Taip pat tai ir susitikimo su tuo, kas žmogiška, galimybė, bendrystės su kitais žmonėmis ir savęs pažinimo būdas. Taip mano šiuo metu programavimą studijuojantis, fantastines istorijas kuriantis 20 metų Ignas Mikalauskas. Jau kurį laiką antrakursis studentas rašo angliškai. Į platesnę rinką bandys šokti atsispyręs nuo gilesnių nei lietuvių literatūros tradicijų.
Ne žaidimas, o poezija
Programavimo studijas Kauno technologijos universitete praėjusiais metais papildė kūrybinio rašymo modulis Vytauto Didžiojo universitete. Mikalauskas – pradedantis rašytojas, tinklaraštininkas. Vaikinas bando jungti šias, regis, skirtingas veiklos sritis ir svajoja kada nors kurti naujos kartos kompiuterinius žaidimus. Pastarieji jungia įtaigų pasakojimą, menišką kompiuterinę grafiką, muziką ir žaidėjo iniciatyvą. „Esu matęs labai įdomių projektų, kurie jau nebe žaidimas, o poezija“, - sakė Ignas.
Programavimo studijos studentui buvo variantas, kuris taptų startine pozicija tam, kas domina labiausiai. I. Mikalauskas norėtų kurti vizualizuotas istorijas, pasaulius ar vizualizuotus žaidimus, kurių pagrindas – tam tikra žmogaus istorija.
Istorijas, kurias norėtų parašyti, ilgą laiką nešiojosi galvoje. Pirmą kartą jas pateikti rašytiniu tekstu pabandęs dar pradinėse klasėse, paskui – būdamas dvyliktokas. Kai kurias jų pradėjo užrašinėti tik dabar. Nuo pat vaikystės iki šiandien jį labiausiai traukia fantastikos sritis. Realybė ir jos realizmo atspindžiai jam patiko, bet iš literatūros norėjosi daugiau.
„Su kasdienybe susiduriam nuolat, tad daug įdomesnis yra magijos pagyvintas pasaulis“, - sakė studentas. Kiti, kitokių struktūrų, kitomis sąlygomis egzistuojantys pasauliai – štai kas buvo įdomiausia.
Nauja literatūros erdvė
Artimiausias Igno tikslas – pradėti publikuotis. Kita jo vizija – nekomercinių žaidimų niša.
Naujos kartos, besivystančiomis istorijomis paremti žaidimai yra tarsi nauja vizualizuotos interaktyvios literatūros sritis. Tokios literatūros skaitytojui ar vartotojui sutiekiama vizualaus dalyvavimo pasakojamoje istorijoje galimybė. Toks žaidėjas ir pats gali šiek tiek pakreipti įvykių eigą arba bent išgyventi tai individualiai, kreipdamas daugiau dėmesio į tas aplinkybes, kurios jam rūpi labiausiai. Be to, jį veikia tam tikri garsai, muzika.
Ne visuose žaidimuose šaudoma
„Tie, kurie kompiuterinius žaidimus įsivaizduoja taip, kad ten būtinai šaudoma, klysta“, – sakė I. Mikalauskas. Įsigijęs pirmuosius tokius žaidimus, juos pamėgo.
Ar tai nėra pavojinga? Galbūt žiūrėdamas tokius žaidimus gali ir visai nuo realybės atitrūkti ar netgi nebenorėti į ją sugrįžti. „Ko gero, kaip ir skaitydamas knygas. Daug kas sakė, kad atsiradus filmams, knygų nebeliks. Tačiau taip neatsitiko. Vis dar yra žmonių, kurie skaito knygas“, – aiškino I. Mikalauskas.
Vizualias knygas primenantys žaidimai evoliucionavo iš labai paprastų pirmųjų žaidimų. Žaidimai tampa sudėtingesni, meniškesni, jiems reikia rimtų scenarijų. Nerimta laikyta kompiuterinės kūrybos sritis subrendo, atsirado siauresnei publikai skirtos nišos. Gera istorija, kuri vis dar vadinama žaidimu, nebėra vien tik pramoga. Būtent tai Igną ir vilioja – sukurti kažką tokio, ką ir kiti žmonės išgyventų.
Žaidimų, anot I. Mikalausko, yra įvairių. Vienuose jų suteikiama tik vieno kelio galimybė. Kituose žaidimuose privalai kai ką pasirinkti.
