„Didžiausia problema, kad vadovėliuose yra labai daug negatyvo“, – tikino pašnekovė.

Galbūt dėl to, klausia ji, vaikai taip ir nemėgsta lietuvių kalbos ir literatūros pamokų, gal taip jie net programuojami būti nelaimingi, nepatenkinti, pateisinti smurtą ir diskriminaciją?

Tiesa, mokytojo ir vaikų psichiatro psichoterapeuto atsakymai į šiuos klausimus išsiskyrė.

Kalbama apie savižudybę ir nurodomas net jos būdas

„Kai mokoma skyrybos, rašybos, gramatinių dalykų, iš esmės, pavyzdį galima duoti bet kokį, bet pasirenkamas būtent toks, kuris yra negatyvus, beviltiškas: žmogus nusivylęs, vaikas liūdi, jis namie vienas. Galima mokyti rašyti kablelį ir sakinyje „Saulė šviečia, visi yra labai laimingi“, ir „Lietus lyja, aš namie vėl vienas, man labai liūdna, baisu“. Mūsų vadovėliuose yra polinkis iliustracinius pavyzdžius formuoti per negatyvumo prizmę“, – pastebėjo pašnekovė.

Anot jos, pavyzdys iš 7 klasės moksleiviams skirto vadovėlio ją tiesiog šokiravo. Mokinių prašoma nagrinėti tekstą apie sulysusį, pajuodusį ir apšepusį vaikystės draugą, kuris beviltiškai nusivylė politika, draugais, gyvenimu ir niekur nebemato prasmės. Pakviestas užsukti, gal galima būtų kuo padėti, šis nusprendė grįžti namo ir apsipilti benzinu, o štai pasakotojas patikino, kad, jei po to ir užsidegs, tai neva ne taip gaila, nes „jam tai viskas vis tiek, iš kalbos supratau, o man ir butas gali supleškėti...“.

„Pažįstami man parodė šį pavyzdį – tai yra realus atvejis. Šiais metais rajone viename pamatė pas giminaitį vadovėlį ir akis tiesiog užkliuvo. Manęs paklausė: „Kaip čia yra?“, – pasakojo humanitarinių mokslų daktarė.

Pasak pašnekovės, pasakojimų apie mirtį vadovėliuose yra ne vienas. Tarkime, vienoje užduotyje kalbama ir apie močiutę, kuri pasakoja vaikui, kaip baisu mirti.

„Ar apie tai reikia kalbėti vadovėlyje, klausimas tikrai svarbus“, – pozicija dalijosi ji.

Ištrauka iš 7 klasės vadovėlio

Įžvelgia diskriminacijos apraiškų

Filologės teigimu, vadovėliuose gausu ir diskriminacinių pavyzdžių. Tarkime, jei ruošia vakarienę, tai mama, jei grįžta iš darbo, tai tėvas. Be to, pastebėjo ji, tėvo asmens vadovėliuose apskritai vengiama.

„Yra viename vadovėlyje ir toks tekstas: „Kodėl dažnai parduotuvėse keičiasi pardavėjos? Jos apsivogia, prasigeria arba pastoja“. Pastojimas yra lygus vagystei arba alkoholizmui? Ir tai – lietuvių kalbos vadovėlyje, mokant įterpinių“, – stebėjosi pašnekovė.

Galbūt, svarstė ji, tokie tekstai keliauja iš vadovėlių į vadovėlius, bet jai įdomu, kodėl nekeliami klausimai, ar jie tikrai verti išlikti.

Ištraukos iš 9 klasės vadovėlio

Kalbama apie smurtą kaip auklėjamąją priemonę, gausu senovinių pavyzdžių

Kita jos dėmesį atkreipusi tekstų grupė – smurtiniai pavyzdžiai.

Tokias filologės įžvalgas pagrindžia ir atsiųsti pavyzdžiai. Viename jų „mama bara“, kitame pasakojama, kaip „priėjęs drožė su lazda į duris ir jos subyrėjo. Įėjęs vidun užplojo ir lapei su lapiukais“.

„Gausu įvairių patarlių, priežodžių... Na, taip yra kultūrinis paveldas, kur tai užfiksuota, bet ar tai reikia tiražuoti ir vis dar kartoti šiais laikais? Mes juk jau pripažinome, kad ne smurtu reikia mokyti“, – priminė filologė.

Ištrauka iš 1 klasės vadovėlio

Gausu, aiškino ji, ir dievobaimingų tekstų, itin senovinių pavyzdžių.

