Teismas informuoja, kad D. Urvakis buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 16 d. Vilniuje esančiame viešbutyje, kaip nustatė pirmos instancijos teismas, išžagino ir nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją T. P.
Vilniaus apygardos teismo kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas D. Urvakio kaltę grindė išimtinai nukentėjusiosios T. P. parodymais bei specialistų išvadomis apie jai padarytus sužalojimus.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokie duomenys, pripažinti tinkamais įrodymais, galėtų būti vertinami kaip pakankami kaltinamojo kaltei pagrįsti, jeigu dėl jų nekiltų pagrįstos abejonės, ko negalima konstatuoti šioje byloje.
Paminėtina, kad pirmos instancijos teismas labai detaliai aiškinosi galimos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tačiau prioritetą teikė būtent nukentėjusiosios parodymams, nors savo išvadose pripažino, kad nukentėjusioji nebuvo nuosekli.
„Byloje yra svarbios visos aplinkybės ir tik visų įrodymų ištyrimas įgalina padaryti pagrįstą išvadą apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos. Kaltinamojo ir nukentėjusiosios elgesys prieš galimos nusikalstamos veikos padarymą ir po jos pripažintinas svarbiu ir reikšmingu vertinant pačios nukentėjusiosios parodymus patikimumo kriterijaus prasme“, - pažymima Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje.
Teisėjų kolegijos nuomone, T. P. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nekeliantys abejonių, priešingai, pripažintina, kad pastarosios parodymai kito priklausomai nuo surinktų byloje duomenų.
T. P. pirminiame pareiškime nurodė, kad D.Urvakis viešbučio kambaryje iš karto puolė prieš ją smurtauti. Vėlesnėje apklausoje T. P. paaiškino, kad smurtas viešbučio kambaryje buvo panaudotas ne iš karto, o tada, kai ji neva norėjo eiti namo.
Teismo medicinos specialistų išvada paneigė nukentėjusiosios aiškinimą, kad jinai buvo smaugta, nes jokių smaugimo žymių nebuvo nustatyta.
Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad dėl šio įvykio į policiją pirmas kreipėsi būtent D. Urvakis pranešdamas apie galimą turto prievartavimą (už tai, ką, anot T. P., jis jai padarė viešbučio kambaryje, jis pasirašė 50 000 litų vekselį).
Kelias dienas po įvykio viešbučio kambaryje T. P., telefonu siųsdama trumpąsias žinutes, „vedė“ derybas su D. Urvakis dėl jai pažadėtos sumos.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių D. Urvakio aiškinimą, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė ir kad jis kai kurių aplinkybių neprisimena, todėl visiškai suprantamas jo elgesys (vedamos derybos dėl galimo žalos atlyginimo ir vekselio pasirašymo, vėliau supratus, kad juo paprasčiausiai bandoma pasinaudoti kreipiamasi į policiją dėl galimo turto prievartavimo).
Pagrindinis dalykas šioje byloje, dėl kurio pirmos instancijos teismas T. P. parodymus vertino kaip patikimus, - jai padaryti kūno sužalojimai.
Išteisinamajame nuosprendyje pažymima, kad teismo medicinos specialistų išvadų vertinimas pirmos instancijos teisme nebuvo teisingas.
„Buvo vertinamos ne specialistų išvados, o šiose išvadose nurodyti teiginiai buvo „priderinti“ prie nukentėjusiosios parodymų, teigiant, kad specialistų išvados „neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams“, - rašoma nuosprendyje.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pateiktas specialistų išvadas vertina ne tik nukentėjusiosios parodymų, o visų surinktų duomenų kontekste.
Remiantis bylos duomenimis, 2013 vasario 16 d. (po galimos nusikalstamos veikos padarymo) nukentėjusioji kvietėsi Greitąją medicinos pagalbą (toliau – GMP). Medicininiuose dokumentuose nurodoma, kad ji nugriuvo ant laiptų. Tai patvirtino ir liudytoju apklaustas GMP gydytojas. Nustatyti jos kūno sužalojimai, įtarta, kad gali būti lūžęs šonkaulis. Griuvimo faktą patvirtino ir atsitiktinis liudytojas. Nukentėjusioji T. P., kviesdama greitąją pagalbą, taip pat nurodė, kad susižalojo buityje nugriūdama ant laiptelių.
Dėl galimo išžaginimo nukentėjusioji kreipėsi tik po kelių dienų, tai apsunkino ir atėmė galimybę tiksliau nustatyti jai padarytų sužalojimų būdą, laiką ir mechanizmą. Sužalojimų būdingų išžaginimui nustatyta nebuvo.
Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiosios T. P. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.