkusius konferencijoje susimąstyti, kokia ši padėtis iš tiesų yra palanki, nes kaip niekam kitam ji leidžia žvelgti į situaciją iš įvairiausių perspektyvų ir tuo pasinaudoti.
„Ilgalaikių sprendimų reikėtų ieškoti sujungiant nacionalinį ir vietinį savivaldos lygius bei mažinant vietinių konfliktų skaičių tarp akademinės bendruomenės ir doktorantų. Naudinga būtų pasinaudoti doktorantų autoritetu ir specifinėmis kompetencijomis, nes būtent jie atstovaudami savo interesus mato problemas trijomis dimensijomis“, – patirtimi Švedijos universitete dalijosi Mattiasas Wiggbergas.
Vienas iš būdų
Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas, doktorantas Liutauras Gudžinskas įžvelgė ir kitą rimtą problemą – pasyvumą. „Dalis doktorantų užima labai aukštas ir atsakingas pareigas mūsų valstybėje, bet, kita vertus, jie yra studentų pasyvumo čempionai“, – skaitydamas pranešimą dėstė L. Gudžinskas.
Kaip vieną iš sprendimų, kuris galėtų trečiosios pakopos studentus padaryti aktyvesniais įvardino LJMS pirmininkas Piotras Cimmpermanas: „Atskira atstovavimo struktūra, gerinanti doktorantų įtraukimą į aukštųjų mokyklų savivaldą, galėtų būti doktorantų draugijos, kuriose būtų keliamos ir sprendžiamos problemos, dalijamasi patirtimi, išreiškiamas požiūris bei teikiami pasiūlymai. Tokio pobūdžio organizacijos padidintų šios pakopos studentų girdimumą ir leistų objektyviau atstovauti interesus“.
Panašiomis galimybėmis bei perspektyvomis dalinosi ir svečiai iš užsienio – Upsalos, Graco ir Pitesčio aukštųjų mokyklų. Pitesčio universiteto daktaro Adriano Bucsa nuomone, dialogas ir nuolatinis keitimasis žiniomis yra pagrindinė priemonė siekiant efektyvaus trečiosios pakopos studentų atstovavimo.