„Tarkime, „kai sutemsta, aš užsidegu žvakę“, „mama iš krosnies traukė duonos kepalus“. Ar tai tikroviška? Ką tai duoda? Jei kalbame apie sinonimus, tai bus ir karučiai, brikelė, akėčios, o ne, tarkime, internete naudojami emocijas atspindintys paveikslėliai. Jei kalbėtume apie šypseną, juoką, tai irgi būtų sinonimai, tik jau šiuolaikiška ir teigiama“, – aiškino pašnekovė.

Ištrauka iš 2 klasės vadovėlio

Aiškina, kad tai nėra atsitiktiniai pavyzdžiai

Humanitarinių mokslų daktarė pasidalijo ir daugiau pavyzdžių – ji tikino nenorinti atkreipti dėmesį į vieną tekstą, autorių ar leidyklą.

„Tai nėra atsitiktinis dalykas. Tarkime, iliustruojamas tekstas apie bibliotekininkę – suraukti antakiai. Kitas vadovėlis, kita leidykla, kitai klasei skirta informacija „Kalbėkime taisyklingai“ – ir vėl suraukti antakiai, pirštu grūmoja... Žodžiu, visas švietimas „eina“ per bauginimą: tau nepavyks, tikrai turbūt blogai kažką padarysi“, – pasakojo ji.

Anot filologės, atrodo, vadovėlius tikrina ir Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), ir Kalbos komisija, bet neaišku, ar tikrai atkreipiamas dėmesys ir į jų turinį.

„Klausimas, kodėl tie tekstai, iliustracijos taip baugina?“, – stebėjosi ji.

Be to, įžvelgia pašnekovė, galbūt dėl to vaikai ir nemėgsta mokyklos, lietuvių kalbos ir literatūros pamokų – eiti ten nenori, nes neįdomu ir neaktualu.

„Gal tai irgi viena priežasčių? Na, neadekvatūs tekstai, kurie yra“, – svarstė ji.

Mokytojas: svarbu, kaip tai bus pateikta

Tiesa, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojas, atsakingas už lietuvių kalbos vidurinio ir pagrindinio ugdymo turinį, jo kokybės vertinimą, Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas metodininkas Mindaugas Grigaitis su tuo nesutinka.

„Mokytojas visada gali rinktis tekstus. Be to, jis geriausiai žino, kiek jo mokiniai gali suvokti. Svarbu ir tai, kaip tai bus pateikta. Atkreipkite dėmesį, kad smurto, kartu ir nepamatuoto, istorijas vaikai girdi ir viešoje erdvėje, tad tai, kad negatyvus tekstas yra vadovėlyje, nėra savaiminė blogybė. Blogybė yra tada, kai mes neišaiškiname teksto prasmės ir nesuformuojame tinkamų vertybių“, – aiškino jis.

Pasak M. Grigaičio, jei tekstas leidžia kalbėti apie atsakomybę už kitą žmogų, smurtą, tai nėra blogai.

„Vaikų neapsaugosime, ne šiltnamyje gyvename, o internete jie gali rasti dar baisesnių dalykų. Net šokiruojantys tekstai gali ugdyti atitinkamą negatyvią reakciją į smurtą ir mokyti užkirsti tam kelią mūsų socialinėje erdvėje“, – tikino jis.

Pripažino, kad kūrinys sudėtingas, bet esą nėra neįkandamas

Susipažinęs su tekstu apie savižudybę pedagogas įvertino, kad jis akivaizdžiai atspindi ir pasakotojo abejingumą.

„Kūrinys yra pakankamai sudėtingas, jį vaikams reikia gerai išaiškinti, nes ne visuose tekstuose pasakotoją mes turėtume suvokti kaip kažkokį vertybinį orientyrą. Kai kurie rašytojai renkasi strategiją vaizduoti būtent atbukusį, sutrikusį, tik savimi besirūpinantį veikėją, kad mūsų moralinė sąžinė būtų pažadinta.

Mano galva, aptariamas tekstas nėra savaiminė blogybė, bet moksleivio galima paklausti, kaip jis pasielgtų šioje situacijoje, ar tikrai galvotų apie save – butas sudegs, ar geriausia būtų tam nusivylusiam žmogui padėti“, – įžvalgomis dalijosi mokytojas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Švietimo ir mokslo ministerija vadovėlius tvirtina, o mokyklos renkasi – nė viena mokymo priemonė nėra privaloma. Taigi piktintis tuo, kas yra vadovėliuose, esą neverta, reikia tiesiog atsargiai pasirinkti ir paaiškinti, kas yra mokymosi priemonėje.

