Bene ilgiausiai nuo Lietuvos pareigūnų užsienyje besislapsčiusį D. Adomėną teismas pripažino kaltu ne tik dėl verslininkų nužudymo, bet ir dėl keturių „Geležinio vilko“ karių sužalojimo. Iš nuteistojo dviems nukentėjusiesiems priteista daugiau kaip 80 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimas.
Bylos duomenimis, D. Adomėnas su nenustatytais asmenimis 1993 metų liepos 23-iąją Vilniuje, viename Architektų gatvės daugiabutyje, nužudęs du asmenis – bendrovės „Virada“ prezidentą Ramūną Žygą ir pas jį į svečius atėjusį Arvydą Čekaitį.
Nustatyta, kad vyrams buvo surištos rankos ir kojos, paskui jie pasmaugti, o galop – paleista po šūvį į galvą.
Iš D. Žygo namų buvo pagrobta 10 tūkst. JAV dolerių (juos buvo atnešęs A. Čekaitis), vaizdo kamera, du auksiniai žiedai bei 10 tūkst. JAV dolerių įvertintas laikrodis „Rolex“.
Nepraėjus nė mėnesiui po dviejų vyrų nužudymo – rugpjūčio 17-ąją – D. Adomėnas ir vilnietis Danielius Sruoga sužalojo D. Žygo verslo partnerį, bendrovės „Virada“ viceprezidentą Vytautą Baurą.
Kai užpuolikai jį vežėsi savo automobiliu „VAZ 2105“, verslininkas Liepkalnio gatvėje bandė pasprukti iš mašinos, tačiau D. Sruoga jį pasivijo ir sumušė, be to, sudavė į galvą automato buože. Nusikaltimo įtariamieji nebaigė, nes į verslininką šovęs vienas užpuolikų nepataikė.
Incidentą pamatę autobusu važiavę „Geležinio vilko“ garbės sargybos kariai bandė apginti užpultą verslininką, bet užpuolikai iš automatų „Kalašnikov“ į juos paleido seriją šūvių. Įvykio metu buvo sužaloti keturi kareiviai.
Po šio užpuolimo D. Adomėnas dingo iš pareigūnų akiračio, o praėjusių metų liepos 3-iąją buvo sulaikytas per specialią Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos bei greitojo reagavimo būrio „Sokol“ operaciją vienoje Krymo pusiasalio miesto tipo gyvenvietėje.
D. Sruoga buvo sulaikytas 2007 metais, taip pat Ukrainoje, tačiau teismas jį dėl vieno nusikalstamos veikos epizodo išteisino, o kitame – nutraukė bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui.
Parskridusi iš Paryžiaus aptiko vyro ir jo draugo lavonus
D. Adomėnas neigė kaltę dėl R. Žygo ir jo draugo A. Čekaičio nužudymo, tačiau iš dalies prisipažino dėl pasikėsinimo į verslininką V. Baurą.
Verslininko R. Žygo našlė Dalia Žygienė teisme prisiminė, kad grįžusi į namus po turistinės kelionės aptiko savo vyro ir jo draugo lavonus. Moteris sakė, kad jos sutuoktinis su V. Bauru buvo įkūrę bendrą bendrovę ir užsiėmė cigarečių prekyba. „Tai buvo jų bendras verslas ir pelną jie dalindavo perpus“, – tikino D. Žygienė.
Našlė sakė, kad 1993-ųjų liepą kelioms dienoms su draugais buvo išskridusi pailsėti į Paryžių, o grįžusi į namus aptiko du lavonus.
„Buto durys buvo atrakintos, A. Čekaitis gulėjo kniūbsčias svetainėje, o D. Žygą radau miegamajame – jam ant galvos buvo uždėta pagalvė“, – moteris svarstė, kad į jos vyrą šovęs žudikas ja greičiausiai buvo prisidengęs, nes nenorėjo apsitaškyti krauju – kambario sienos ir užuolaidos buvo kruvinos.