Visiems reikia narkotikų
Sukurti pasaulį ir dar įgyti galimybę jį perteikti kam nors kitam – tai I. Mikalauskui dabar atrodo patrauklu. Tai, kad tavo sukurtą pasaulį išgyvena kažkas kitas, yra didžiulis laimėjimas, siektinas tikslas.
„Manau, kad visi kaip nors bėga nuo realybės. Vieni skaito knygas, kiti žiūri televizijos šou laidas. Kiekvienas vartoja kokį nors narkotiką. Visiems žmonėms tai būdinga ir tikriausiai reikalinga – koks nors išsikrovimas, pabėgimas nuo realybės ar kasdienybės“, - sakė I. Mikalauskas.
Į klausimą, kodėl žmonės skaito, jis turi atsakymą: žmogus mėgsta susitapatinti su kuo nors kitu, patirti, kad ne vien tu išgyveni tam tikras emocijas ar ne vien tau kas nors nutinka. Tai esą padeda žmogui atsipalaiduoti, nurimti. Žmogui labai gera patirti, kad netgi už jį stipresni žmonės susiduria su tomis pačiomis problemomis. Tai įmanoma skaitant knygas, žiūrint filmus, žaidžiant kompiuterinius žaidimus ar stebint sporto varžybas, sergant už ką nors kartu su minia.
Tad galiausiai, anot I. Mikalausko, žmogus, skaitydamas knygą ar žaisdamas kompiuterinį žaidimą, ne pabėga, o tam tikru būdu išgyvena savo žmogiškumą, socialumą, solidarumą.
Verta skaityti knygas
Ar daug Igno vienmečių skaito knygas? Taip, jie skaito, nors ne visada grožinę literatūrą. Dauguma teisinasi neturį laiko. Vis dėlto jis pastebi nemažai skaitančių savo amžiaus žmonių.
Kai kuriems šių laikų žmonėms knygas pakeičia kitokių tekstų skaitymas. Žmonės skaito asmeninius tinklaraščius, įrašus interneto socialinių tinklų paskyrose, šitaip susitikdami su panašiais į save, solidarizuodamiesi su jais. Gal tai prilygsta knygų skaitymui?
Knygose, anot I. Mikalausko, daugiau esmingo kalbėjimo – to, apie ką tu norėtum pasikalbėti su tau artimais žmonėmis. Knygos autorius tai tiesiog išsako viešai. Socialiniuose tinklalapiuose kur kas dažniau išsakoma tai, kas panašiau į greitą, nesubalansuotą reakciją. Tinklaraščio tekstas – rimtesnis pasisakymas, kur kalbama ne vien apie save, mėginama kuo nors sudominti. Tokie įrašai primena publicistikos žanrą.
I. Mikalauskas netgi patyrė, kad kūrinyje jis netgi nesąmoningai atspindi save, įdeda tai, ko savyje nepastebėjo ir netgi nesiekė įdėti. Todėl rašydamas gali geriau pažinti save ir aplinkinį pasaulį. Tad tekstas, knyga tampa labai svarbia bendravimo priemone tiek autoriui, tiek skaitytojui. Panašiai tikriausiai nutinka kuriant filmą ar naujos kartos kompiuterinį žaidimą.
Fantazijos – realybės tąsa
Ką jis atsakytų į literatūros teoretikų ar praktikų patarimus rašyti apie tai, ką pats patyręs – esą tik šitaip galima užkariauti pasaulį? Susidūręs su paslaptimi, pasak Igno, gali ją pratęsti savo išgalvotu turiniu. „Tai, ką esi pats išgyvenęs, gali būti taikoma ir fantastikoje. O fantazijas kursto susidūrimas su kokiomis nors naujovėmis ar tuo, kas nepatirta“, – sakė I. Mikalauskas.
Dvyliktoje klasėje parašyti taip, kaip norėjosi, gal ir nepavyko, tačiau procesas patiko, užkabino. Į fantastikos sritį jį stūmė ir gyvenimo aplinkybės. Kai jis lankė Mažeikių Gabijos gimnaziją, šeima gyveno vienkiemyje. Mokyklą Ignas pasiekdavo ir grįždavo namo autobusu. Laukiant ar keliaujant įprastu keliu taip ir norisi pabėgti į įdomesnį pasaulį. Intraverto prigimtis fantastinių istorijų kūrimui buvo irgi palanki.
