Nors Lietuvai didžiausią grėsmę vis dar kelia Rusija, grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime kasmet pabrėžiamas ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos, kuri išsaugojo dar sovietinį pavadinimą – KGB vaidmuo. Pasak VSD ir AOTD ataskaitos rengėjų, KGB elgiasi vis agresyviau ir taiko klasikinius metodus. Į vieną jų – vadinamuosius „medaus spąstus“, pasak ataskaitos rengėjų, pakliuvo ir vienas Lietuvos pilietis.
Kaimynų žvalgyba agresyvėja
Lietuva tėra vienas iš Baltarusijos KGB žvalgybinės veiklos prioritetų ir čia nėra ypač palankių sąlygų KGB darbuotojams veikti su diplomatine priedanga – pernai rudenį kilus diplomatinei krizei Lietuva ir Baltarusija apsikeitė ambasadorių bei diplomatinio personalo atšaukimais.
Vis dėlto KGB aktyviai vykdo žvalgybinę veiklą prieš Lietuvos piliečius savo teritorijoje: anot VSD ir AOTD, KGB ypač domina į Baltarusiją reguliariai vykstantys Lietuvos Respublikos policijos, Vadovybės apsaugos tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, teisėjai, taip pat politikai, strateginių įmonių, valstybinių institucijų bei savivaldybių darbuotojai, žurnalistai.
Informaciją apie į Baltarusiją atvykstančius Lietuvos piliečius KGB pradeda rinkti, vos tik jie pateikia vizos prašymą. 2020 m. Lietuvoje įvedus karantiną bei apribojus Lietuvos piliečių išvykimą į Baltarusiją, KGB galimybės vykdyti žmogiškąją žvalgybą iš Baltarusijos teritorijos buvo ribotos. Tačiau ribotas galimybes Baltarusijos režimo žvalgybininkai kompensuoja agresyvumu.
„KGB, verbuodamas į Baltarusiją vykstančius Lietuvos piliečius, nevengia šantažuoti, naudoti kompromituojančią informaciją, inscenizuoti ar pasinaudoti autoįvykiais, įstatymų, vizų taisyklių, sienos kirtimo procedūrų pažeidimais, taip pat taikyti metodą, vadinamą „medaus spąstais“, kai supažindinama su KGB bendradarbiaujančiais asmenimis intymiems santykiams užmegzti.
Tokių grubių veiksmų tikslas yra įbauginti Lietuvos piliečius galimu teisiniu persekiojimu ir taip priversti juos bendradarbiauti su Baltarusijos žvalgybos tarnyba“, – pažymima Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, pažymint, jog bendradarbiauti ir keistis informacija Baltarusijos KGB nevengia ir su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, kurios faktiškai ir kontroliuoja KGB.
Nepaisant priešiškos Baltarusijos prezidento priešrinkiminės retorikos Rusijos atžvilgiu, Baltarusija išlieka svarbia platforma Rusijai vykdant žvalgybą prieš Lietuvą. Po Baltarusijos prezidento rinkimų abiejų šalių žvalgybos tarnybų bendradarbiavimas tapo dar intensyvesnis.
Tikėtina, kad jos keičiasi informacija apie situaciją regione, Rusijos žvalgybos tarnybos teikia paramą Baltarusijai, padėdamos nustatyti ir diskredituoti opozicijos ir protestų aktyvistus, kaip neva kontroliuojamus iš užsienio.
Tipinis „medaus spąstų“ atvejis
„34 metų Tomas turi šeimą, dirba vienos iš Lietuvos valstybinių įstaigų duomenų bazių, kurioje kaupiami Lietuvos gyventojų duomenys, priežiūros specialistu“, – taip pradedama istorija apie tipinį verbavimo atvejį, pakeitus lietuvio vardą.
Esą „Tomas“ retsykiais vienas arba su šeima jis vykdavo į Baltarusiją pailsėti ar įsigyti pigesnių degalų ir prekių. Šios detalės rodo, kad apie „Tomą“, kaip „sultingą“ taikinį KGB galėjo surinkti nemažai detalios informacijos – jis buvo dažnas svečias, jo keliones bent iš dalies motyvavo ekonominiai sumetimai, o jo darbas susijęs su žvalgyba dominančia veikla – duomenų bazėmis.