Vyro netektį išgyvenusi D. Žygienė sakė, kad vyro ir jo draugo rankos ir kojos buvo surištos virve, kurią nusikaltėliai greičiausiai rado vonioje. Namuose nesimatė jokios netvarkos – tik virtuvėje ant stalo buvo padėti du neišplauti puodeliai su kavos tirščiais.
„Tada iš karto skambinau V. Baurui, bet jo satelitinis telefonas buvo išjungtas – tai mane labai nustebino, nes jis visada buvo pasiekiamas“, – prisiminė D. Žygienė.
Liejo nuoskaudą dėl vyro verslo: „aš nieko negavau“
Moteris sakė, kad jos vyras nesirūpino savo apsauga, tačiau kartais vakarais sulaukdavo grasinančių skambučių – jį kažkas kviesdavo pasikalbėti į nuošalią vietą. Be to, nukentėjusioji tvirtino, kad jos vyras buvo nusipirkęs tuomet daugiau kaip 100 tūkst. JAV dolerių kainavusį automobilį „BMW 850”, kurį akylai saugojo – net tuomet, kai grįždavo trumpam papietauti.
Kas nužudė jos vyrą, D. Žygienė negalėjo pasakyti, tačiau teigė, kad jai yra svarbu, jog būtų nubausti jos sutuoktinį nužudę bei žmogžudystę užsakę asmenys, juoba kad moteriai vienai teko užauginti du vaikus (kai prarado vyrą, vienam vaikui buvo 2, o kitam – 3 metukai).
D. Žygienė negailėjo karčių žodžių buvusiam sutuoktinio verslo partneriui V. Baurui – esą po vyro nužudymo šis pardavė bendrą turtą ir visus pinigus pasiėmė sau. Moteris sakė negavusi nė cento nė už parduotą prabangų automobilį, nė už namą Avižieniuose, sklypą ir namą Nemenčinės plente.
Pasak moters, per metus bendrovė „Virada“ gaudavo nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono JAV dolerių pelną.
„Jis neatsiskaitė nei su manimi, nei vaikais, po nužudymo jis turėjo materialinės naudos“, – sakė moteris, pažymėjusi, kad būtent jos vyras tvarkė visus bendrovės reikalus, o verslo partneris esą piktnaudžiaudavo alkoholiu.
Išgyvenęs verslo partneris: jis man buvo kaip brolis
Tuo tarpu V. Bauras teisme neigė D. Žygienės žodžius.
„R. Žygas man buvo kaip brolis, kurio neturėjau, – sunkiai rinkdamas žodžius pareiškė verslininkas. – Po šios tragedijos grąžinau visus kreditus su procentais bankams ir žmonėms, kuriems buvome skolingi. Gal 5 metus rėmiau D. Žygienės šeimą, bet paskui ponios Dalios apetitas ėmė augti, buvau šantažuojamas, kad duočiau 50, 100 tūkst. JAV dolerių“.
Vyras sakė, kad D. Žygienė prie Lukiškių aikštės įsirengė butą, kuriame yra pastatyti prabangiausi baldai ir persiški kilimai... „Tai tiek norėčiau atsakyti į D. Žygienės pretenzijas“, – viešame teismo posėdyje teisinosi vyras.
V. Bauras pasakojo, kad su R. Žygu susipažino dar 1989-aisiais kariniame komisariate, o vėliau, studijų laikais, kartu nusprendė kurti bendrą verslą. Vyrai iš pradžių užsiėmė polietileninių maišelių gamyba, o vėliau ėmė į Lietuvą gabenti cigaretes „Marlboro“.
Pasak jo, atsiskaityti už cigaretes tekdavo grynaisiais pinigais, kurių tekdavo skolintis.
Kad nepakliūtų į nusikaltėlių akiratį, V. Bauras į pagalbą pasisamdė savo sesers vyro sūnų D. Adomėną – jis su bičiuliu D. Sruoga verslininką lydėdavo į įvairius susitikimus.