Mąstydamas apie savo istorijų personažus, bandydavo juos nupiešti. Rezultatas neatrodė labai geras. Vaikiną nervino tai, kad jam nepavyko piešiniais perteikti to, ką jis matė savo vaizduotėje. Piešiniai buvo siunčiami į šiukšlinę. Neliko ir Igno aštuntoje ar devintoje klasėje sufantazuotų fantastinių gyvūnų serijos su aprašymais, kaip jie atsirado, kokia jų sandara, gyvenimo būdas.
Ieškojo mokytojų
Pradėjusio rašyti Igno fantastinių istorijų vertintoja buvo jo literatūros mokytoja. Vėliau Ignas savo tekstus ėmė skelbti internetinėje kūrybos svetainėje www.rasyk.lt . Ten sulaukė kritikos, kuri nebuvo konstruktyvi. Ieškojo mokytojų. Internetu susipažino su žmogumi rašiusiu nuo pat vaikystės, laimėjusiu keletą literatūrinių prizų.
„Jis vertindavo labai konkrečiai, prisikabindavo prie kiekvieno sakinio. Šis žmogus man daug davė. Bandau nesustoti“, – pasakojo I. Mikalauskas. Nors rašytojas siūlosi mokyti rašyti už pinigus, Ignui jis juokavo užrašęs moralinę skolą: esą ateisiąs vieną sykį prie durų ir paprašysiąs grąžinti.
Vaikinas mokėsi rašyti fantastiką, nedaryti loginių klaidų. Pavyzdžiui, suteiki veikėjui vienas savybes, o tavo personažas elgiasi priešingai. Mokėsi tekstu kurti nuotaiką, įtraukti skaitytoją, jį paveikti. Kūrybinio rašymo dirbtuvės jį išmokė kalbą naudoti kaip įrankį perteikti veiksmo nuotaikai. Atsisakė polinkio rašyti vien tik ilgais sakiniais.
„Atsisakiau visai jo, paskaitęs tekstų anglų kalba. Pastebėjau, kaip skyryba ir sakinių ilgis veikia teksto ritmą ir nuotaiką“, – sakė Ignas.
Nėra vietos lietuviškai fantastikai
Bandydamas tapti rašytoju, jis tapo kitoks skaitytojas. „Nuo to laiko, kai pats pradėjau rašyti, skaitydamas pradėjau daug labiau pastebėti, kas vyksta kūriniuose. Tyrinėjimas, kaip tai veikia, suteikia malonumo skaitant“, – pastebėjo I. Mikalauskas.
Vis dar skaito fantastiką. „Anglai turi vieną žodį apibūdinti tai, ką aš noriu rašyti - „speculative fiction“. Lietuvių kalbininkai mus nuskriaudė“ – sakė Ignas.
Pradėjo skaityti siaubo istorijas. Siaubo literatūra jį patraukė, kai paskaitė E. A. Po, tuo metu dar lietuviškai. Dabar Ignas skaito knygas anglų kalba. Atrado ir visą pop kultūrą paveikusį amerikiečių rašytoją H. P. Lovecraftą. Neseniai baigė skaityti Cormac McCarthy postapokaliptinę istoriją „Kelias“ („The Road“). „Patiko, kaip parodoma, kas vyksta veikėjo pasąmonėje, kaip jis pasirenka, kaip žmonės elgiasi ekstremaliose situacijose. Knygą perskaičiau labai greitai“,- sakė Ignas.
Jau kurį laiką vaikinas skaito ir rašo anglų kalba. „Britai turi labai seną literatūros istoriją, daugiau išraiškos priemonių. Tik poezija man geriau skamba lietuviškai. Lietuvių kalba, man atrodo, yra poetiškesnė. Tačiau angliškai parašyta fantastika man atrodo gyvesnė nei lietuvių fantastika“, – aiškino studentas.
Angliškai jį skatina rašyti galimybė pasiekti didesnę ir įvairesnę angliškai skaitančią publiką. Andriaus Tapino „Vilko valanda“, kuri išleista ir angliškai, I. Mikalauskui – geras pavyzdys.
„Išleisti šio žanro knygą gal ir įmanoma, bet didesnės finansinės sėkmės nebūtų. Smulkiųjų literatūros žanrų įsiūlyti leidėjams būtų beveik neįmanoma, nebent rinkiniais. Kitokios lietuvių literatūros tiesiog nebėra, aš tokios neberandu. Nebėra vietos fantastikos ar siaubo novelėms ar noveletėms. Lietuviški fantastikos žurnalai nebespaudinami nuo praėjusio amžiaus“, - sakė studentas.
