„Mes norime teisingų bausmių“, – neslėpė per eismo įvykį autobusų stotelėje suluošinti nukentėjusieji.
Po avarijos, kai į viešojo transporto stotelėje stovėjusius pėsčiuosius rėžėsi automobilis BMW, 71 metų Algimantas Antanas Kaziukonis liko be pusės kojos, o 69 metų Antonina Grebcova iki šiol gydosi stuburą – kasdien priversta nešioti įtvarą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Mickevičienė pirmadienį baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje 22 metų vilnietė Sandra Prašmutaitė kaltinama dėl neatsargumo Vilniuje, Šilo g., sukėlusi eismo įvykį – įvažiavo į visuomeninio transporto stotelę ir čia partrenkė bei prispaudė troleibusų laukusius žmones. Automobilis BMW sustojo tik įsirėžęs į spaudos kioską.
Baisi avarija pakeitė nukentėjusiųjų gyvenimus – beveik prieš metus įvykusią nelaimę jie prisimena kaip įvykus vakar. Tačiau juos labiausiai skaudina, kad dėl avarijos kaltinama S. Prašmutaitė jų taip ir neatsiprašė – apie savo patirtas nuoskaudas nukentėjusieji DELFI pasakojo dar rugpjūtį (skaitykite straipsnį Stotelėje suluošintų vilniečių drama: kodėl BMW vairuotoja neišdrįso ištarti „atsiprašau“), tačiau net ir po publikacijos pasirodymo kaltinamoji nepasikeitė.
„Atrodo, kad nieko nebūtų nutikę, šiandien vėl atėjusi į teismą ji nei pasisveikino, nei atsiprašė – mums svetimi žmonės į namus skambino, gatvėje užkalbindavo, sakė, jog perskaitė straipsnį ir labai mus užjautė, stebėjosi, kaip vairuotoja gali taip elgtis“, – prisipažino A. Grebcova.
Žodį „atsiprašau“ nukentėjusieji išgirdo tik teismo salėje – duodama parodymus S. Prašmutaitė pareiškė, kad pripažįsta kaltę ir atsiprašo nukentėjusiųjų. Vėliau, jau į teismą kreipdamasi paskutiniu žodžiu, mergina net pravirko.
„Gal aš neparodau savo gailesčio, bet tikrai gailiuosi, tiesiog nerandu žodžių“, - sakė S. Prašmutaitė.
Kalbėdama apie avariją mergina sakė, kad jos automobilis slydo šlapia gatve, todėl ji nieko negalėjo padaryti: „Buvau labai išsigandusi“.
Kaltinamąją teisme bandė pakalbinti žurnalistai, tačiau ji nė į vieną klausimą taip ir neatsakė, bet užtat kalbėjo šalia jos sėdėjęs senelis Arvydas Prašmutas – į kiekvieną žurnalistų klausimą jis atkirsdavo: „Jokių komentarų“. Ir taip mažiausiai dešimt kartų.
A. Prašmutas teismo salėje buvo neatsitiktinai – kaltinamosios senelis mano, kad anūkei galėtų daryti teigiamą įtaką, todėl prašė S. Prašmutaitę atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
„Gerai pažįstu šiuolaikinį jaunimą, ne kiekvienas gali išreikšti savo emocijas, mano anūkė yra uždaro būdo, matau, kaip ji pergyvena, – sakė A. Prašmutas. – Ji tikrai suprato, ką padarė, tai bus pamoka visam gyvenimui – man nuoširdžiai gaila nukentėjusiųjų“.
Nors kaltinamosios senelis aiškino, kad galėtų pakeisti anūkės gyvenimą, tačiau nukentėjusieji ir jų advokatai bei valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras Linas Gružas įsitikinę, kad negalima atleisti S. Prašmutaitės nuo baudžiamosios atsakomybės.
„Manau, kad tai būtų neadekvačiai per švelni bausmė“, – pažymėjo prokuroras.
Atsižvelgęs į bylos aplinkybes valstybinis kaltintojas S. Prašmutaitę pasiūlė pripažinti kalta ir skirti 30 MGL (3 900 litų baudą). Be to, prokuroras mano, kad kaltinamajai turėtų būti skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti transporto priemones 36 mėnesius.
