Baisūs dalykai, kurie slepiasi už mokyklos durų

Taip mano vaikų ir paauglių psichologė Rasa Šimkonienė.

„41 proc. Lietuvos vaikų turi su psichikos sveikata susijusių problemų, 13 proc. diagnozuoti psichikos sutrikimai. Dainius Pūras paskelbė šiuos duomenis viename straipsnių, paskaičiau komentarus ir jie mane labai nuliūdino: matyti žmonių neišprusimas, jie neigia šiuos skaičius, bet iš tiesų mokyklose dirbantys žmonės žino, kad tai tiesa ir vaikai nerimo turi labai daug“,– trečiadienį Seime vykusioje konferencijoje sakė R. Šimkonienė. Komentaruose prie psichiatro D. Pūro straipsnio ji perskaitė, kad psichiatrai skambina varpais, nes nori pinigų ir siekia parduoti daugiau vaistų.

Rasa Šimkonienė

© DELFI / Kiril Čachovskij

R. Šimkonienės įsitikinimu, žmonės nesupranta problemos masto, tačiau iš tikro tai labai rimta. „Aš dirbu mokyklose su vaikais: jų patyrimai labai skausmingi ir labai baisūs. Atrodo, aplinkui laimingi vaikai, jie bėgioja, draugauja, žaidžia, bet kai pradedi gilintis į jų gyvenimus, patyrimai labai skausmingi ir traumuojantys“, – atskleidė R. Šimkonienė.

Ji priminė statistiką, kad mūsų vaikai nelaimingiausi Europoje. R. Šimkonienė neturi atsakymo, kodėl taip yra, bet spėja, kad tai lemia ir suaugusiųjų visą laiką patiriama įtampa, nesaugumas. Psichologės teigimu, patys būdami nesaugūs, negalime suteikti saugumo vaikams. Darbų kaita, nedarbas, mažos pensijos ir atlyginimai – suaugusieji susitelkia į savas problemas ir pradeda nebematyti vaikų.

Iš kur vaikas žino apie intymias mamos problemas?

Kartą psichologė konsultavo vieną berniuką, kuris išsamiai papasakojo apie savo mamos intymias bėdas. Nustebusi psichologė paklausė, ar sūnui mama pasakoja tokius intymius dalykus. Paaiškėjo, kad mama su sūnumi visai nesišneka: sėdėdamas prie kompiuterio vaikas girdi, ką mama telefonu pasakoja draugėms.

„Mama net nepagalvoja, kad savo nerimą, rūpesčius transliuoja vaikui. Atrodo, kad vaikas nematomas, bet jis tiek dėl to išgyvena, rūpinasi savimi ir mama, mama su juo nekalba ir jis su mama nekalba – nesidalina. Mes kartais užmirštame, kad vaikai šalia“, – kalbėjo psichologė.

Rasa Šimkonienė

© DELFI / Kiril Čachovskij

Psichologės teigimu, vaikams svarbu pažymiai, jie nori gerai mokytis, tačiau ne visuomet tai pavyksta. Viena priežasčių – nerimas, su kuriuo jie negali susidoroti. Vaikai dažnai nerodo nerimo: jie eina į mokyklą, mokosi, iš pirmo žvilgsnio viskas gerai, tačiau vienu momentu ima elgtis netinkamai – nustoja mokytis, eiti į mokyklą.

Kada vaikai dėl įvairių priežasčių neturi palaikymo šeimoje, tada labai svarbus mokytojo ir auklėtojo vaidmuo. Tai žmogus, pas kurį vaikas gali ateiti pasikalbėti, pasidalyti. Taip mokomasi tvarkytis su nerimu. R. Šimkonienė ramino mokytojus, matančius, kad vaikas elgiasi netinkamai – išsidirbinėja, atsikalbinėja, praleidinėja pamokas. Specialistės tvirtinimu, to nereikia vertinti kaip asmeninių pretenzijų: greičiausiai tai vaiko pagalbos šauksmas. Gali būti, kad vaikas po kurio laiko susitvarkys.

Nebebijo psichologų

„Labai džiugu, kad daug tėvų ir mokytojų nebebijo vaikų siųsti pas psichologą, nes psichologo darbas – atlaikyti nerimą, jo sunkias emocijas. Jei anksčiau vyravo mintis, kad jei vaikas eina pas psichologą, tai stigma, kažkas su juo negerai, tai dabar žmonės supranta, kad nueiti pas psichologą nereiškia būti kažkokiu ne tokiu: tai reiškia susitvarkyti su savo kažkokia problema ir toliau gyventi sveikai bei laimingai“, – aiškina vaikų ir paauglių psichologė. Anksčiau ir tėvus prisikviesti pas psichologą būdavo gerokai sunkiau.

Tėvai į psichologus dažniausiai kreipiasi tada, kai patys nebesusitvarko: kai vaikai pradeda žalotis, kyla savižudybės grėsmė, kada matyti gili vaiko depresija, kai jie atsisako eiti į mokyklą. Tada tėvai ieško ir privačių psichologų.

„Geriau kreiptis kuo anksčiau: skyrybų, netekties atveju. Tėvai galvoja, kad jei vaikai nerodo, jie nepergyvena, bet iš tiesų jie nerodo dėl to, kad saugo tėvus: žino, kad tėvams ir taip dabar sunku. Jie kenčia, išgyvena, bet to nerodo tėvams. Tokiu atveju vertėtų kreiptis į psichologus, kad vaikas turėtų kam išsakyti savo jausmus, atsakyti į krūvą klausimų“, – dėsto R. Šimkonienė.

Būna, tėvai ateina konsultacijų, kaip išsiskirti netraumuojant vaiko. Psichologė paaiškina, kad išsiskirti netraumuojant vaiko neįmanoma. „Kai tėvai po kurio laiko pradeda šnekėtis vaikais, paaiškėja, kad jie jau viską žino, priėmę sprendimus, žino, su kuo gyvens. Kartais vaikai elgiasi brandžiau nei suaugę“, – atskleidė R. Šimkonienė.

Ji stebisi, kad kai kurie tėvai vaikų neveda į artimų žmonių laidotuves: įsivaizduoja saugantys vaikus nuo traumų.