Vizas į Baltarusiją Tomas užsakydavo kelionių agentūrose ir Baltarusijos konsulate Vilniuje. Kertant Medininkų–Kamenij Log pasienio kontrolės punktą, Baltarusijos pasienio pareigūnai kelis kartus rentgenu tikrino Tomo automobilį, klausinėjo, ar jis nevartoja kvaišalų.
Tomas pasienio patikrų nesureikšmindavo. Vasaros pabaigoje Tomas su keliais draugais išvyko į Baltarusiją švęsti vieno iš jų gimtadienį. Gardino bare Tomas susipažino su simpatiška, visą vakarą jam išskirtinį dėmesį rodžiusia baltaruse Jelena. Kas vyko toliau – istorijoje nutylima, bet leidžiama suprasti tarp eilučių.
„Nuo alkoholio apsvaigęs Tomas sutiko su mergina vykti į jos namus. Ryte į viešbutį grįžtantį Tomą sustabdė Baltarusijos milicijos pareigūnas, pareikalavo pateikti asmens dokumentus bei užsiminė, kad atlieka vagystės tyrimą.
Netrukus prie jų priėjo civiliais drabužiais vilkintis asmuo ir liepė sėsti į netoliese stovintį automobilį, kuriame buvo dar vienas asmuo. Aleksandru ir Grigorijumi prisistatę vyriškiai ėmė klausinėti apie Tomo darbą, šeimą, teiravosi, kokiu tikslu jis lankosi Baltarusijoje.
Vyriškiai paaiškino, kad naktį buvo apvogta Baltarusijos pilietė, o Tomas įtariamas įvykdęs šį nusikaltimą. Tomui paprašius leisti paskambinti į Lietuvos diplomatinę atstovybę Baltarusijoje, Aleksandras parodė Jelenos bute darytas kompromituojančias Tomo nuotraukas ir pagrasino jas perduoti žmonai“, – klasikinį „medaus spąstų“ atvejį aprašo VSD ir AOTD. Tokią metodiką šaltojo karo laikais buvo pamėgusi sovietinė KGB ir nepaisant Vakarų žvalgybos tarnybų įspėjimų, į KGB gražuolių pinkles patekdavo dešimtys ir šimtai įvairių civilių pareigūnų, kariškių, politikų.
Kam laiminga pabaiga?
Toliau istorija pasakojama lyg iš natų apie klasikinį verbavimo atvejį. Grigorijus esą pasiūlė jam Tomui išvengti nemalonumų: papasakoti apie savo darbovietę, charakterizuoti bendradarbius, taip pat perduoti gyventojų duomenų bazės kopiją. Tomui paaiškinta, kad kito apsilankymo Baltarusijoje metu vyriškiai susisieks su juo mobiliąja pokalbių programėle.
Tokia užduotis yra tipinė žvalgybos tarnybų verbavimo procedūrų dalis: iš pradžių aukai sukeliamas šokas, juk nežinoma, kuo gali viskas baigtis – gal įkalinimu ar pagrobimu, o tada pasiūloma, regis, lengva ir nekalta išeitis.
„Aleksandras užtikrino, kad padėdamas jiems Tomas niekaip nepakenks Lietuvai bei galės papildomai užsidirbti“, – pažymima VSD ir AOTD dokumente. Patikrinti šios istorijos tikrumą galima tik tokiu atveju, jei apie ją papasakotų pats „Tomas“ arba jo artimieji, pažįstami, liudininkai ar juo labiau Lietuvos žvalgybininkai, kurie pateiktų daugiau detalių. Juo labiau, kad istorijos pabaiga – ne dramatiška ir ilga šnipinėjimo istorija, o laimingas ir pamokantis greitas moralas.
„Tomas apie šiuos įvykius papasakojo draugui ir pasakė nenorintis dirbti tiems asmenims. Draugas, kuris buvo girdėjęs apie panašius verbavimo atvejus, patarė jam nedelsiant susisiekti su Lietuvos žvalgybos tarnybomis. Grįžęs į Lietuvą Tomas elektroniniu paštu kreipėsi į Lietuvos žvalgybą, pranešė apie incidentą Baltarusijoje ir sulaukė pagalbos“, – pažymima dokumente.
Kuo toliau ši istorija baigėsi „Tomui“ ir ką spėjo išpešti tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos žvalgybininkai – neatskleidžiama, bet vien tokios istorijos kad ir dalinis paviešinimas turėtų rodyti, kad tolesnei „Tomo“, kaip galimo išdaviko karjerai kelias buvo užkirstas.