„Manau, kad kaltinamoji dar nėra pasiruošusi naudotis šia teise, nes ir už ją laiduoti sutinkantis senelis pripažino, jog jai reikalingi tam tikri įgūdžiai vairuoti, – pabrėžė L. Gružas.
„Jokiu būdu nesutinku, kad ją atleistų nuo atsakomybės – noriu, kad teismas nubaustų pagal įstatymus“, – prokuroro pozicijai pritarė A. Grebcova. Tokios pačios pozicijos laikosi ir A. A. Kaziukonis.
„Ši mergaitė manęs taip ir neatsiprašė – iš pradžių galvojau, kad ji ateis, juk vis tiek žalą reikės atlyginti, juk nėra tokių žmonių, kurie tokių dalykų nesuprastų, bet to nebuvo“, – sakė jis.
Tuo metu A. Grebcovos advokatė teisme stebėjosi S. Prašmutaitės elgesiu – ji tik kartą apsilankė pas nukentėjusiąją, tačiau šio susitikimo metu nebuvo klausiama, kokios jai pagalbos reikia, o tik „siekiama kuo labiau moralizuoti jau ir taip sužlugdytą žmogų“.
„Buvo aiškinama, kad mergina yra jauna ir yra žlugdoma jos karjera“, – sakė advokatė.
Pasak jos, stebina ir kaltinamosios elgesys prieš teismo posėdį, kai ji net nepriėjo prie nukentėjusiųjų: „Svarbiausia dėmesys – nuoširdumas, atjauta, o kaltinamosios elgesys ir po įvykio, ir teisme, atsistojus pareikšti, kad gailiuosi, man nerodo, kad tai yra gailėjimasis – juk nukentėjusieji traumuoti ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Jeigu kaltinamoji būtų užėmusi kitą poziciją, galimai šiandien ir teismo posėdžio nebūtų įvykę.“
Nukentėjusieji, kuriems dar sužalojimus teks gydytis ne vienerius metus, iš kaltinamosios teismo prašo priteisti 170 tūkst. Lt. S. Prašmutaitė bei draudimo kompanija jiems dalį žalos yra atlyginusi, tačiau tai – tik maža dalelė.
„Asmeniškai aš neturiu pinigų – niekur nedirbu, studijuoju, tegul teismas nusprendžia, kiek turėsiu sumokėti“, - teisme sakė kaltinamoji.
Kokią sumą ji turės sumokėti nukentėjusiesiems ir ar bus atleista nuo atsakomybės, teismas žada paskelbti po mėnesio.
Kelionę į Vokietiją teks pamiršti
Bylos duomenimis nustatyta, kad praėjusių metų lapkričio 20-osios popietę, 16.28 val., S. Prašmutaitės vairuojamas automobilis BMW 525 Vilniuje, Šilo g., įvažiavo į visuomeninio transporto stotelę ir čia partrenkė bei prispaudė troleibusų laukusius A. Grebcovą ir A. Kaziukonį. Mašina sustojo tik įsirėžusi į spaudos kioską.
Nelaimė įvyko, kai iš Antakalnio g. į Šilo g. įvažiavusi ir kelis metrus pavažiavusi vairuotoja netikėtai pasuko automobilio vairą į stotelę.
„Automobilis skriejo dideliu greičiu, kai jį pamačiau, dar spėjau pagalvoti, koks kvailas vairuotojas – ko gero, tai tetruko vos dvi sekundes“, – šiandien lyg vakarykštį įvykį prisimena A. Grebcova.
Tą popietę moteris laukė troleibuso, nes norėjo nuvažiuoti į vieną prekybos centrą sūnui nupirkti dovanų – artimiausiu metu ji planavo išvykti į Vokietiją. „Vietoje kelionės atsidūriau ligoninėje, šią išvyką jau turėsiu visam gyvenimui pamiršti“, – nuoskaudos neslėpė moteris.
Ji sakė, kad automobiliui įsirėžus į spaudos kioską ji buvo partrenkta ant žemės, ant jos pabiro stiklo šukės.
