Diplomas darbo vietos negarantuoja

Birželį diplomus gavusių aukštųjų mokyklų absolventų laukia žymiai sudėtingesnė gyvenimo mokykla ir visų pirma – darbo paieškos.

Jaunų bedarbių daugėja

Šiemet aukštąsias mokyklas baigia per 42 tūkst. absolventų. Dalis jų įsidarbins iš karto ar bent jau per vasarą, kiti ieškosis bet kokio darbo, treti iš karto emigruos, o ketvirti ims minti darbo biržos slenksčius.

Kalbinta Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrė Nerija Putinaitė yra nusiteikusi optimistiškai: jos nuomone, šiemet, kaip ir ankstesniais metais, dauguma baigusiųjų studijas susiras darbą Lietuvoje. Nerandantiems darbo jauniems žmonėms siūlomos įvairios priemonės: inicijuojamos jaunimo savanorystės bei jaunimui skirti praktiniai mokymai.

Tačiau kol kas situacija nėra optimistinė: jaunų bedarbių skaičius artėja prie 33 tūkst. Pernai Lietuvoje jaunimo nedarbo lygis siekė lygiai trečdalį, į tai atkreipė dėmesį net Europos Sąjungos pareigūnai. Deja, nepaisant visų Lietuvos darbo biržos priemonių, jaunimo nedarbas tesumažėjo 0,8 proc., o netrukus bedarbių gretas vėl papildys absolventai, pasirinkę darbo rinkoje nepaklausiais specialybes.

Ir pernai populiariausios studijų programos buvo ekonomika, medicina, teisė. Visa tai – nepaisant to, kad būtent šių specialybių absolventai kasmet didina bedarbių gretas. Šį pavasarį Lietuvos darbo biržoje daugiausiai registravosi teisininkai, socialiniai darbuotojai bei ekonomistai. Deja, pinigai bei aplinkinių nuomonė ir toliau yra tie specialybės pasirinkimo kriterijai, kurie veda tiesiai į bedarbystę. Jauni žmonės, rinkdamiesi profesiją, ir toliau dažnai vadovaujasi tariamo prestižo principu.

Pirmiausia – fundamentinis išsilavinimas

„Taip, nemažai įmonių iš tiesų atleidžia daug žemesnio išsilavinimo techninių darbuotojų, nes dalis darbo procesų automatizuojami, – pastebi Vilniaus Gedimino technikos universiteto studijų prorektorius Romualdas Kliukas. – Tačiau labai trūksta universitetinį išsilavinimą turinčių ir savarankiškai sudėtingas inžinerines problemas galinčių spręsti specialistų: mechanikų, elektronikų, transportininkų.“

Pasak jo, beveik visi didelės pridėtinės vertės produktus gaminančių kūrybinių industrijų, logistikos studentai dirba jau nuo antro kurso. Labai trūksta informatikos specialistų, tai akivaizdu net atsidarius Fundamentinių mokslų fakulteto interneto puslapį: antrakursiai tiesiog graibstomi. Technomatematikos, matematikos, informacinių technologijų paslaugų valdymo, elektronikos specialistų išvis sunku rasti. Statybų specialistai taip pat labai paklausūs, bet jų kiek daugiau ir ruošiama. Tad R. Kliukas linki studentams įgyti fundamentinį išsilavinimą, o, baigus bakalauro studijas, šių specialybių studentams pataria pasirinkti ekonomikos, vadybos ar kitą magistro studijų pakraipą. 

Daugelis universitetų dabar pasirinko tarsi lengvai atriekiamą rinkos dalį – socialinius mokslus. Tačiau baigusieji socialinių mokslų bakalauro studijas negali rinktis specializuotų fizinių ar techniškųjų mokslų magistrantūros studijų, nes neturi reikiamų pagrindų, o socialinių mokslų atstovų jau yra per daug. Be to, kaip reziumavo prorektorius, techninių specialybių studentams lengviau sekasi ir užsienyje.

Ar būtinas aukštasis išsilavinimas?

„Tikrai nebūtinas, o kartais tai netgi žalinga visuomenei“, – tvirtina Vilniaus kolegijos direktorius Gintautas Bražiūnas. ES atliktas tyrimas atskleidė, kad beveik trečdalis baigusiųjų vidurines mokyklas „nepasiekia lygio, reikiamo tęsti tolesnes studijas“. Tokie jaunuoliai dažnai turi auksines rankas, bet ne galvas. Tai – ne tragedija. Tragedija prasideda, kai jie bet kokia kaina siekia bet kokio aukštojo mokslo.

2008 m. išlaidos vienam studentui per metus Lietuvoje buvo 4 823 eurai. Pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje esame ketvirti nuo galo, bendrijos vidurkis – 8 087 eurai. „Mokame parengti daugiausiai studentų už mažiausius pinigus? Tai kodėl iš mūsų niekas nesimoko?“ – ironiškai klausia pašnekovas.

2009–2010 mokslo metais Lietuva priėmė į aukštąsias mokyklas 23 proc. visų 18–34 metų amžiaus gyventojų, antra pagal šį rodiklį – Suomija (22 proc.), o ES vidurkis – tik 15 proc. Toks mūsų visuomenės nukrypimas į „akademizmą“ mažina besimokančiųjų profesinėse mokyklose skaičių. Tačiau kol aukštųjų mokyklų finansavimas susietas su studentų skaičiumi, universitetai ir kolegijos vengia šalinti nepažangius studentus. 

Taigi, nepaisant permainų studijų programose, absolventų kokybė neauga. O ir iš mokyklų jaunuoliai ateina gerai išmokę laikyti tik testus. Pasak G. Bražiūno, vidurinės mokyklos jau net nedeklaruoja, kad rengia jaunimą besikeičiančiam gyvenimui. Jaunimas tiesiog rengiamas stoti į universitetus... Pagal tai netgi reitinguojamos gimnazijos. O kas laukia visų kitų?

Pasirinkimą lemia ir visuomenė

G. Bražiūnas tikina, kad specialybės pasirinkimas – aktuali problema visoms šalims. Studijos trunka 3–5 metus, tad situacija per tą laiką gali pasikeisti kardinaliai. Mes ir toliau per mažai rengiame inžinierių, technologų, matematikų. Pagal tai atsiliekame nuo Suomijos, Vokietijos, bet lenkiame visus skandinavus, Britaniją, Olandiją ir net JAV su Japoniją.

Anksčiau Lietuvoje vienas inžinierius būdavo paruošiamas iš dešimties studentų, dabar – vienas iš šimto. Tai lemia ir visuomenės orientacija: lietuviškuose TV serialuose veikia vadybininkai, gydytojai, teisininkai ir žurnalistai. Techninių profesijų atstovo arba mokslininko – nė vieno. 

Baigdamas pašnekovas reziumuoja: visos aukštosios mokyklos nuolat turėtų skelbti, kiek jų absolventų įsidarbino. Deja, kol kas orientuojamasi į tuos, kurie registravosi darbo biržoje. Tačiau tai neatspindi realybės: aukštosios mokyklos pačios skatina absolventus registruotis darbo biržoje vos gavus diplomus, antraip jiems nutraukiamas sveikatos draudimas... Šie ten užsiregistruoja ir… išeina atostogauti. Kiti – ieško darbo. O mes turime iškreiptą vaizdą apie absolventų nedarbą.