Patenka į pragarą
“Apie 70 proc. iš Lietuvos išvežamų moterų kelionės tikslas - Vokietija. Nėra duomenų, kiek jų išvyksta neprieštaraudamos, o kiek išviliojamos apgaule ar išvežamos prievarta. Moterys patenka į tarptautinių nusikaltėlių gaujų tinklus ir, tapusios kažkieno nuosavybe, yra priverstos uždirbti savininkui tam tikrą pinigų sumą. Vėliau jos perparduodamos”, - sakė Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos skyriaus vedėjo pavaduotojas I.Bazylevas.
Organizuoto nusikalstamumo tyrimų tarnybos darbuotojų nuomone, dažniausiai į sekso vergiją patenka moterys iš vargingiausių visuomenės sluoksnių ir tų regionų, kur egzistuoja didžiausias nedarbas. Nelegaliuose viešnamiuose jos negauna užmokesčio, visos pajamos atitenka jų “šeimininkui”.
Pirmuosius mėnesius išnaudojamos moterys net neišleidžiamos į gatvę, kasdien mušamos ir įtikinėjamos, kad pikčiausi jų priešai yra policininkai. Vėliau užsienietės prostitutės pradeda gauti šiek tiek kišenpinigių ir trumpam išleidžiamos į parduotuvę.
Tokioje situacijoje gali atsidurti ir merginos, kurios nuoširdžiai tiki važiuojančios užsidirbti prižiūrėdamos vaikus ar plaudamos indus baruose. Nelegalių tarpininkų žadamas darbas neturėtų kelti tokio pasitikėjimo, kokį jaučia žūtbūt norinčios užsidirbti moterys.
Vaduoja iš vergijos
Eva Šab iš Vokietijos atvyko į Kaune surengtą seminarą, kuriame kelias dienas dalysis nevyriausybinių organizacijų ir policijos bendradarbiavimo patirtimi. E.Šab keturiolika metų vadovauja organizacijai, kuri stengiasi padėti į prekeivių žmonėmis pinkles patekusioms moterims iš viso pasaulio. Į aštuonis šios organizacijos centrus nukreipiamos sekso vergijon parduotos moterys, pabėgusios iš savo “darbdavių”, tačiau jų palyginti nedaug.
Didžioji dalis aukų aptinkama per policijos reidus, nes merginos taip išnaudojamos, mušamos ir bauginamos, kad per keletą tokio gyvenimo mėnesių visiškai palūžta ir net nebeieško pagalbos. Eva yra dalyvavusi šimtuose tokių reidų ir mačiusi išties kraupių vaizdų. Ji įsitikinusi, kad būtina bendradarbiauti su policija ir mokyti jos pareigūnus elgtis su seksualinio išnaudojimo aukomis švelniau negu su kitais nusikaltėliais.
Indų plauti nepasiūlo
“Nesvarbu, kokį darbą tarpininkai žada jaunoms į užsienį išvežamoms merginoms: dažniausiai jos patenka į nelegalius viešnamius. Moterys netenka dokumentų ir laisvės, tampa visiškai priklausomos, su jomis elgiamasi kaip su daiktais. Mūsų duomenimis, iš trijų Baltijos šalių į Vokietiją dirbti prostitutėmis kasmet atvažiuoja 3 tūkst. moterų, o pusė jų - iš Lietuvos. Daugiau merginų atvažiuoja tik iš Rusijos”, - sako Eva Šab.
Lietuvoje su prekybos žmonėmis aukomis dirba religinė humanitarinė organizacija “Caritas”. Moterys tikisi krikščioniško požiūrio ir supratingumo, vengia teikti bet kokią informaciją apie save. Net tos, kurios ieško pagalbos, pasakoja dirbusios baruose indų surinkėjomis ar gėrimų pilstytojomis.
“Mūsų organizacija, turinti filialus visuose Lietuvos regionuose, siekia suteikti socialinę, teisinę, psichologinę pagalbą. Sielovados paslaugas siūlome tik esant tokiam pageidavimui”, - teigė “Caritas” vadovas kunigas Robertas Grigas.
Iš užsienio deportuotos prostitutės pagalbos pačios kreipiasi retai, tik tuomet, kai visiškai neturi į ką atsiremti. “Mes pačios jų ieškome, aptikusios menkiausią užuominą. Suprantame, kad tos moterys yra pažeistos ir psichosocialinė pagalba joms labai reikalinga”, - sako Kristina Mišinienė, jau trečius metus Lietuvoje vykdomo projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė.