Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, praėjusiais metais atvirosiose teritorijose kilo 2724 gaisrai arba 32,4 proc. visų gaisrų, išdeginusių daugiau kaip 1,39 tūkst. hektarų. Vien tik pievose ir durpingose pievose pernai kilo 1421 gaisras, išdeginęs daugiau kaip 1 tūkst. hektarų. Gaisruose, kilusiuose atvirose teritorijose, buvo traumuoti 6 žmonės, iš jų 5 – degant pievoms. Daugiausia gaisrų atvirosiose teritorijose pernai šėlo Vilniaus apskrityje – 996 gaisrai.
„Ten, kur didesnis gyventojų tankis, didesnė ir tikimybė, jog yra ir daugiau žolės degintojų,“ – teigia Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Arvydas Vingilys.
Nors gaisrų atvirosiose teritorijose Vilniaus rajone pernai buvo daugiau negu užpernai, tačiau penkerių metų tokių gaisrų statistikos duomenimis, jų skaičius yra linkęs mažėti. Tam reikšmės turi didesnis žemės, pievų eksploatavimas, gyvenamųjų namų, kvartalų plėtra rajone, ūkinė veikla.
Pasak A. Vingilio, deja, vis dar laikomasi klaidingo požiūrio, jog žolės deginimas nekenkia gamtai, nes sudeginus pernykštę žolę, degintojų nuomone, patręšiama pieva, žūsta įvairūs kenkėjai (pavyzdžiui, erkės).
Gyventojai taip pat degina žolę manydami, jog jeigu ją nudegins patys, tai padės išvengti pavojaus, nes to negalės padaryti kiti – taip tarsi bandoma sukurti „saugų“ nudegintos žolės perimetrą aplink savo namus.
Dar viena žolės degintojų pasenusi ir klaidinga nuostata, kad pernykštę žolę reikia nudeginti, nes kitais metais nebus geros ganyklos, pievos... „Iš tiesų mokslininkai tvirtina ką kita – nudegintoje pievoje kaip tik dar labiau želia piktžolės, nes ugnis nepasiekia giliai įsišaknijusių jų šaknų, atvirkščiai – ugnis sunaikina augalus, kurie konkuruoja su piktžolėmis. Laukai ir ganyklos po išdeginimo sužaliuoja, bet pasikeičia dirvožemio struktūra, dirva nuskursta. O norint turėti gerą pievą, užtektų kelis kartus nupjauti augančią žolę (vasarą ir rudenį),“ – teigia priešgaisrinės priežiūros specialistas.
Didelį pavojų keliantys gaisrai kartais įsiplieskia ir tada, kai gyventojai kiemo teritorijoje padega nedidelius žolės plotus (aplink statinius), o pasikeitus vėjo krypčiai ugnis nekontroliuojama pradeda plisti įvairiomis kryptimis.
„Gaila, kad ne vienam Vilniaus apskrityje gyvenančiam žolės deginimas atrodo kaip įprasta pavasarinio tvarkymosi priemonė, susiformavęs įprotis, kurio sunku atsisakyti,“ – sako A. Vingilys.
Žolės degintojai nepagalvoja, kad išvykę gesinti degančių pievų, ugniagesiai ne visada gali laiku atvykti į kitus tuo metu kilusius gaisrus.
„Dažniausiai žolė yra padegama tyčia, tačiau tokius gaisrus gali sukelti ir neatsargus žmogaus elgesys – nesaugus laužų deginimas, taip pat kai jie paliekami tinkamai neužgesinti. Ugnis gali įsiplieksti ir kūrenant šašlykines, išpilant karštus pelenus, numetus neužgesintą nuorūką. Žolę kartais išdykaudami padega ir vaikai. Sausa žolė gali užsidegti net ir nuo stiklo šukių, kurias gali įkaitinti vis intensyviau šviečianti pavasarinė saulė,“ – pastebi A. Vingilys.
Jo teigimu, žolę dažniausiai degina gyvenantys vienkiemiuose, sodybose, tai daryti dažniau yra linkę garbaus amžiaus žmonės. „Kartais žolę padega ir tie, kurie turi sodybas rajone ir tik retsykiais į jas atvažiuoja...“ – pasakoja specialistas.
Šį pavasarį valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnai, bendradarbiaudami su aplinkosaugininkais, miškų urėdijų darbuotojais, vykdo prevencinę akciją „Nedegink žolės!“ Reidų metu Vilniaus mieste ir rajone fiksuojami žolės gaisrai. Apie deginamos žolės keliamą pavojų specialistai kalbasi su gyventojais ir kitų prevencinių akcijų metu.
A. Vingilys ragina gyventojus elgtis atsakingai, keisti požiūrį į žolės deginimą, sudrausminti asmenis, kurie nepaiso saugumo ir kelią pavojų sau ir kitiems.