„Atsimenu, kad parblokšta bandžiau graibytis, kur mano rankinė, o aplink – tik stiklai ir šalia guli vyras, kažkas dar šaukė, kad moteris gyva, vyras – miręs, greičiau traukime ją“, – A. Grebcova sakė, kad tuo metu jautė begalinį skausmą, net atrodė, jog ji visa sulaužyta. Be to, iš galvos be perstojo tekėjo kraujas.
„Atvykę medikai manęs vis klausė, ar nepraradau sąmonės, prašė pajudinti kojos pirštus – žinojau, ką tai reiškia, labai išsigandau ir savęs vis klausiau, ar dar galėsiu vaikščioti, ar visą likusį gyvenimą būsiu priversta praleisti lovoje“, – susijaudinusi kalbėjo A. Grebcova.
Ligoninėje moteriai buvo konstatuotas kairės kojos, stuburo lūžiai. Sužalojimus ji gydosi iki šiol – kasdien nuo skausmo jai leidžiami vaistai, ji taip pat priversta ant kūno nešioti įtvarą, nes stuburas taip ir nesugijo.
„Baisiausia, kad nė vienas gydytojas neduoda jokios garantijos“, – liūdnai prisipažino ji.
Nėra pirštų, bet atrodo, kad net gelia iš skausmo
„O aš dar neprarandu vilties, kad kada nors atsistosiu ant kojų“, – optimizmo neslėpė A. Kaziukonis.
Eismo įvykį Šilo g. jis taip pat prisimins visą gyvenimą – tądien po vizito pas stomotologą troleibuso laukęs vyras nė nenujautė, kad mažiausiai tris mėnesius negrįš į namus, o patirtus sužalojimus bus priverstas gydytis ligoninėje.
„Mergaitė iš Antakalnio g. į Šilo g. įvažiavo dideliu greičiu, automobilis galingas – ji turbūt išsigando, nes staigiai pasuko vairą į dešinę ir taip rėžėsi į spaudos kioską, jis mane išgelbėjo“, – tragiško įvykio negali pamiršti A. Kaziukonis, po smūgio net palindęs po automobiliu.
Ligoninėje pensininkas sužinojo, kad kairės kojos kaulas yra labai užkrėstas, gydytojų pastangos išgelbėti koją nuėjo perniek.
„Tiek kartų jie man pjovė odą nuo kūno, bet ji vis neprigydavo – per šeštą operaciją pasakė, kad pusę kojos teks amputuoti“, – ilgą laiką nuskausminamuosius vaistus vartojęs A. Kaziukonis sako, kad buvo priverstas susitaikyti su lemiamais pasikeitimais gyvenime.
„Neturėjau kito pasirinkimo – reikėjo saugoti kitą pusę kojos, – sakė jis. – Vėliau įtikindavau save, kad tai lyg kažkur ir yra, bet manęs neliečia, bet šią nelaimę man netrukus primindavo skausmai. Ir dabar dažnai skauda, pasireiškia fantominiai skausmai – atrodo, kad skauda pėdą, pirštus, kulniuką, nors jų nėra. Skausmas yra skausmas“.
Nuo neįgaliojo vežimėlio nesitraukiantis A. Kaziukonis vis dar nepraranda vilties, kad kada nors dar vaikščios, tačiau tam reikia keliasdešimt tūkstančių litų – tiek kainuoja kokybiškas protezas.
„Esu optimistas, neprarandu vilties dar atsistoti ant kojos, gydytojai net stebisi mano optimizmu – skaičiau, kad nuo žmogaus savijautos maždaug 40 proc. priklauso ligos eiga ir lemtis, todėl turiu padaryti viską, kas įmanoma, – sakė jis. – Žinoma, šis eismo įvykis sugriovė gyvenimą – esu smarkiai apribotas, dabar nieko negaliu daryti – sėdžiu namuose, įsijungiu televizorių ir taip bendrauju, tada atrodo, kad esu ne vienas“.