Turi patarimų tėvams: jei tik drausime, neišugdysime kritinio mąstymo

„Jei tėvai yra sunerimę, kad vadovėliai išugdys kažkokias blogas vertybes, reikia atkreipti dėmesį, kad jie patys turėtų su tais vaikais kalbėtis ir mokyti to, kas, tėvų nuomone, yra reikalinga. Tokioje reakcijoje yra šiek tiek veidmainystės – mokyklai perduodama atsakomybė išugdyti žmogų. Tačiau, pirma, asmenybę ugdo tėvai. Ir tėvai, ir žiniasklaida, ir kiti visuomenės sluoksniai prisideda prie 7-oko, 9-oko ar net 12-oko vertybinio ugdymo. Svarbu ne iš karto piktintis, o bandyti išsiaiškinti, kas čia yra negerai – iš kur kyla žmogaus nusivylimas, kodėl pasakotojas toks abejingas, ar visada aš esu neabejingas?“, – tikino M. Grigaitis.

Anot jo, susidūrimų su tokiais reiškiniais kaip smurtas ar savižudybė niekada nebus išvengiama, tad, jei tik drausime ne visai standartinius sprendimus ugdymo procese, neišugdysime kritinio mąstymo, o tai gali nulemti, kad vėliau vaikas priims neadekvačius sprendimus.

„Tai yra darbas su tekstu ir darbas su vaiku – ne tik mokytojų, bet ir tėvų. Jei pašnekovė tikrai yra humanitarinių mokslų daktarė, manau, ji nepritrūktų kompetencijos iš aptariamo teksto turėti nemažai naudos“, – sakė pedagogas.

Ragina nekelti skandalo: 7-8 klasių moksleiviai matė dar ne tokių siaubo filmų

Pacitavus pavyzdžius, kuriuose minimas smurtas, mokytojas pasidomėjo, ar tai yra literatūrinė, ar folklorinė istorija.

„Reikia atkreipti dėmesį į kontekstą – pasakos yra archajinis folkloras. Reikia suvokti, kad tai yra kūriniai, kurie buvo skirti tam tikro laikotarpio auditorijai ir būtent gąsdinimo principu vaikai buvo šviečiami. Aišku, šių laikų vaikams tai nėra visiškai tinkamas dalykas, todėl reikėtų aiškinti, kad tos pasakos anuomet buvo naudojamos kaip auklėjamoji priemonė, bet dabar nei smurtas, nei gąsdinimas nėra pakankamai efektyvus auklėjimo būdas. Tai gali sukelti baimę, bet ne baime mūsų santykiai turi būti grįsti“, – pripažino jis.

M. Grigaičio teigimu, mūsų folklore yra ir dar žiauresnių istorijų. Tarkime, net pasakoje apie Sigutę, kur „raganos smegenys ištrykšta ir kaip sniegas spinduliuoja“.

„7–8 klasių moksleiviai prisižiūrėję tokių siaubo filmų yra, kad jų tokie motyvai net nelabai veikia. Aš manau, kad nereikėtų iš to kelti skandalo, verčiau kalbėti ne apie tekstą, o apie metodiką, kaip jį išaiškinti“, – dėstė pašnekovas.

Nemano, kad vadovėlius reikia griežtai peržiūrėti ir cenzūruoti

Anot jo, moksleiviai, skaitydami tekstus, mokosi skaityti ir įvairius socialinius reiškinius.

„Jei mes juos uždarysime kažkokiame šiltnamyje, jie paprasčiausiai nebegebės suvokti socialinio gyvenimo. Tokie tekstai atspindi socialinius standartus, o neretai ir tai, kaip mąsto mūsų visuomenė. Tai sudaro galimybę kelti klausimus, kas vyksta ir ar gerai yra tai, kas vyksta. Visada mokiniams atkreipiu dėmesį į tai, kad mes negalime žmogaus standartizuoti pagal lytį, mokau kritiškai įvertinti. Reikia nebijoti diskutuoti su vaikais“, – sakė M. Grigaitis.

Pastebėjus, kad mokytojai gal pernelyg apsunkinami tuo, kad, nors mokymo programa ir tai yra labai plati, jie dar turi skirti laiko detaliam vadovėliuose esančių tekstų išaiškinimui, pašnekovas sakė, kad bent jau vyresniųjų klasių moksleivių vadovėliai yra labai griežtai reglamentuojami.