V. Bauras sakė, kad tądien, kai buvo nušautas verslo partneris, jis vieno pažįstamo pasiūlymu buvo išvykęs į futbolo varžybas Mažeikiuose, o apie nužudymą sužinojo tik po paros, kai paskambino į R. Žygo namus.
„Atsiliepė jo motina, kuri sakė pamaniusi, kad antras nužudytas žmogus esu aš, – prisiminė vyras. – Nuo tos dienos man nedavė ramybės klausimas – kas, kodėl ir už ką taip padarė“.
Automatą į galvą įrėmė verslininko pasamdytas apsaugininkas
Vyras teigė, kad po R. Žygo nužudymo jautėsi atsargesnis, todėl beveik jį visada kartu lydėdavo D. Adomėnas ir D. Sruoga. Taip buvo ir nepraėjus nė mėnesiui po verslo partnerio nužudymo – rugpjūčio 23-iąją, kai jo apsaugininkas ir vairuotojas jį vežė Liepkalnio gatve.
„Sėdėdamas priekyje išgirdau, kaip trakštelėjo automatas, kurį man D. Adomėnas įrėmė į pakaušį, – teisme prisiminė V. Bauras. – Ir per tą sekundę supratau, kas susidorojo su R. Žygu“.
Verslininkas sakė, kad iššoko iš važiuojančio automobilio ir ėmė bėgti link šalia buvusių namų, o D. Sruoga ir D. Adomėnas – iš paskos. Tarp namų į aklavietę pakliuvęs verslininkas suprato, kad turi grįžti į gatvę – kitaip neišsigelbės.
Tačiau ant asfalto vyras paslydo ir pargriuvo – jį sučiupo D. Sruoga, netrukus prie jo prisijungė ir D. Adomėnas.
„Jis man ėmė daužyti buože per galvą, nuplėšė nuo rankų laikrodį ir ėmė tempti prie mašinos“, – V. Bauras sakė, kad jam vėl pavyko iššokti iš mašinos, bet D. Adomėnas pradėjo šaudyti iš automato ir sužeidė tuo metu pro šalį važiavusius kareivius.
V. Bauras įsitikinęs, kad nusikaltėliai siekė užvaldyti jo turtą – jie žinojo, kad išvakarėse jis gavo 200 tūkst. JAV dolerių už parduotas cigaretes bei dar 300 tūkst. JAV dolerių buvo pasiskolinęs naujo krovinio įsigijimui.
„Bet visus šiuos pinigus buvau atidavęs buhalteriui, kuriuo 100 proc. pasitikėjau, – sakė verslininkas, pažymėjęs, jog neabejoja, kad jo verslo partnerį nužudė D. Adomėnas. – Automato įrėmimas man į galvą buvo kaip sprogimas: štai, atsakymas – nušautas mano draugas, po to – pasikėsinimas į mane, tad man klausimų neliko“.
Žudiko laiške – kaltinimai užsakius verslo partnerio mirtį
V. Baurui teisme teko aiškintis ir dėl D. Adomėno laiško, kurį jam iš karto po užpuolimo perdavė šio tėvas. Jame be jokių užuominų nužudymu kaltinamas vyras grasino pranešti žiniasklaidai, kad esą V. Bauras užsakė savo verslo partnerio nužudymą, už kurį jis liko skolingas pinigų.
Kaip laiške rašė D. Adomėnas, būtent dėl nesumokėtų pinigų automobilyje ir kilo „kipišas“.
V. Bauras teigė, kad šį laišką jis pats asmeniškai perdavė privačios seklių agentūros detektyvams, kurie turėjo jį perduoti kriminalistams.
„Tai buvo visiška nesąmonė, jį visiems rodžiau, norėjau, kad jis būtų paviešintas, nes esu nekaltas“, – sakė V. Bauras.