„Mano galva, reikia labiau pasitikėti mokytojais – tikrai nebūtina cenzūruoti ir labai griežtai prižiūrėti vadovėliuose esančių tekstų. Nuo to, kad mokiniai dar ir paprovokuojami, manau, yra tik geriau“, – sakė jis.

Tokį vadovėlį išmestų į šiukšlių dėžę

Savo ruožtu vaikų psichiatras psichoterapeutas Linas Slušnys, susipažinęs su tekstu 7 klasės vadovėlyje apie savižudybę, tikino, kad abejonių nėra – jis netinkamas.

„Aišku, viskas labai priklauso nuo mokytojo – kaip tekstas bus pateiktas. Tačiau išgirdus, jei atvirai, atrodo, kad kai kurie vadovėlių autoriai tiesiog kliedi, yra visai nupušę. Patvirtina dabar daug vadovėlių, jei jie atitinka tam tikrus bendrųjų programų reikalavimus, bet pasirinkimas – mokyklos ir mokytojo. Turinio dažniausiai niekas šiais laikais nebevertina, mokykla turi pasirinkti pati, o vadovėlių autoriai daro baisingus pristatymus, mokymus ir bando įrodyti, kad būtent su tais leidiniais verta dirbti, nes tai yra jų pinigai“, – kontekstą paaiškino pašnekovas.

Anot L. Slušnio, kalbant apie tokius tekstus, neatsakingi yra du aspektai. Visų pirma, autorius užkrauna naštą aiškinti ir aiškintis mokytojui, antra – labai daug negatyvo.

„Manau, kad mes turime galimybių gramatinius dalykus pateikti kitaip, sukurti begalę humoristinių tekstų. Matyt, tai – kažkoks kvailas principas, pateikti būtent tokį pavyzdį – kam kas šovė į galvą, nežinau. Aš būčiau tas žmogus, kuris tokį vadovėlį lieptų išmesti į šiukšliadėžę, nes, jei mokytojas neatliks darbo iki galo, tai, praktiškai, mes skatiname savižudybę ir net pasakome būdą, kaip tai daryti. Visa Lietuva ūžia nuo savižudybių, mes turime problemų, o štai vadovėlyje – visiškas nesusipratimas“, – patikino jis.

Linas Slušnys

Geriausia mokytis iš teigiamų pavyzdžių

Psichiatro psichoterapeuto teigimu, vadovėliai tikrai nedera su pasaulinėmis tendencijomis, susijusiomis su socialiniu ir emociniu ugdymu.

„Toks ugdymas teigia, kad vaikai ir suaugusieji – visi žmonės – mokosi iš teigiamų pavyzdžių. Tai yra daug maloniau nei tai daryti iš neigiamų pavyzdžių. Tiesa, vadovėliuose to dar negebame „apsukti“, nes jų prikurta daugybė ir įvairiausių“, – kalbėjo jis, paklaustas apie smurto kupinus tekstus vadovėliuose.

L. Slušnio teigimu, vadovėlių rengimo metodikos ir šiaip yra griozdiškos, nelanksčios, tad jau tai apsunkina mokymosi procesą, o ką jau kalbėti apie papildomus trikdžius.

„Tai nėra malonu, nėra „skanu“, kaip vadinu, tad mes sulaukiame atmetimo reakcijų – gal vienas tiesiog nenorės vadovėlio skaityti, kitas nenorės dėl kitos priežasties, tad mes sudarome sąlygas vengti lietuvių kalbos ir literatūros pamokų“, – sakė pašnekovas.

Jei norime, kad vaikus ugdytų tinkamai, turime suteikti tinkamus įrankius

Tokius pavyzdžius užduotyse kaip apsivogusi, prasigėrusi arba pastojusi pardavėja L. Slušnys siūlo rodyti net lygių galimybių kontrolieriams.

„Tai yra akivaizdus išankstinių nuostatų turėjimas. Tačiau kas visą tai turės peržiūrėti? Mokytojas? Jis gauna, jis dirba. Visuomet sakau – jei norime, kad vaikus ugdytų tinkamai, turime suteikti tinkamus įrankius ir mokytojui. Šiuo atveju paduodame prastus“, – įžvelgė jis.

Tiesa, pasak psichiatro psichoterapeuto, tarkime, folkloro nereikia painioti su kitais dalykais.

„Jei kalbėtume apie nuostatas, mūsų folkloras yra pilnas visokio šlamšto, iš kurio šiandien galima tik juoktis. Nagrinėti tai per išankstinių nuostatų, netinkamų šiam pasauliui, prizmę, galima, bet svarbu pabrėžti, kad jos keičiasi. Tarkime, anksčiau apie gėjus negalėjai išžioti, o dabar visas pasaulis kalba apie tai ir net nesijaudina, kad tai kažkokia problema, nes tai nėra jokia problema. Esu pats girdėjęs, kad vaikai net tėvus tramdo, koks kam skirtumas, kas su kuo miega. Tai yra labai gražu, nes ateina karta, kuri viską mato kitaip“, – pasakojo pašnekovas.

Pakankamai rimta Lietuvos problema yra ir tai, kad kartais tam tikromis nuostatomis vadovaujasi ir mokytojai, tad jie visiškai įprastai skaito aptariamus tekstų pavyzdžius ir negeba tinkamai jų traktuoti, pastebėjo L. Slušnys.

„Mes turime pakeisti savo nuostatas, jei norime pakeisti vaikus – bet tai yra menas ir suvokimo dalykai, kurie paprastai nekinta taip greitai. Tiesa, vienas būdų – neįsileisti vadovėlių, kurie tokių neigiamų nuostatų duoda“, – mokė jis.

Vadina ne savižudybės propagavimu, o humoristiniu aiškinimu

Tuo metu ŠMM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistas Rimantas Jokimaitis DELFI sakė, kad vadovėlis, kuriame pateikiama istorija apie benzinu apsipylusį draugą buvo vertintas 2008 metais Kalbų ir meninio ugdymo ekspertų komisijoje.

„Šis vadovėlis perleistas kelis kartus, tačiau jis nebeatitinka 2016 m. atnaujintos Lietuvių kalbos ir literatūros programos. 2016 m. leidykla „Šviesa“ šį vadovėlį perleido, teigdama, kad „Ši, pataisyta, vadovėlio laida leidžia mokytojams dirbti klasėje ir pagal 2016 m. atnaujintą lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programą“.

Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo plėtotės centras raštu yra kreipęsis į leidyklą, prašydamas pateikti vertinti perleidžiamus 2008 ar 2009 m. lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius. Deja, leidykla šio prašymo nepaisė, nes kol kas pagal dabar galiojančią teisinę bazę leidykloms tai daryti neprivaloma. Patvirtinus atnaujintą „Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašą“, šis reikalavimas taps privalomas“, – aiškino jis.

Pasak R. Jokimaičio, kiti skaitytojos pateikti pavyzdžiai galimi vartoti ugdymo procese, tik reikėtų juos suvokti pasiremiant visu kontekstu, o ne kaip iš konteksto ištrauktas atskiras detales.

„Juk minimoje pasakoje tradiciškai laimi gėris, iš kito pasakojimo aiškiai matome, kad vaikas yra mylimas, ir pan. Kontraversiškoje ištraukoje iš A. Masaičio knygos „Gerbkime žodį“ pateiktas tekstas – humoristinis kalbininko aiškinimas, kodėl plačiai vartojamas žodžių junginys „užsipilti benzino“ yra netaisyklingas. Pristatoma anekdotinė situacija, hiperbolizuojama, vaizdu nėra propaguojama savižudybė“, – dėstė ŠMM atstovas.

Numatomi pokyčiai

R. Jokimaičio teigimu, vadovėliai vertinami vadovaujantis ministro patvirtintu „Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašu“.

„Vadovėlių vertinimą organizuoja už tai atsakingas Ugdymo plėtotės centras, pavaldus Švietimo ir mokslo ministerijai. Centro specialistai nustato vadovėliui keliamus reikalavimus, vertinimo procedūras ir kriterijus, pagal kuriuos vadovėlis yra vertinamas. Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai vadovėlių nevertina“, – tikino jis.

Anot specialisto, 2018 m. numatyta atnaujinti „Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašą“.

„Numatoma, kad, pasikeitus programoms, bus vertinami ir anksčiau išleisti vadovėliai, ar jie atitinka pasikeitusią programą. Mokyklai priimant sprendimus, kokius vadovėlius įsigyti, dalyvautų ir mokyklos taryba, t.y. tėvai galėtų išsakyti nuomonę. Mokyklos, pasirinkdamos vadovėlius, turėtų patikrinti, ar jie įtraukti į vadovėlių duomenų bazę.

Kokias mokymo priemones įsigyti ir naudoti, nutaria mokyklos vadovai, mokytojai. Tad jie turi kruopščiai ir atsakingai pasirinkti vadovėlius ir kitas mokymo priemones“, – priminė jis.