Laukė, bet išgirdo tik vieną žodį
Nuo jaunystės dainuojantis ir kasmet Dainų šventėse dalyvaujantis A. Kaziukonis su liūdesiu prisimena paskutiniąją šventę, kai joje jau nebegalėjo dalyvauti. O kur dar pasirodymai su Karininkų ramovės vyrų choru „Aidas“, veikla atsargos karinininkų organizacijoje.
„Man labai skaudu, juk buvau toks veiklus žmogus, o dabar nuo visko esu atitrauktas“, – pensininkas iki šiol negali pamiršti susitikimo su automobilio, kuris jį partrenkė, vairuotoja S. Prašmutaite.
„Mergaitė su tėvu buvo atėjusi į ligoninę – tėvas kalbėjosi su mano sūnumi, o ji sėdėjo ir tylėjo, todėl po kurio laiko paklausiau, koks jos vardas, – pasakojo A. Kaziukonis. – Sandra. Tai vienintelis žodis, kurį girdėjau iš jos lūpų“.
Paklaustas, ar jo neskaudina, kad studentė taip ir neišdrįso atsiprašyti dėl sugriauto gyvenimo, vyras sakė: „Ką aš... Negi ją dabar pradėsiu auklėti, tai ne nuo manęs priklauso. Aš tada labai laukiau, kol ji prieis ir su manimi pakalbės. Juk jeigu atėjo... Nežinau, gal čia koks nusistatymas, gal aš jai sutrukdžiau gyvenimą, bet juk yra priešingai – jinai man sutrukdė gyvenimą. Tai žmogaus moralė“.
Vis dėlto, A. Kaziukonis neslėpė, kad buvo labai nustebintas, kai sužinojo, jog vairuotoja bando išvengti baudžiamosios atsakomybės.
„Man skaudu, kai išgirdau, kad nori išvengti atsakomybės, kai nebuvo jokio atsiprašymo, – sakė jis. – Aš ilgai galvojau, ką jautė mergaitė, man labai gaila buvo jos, juk man jau atsitiko, nieko nebegrąžinsi, bet kai ji visiškai šalta, tai apie tai nebemąstau – tai jau jos problema“.
Apie sugriautus gyvenimus ir jausmą, kad nieko nenutiko
Su S. Prašmutaite buvo susitikusi ir A. Grebcova. „Gal praėjus mėnesiui po avarijos mergaitė su motina atėjo pas mane į namus – ji visą laiką tylėjo, teisinosi, kad blogai kalba rusų kalba, todėl kalbėjo tik motina, – sakė rusiškai kalbanti moteris. – Ji sakė, kad dukra atsiprašo, o paskui ėmė guostis, jog jos mergaitės likimas bus sugriautas, jai reikia atleisti. Tai mane su vyru labai įžeidė – o mūsų gyvenimai nesugriauti? Iki pačio gyvenimo galo“.
Po šio vizito kaltinamosios motina dar du kartus paskambino nukentėjusiajai, o kai vėliau pati A. Grebcova surinko telefono numerį, į jį niekas daugiau taip ir neatsakė.
„Paskui buvo atėjęs advokatas, jis taip pat kalbėjo apie griaunamą jaunos mergaitės gyvenimą“, – moterį įskaudino teisininko aiškinimai, jog jis pasistengs įrodyti, kad kaltinamoji neturi jokio turto ir nukentėjusiesiems nereikia atlyginti patirtos žalos.
„Kodėl mums taip grasinti, kodėl mus gąsdinti?“ – nesupranta A. Grebcovos vyras.
„Aš tada pasakiau, kad tegul eina ir dirba, nes vaistai – labai brangūs, už juos mums vos ne kasdien reikia mokėti, – prisiminė nukentėjusioji. – Apie kokį atleidimą dabar gali būti kalba? Mes esame prieš tai. Kai žmogus padaro avariją, jis turi ne kartą ateiti ir atsiprašyti – aš ant kelių eičiau kas savaitę ir prašyčiau atleiskite, vardan Dievo. Bet aš to nemačiau, ji tik tą kartą atėjo – nemačiau, kad ji net gailėtųsi ar išgyventų, ji elgėsi ramiai, lyg nieko nebūtų nutikę“
Moteris mano, kad S. Prašmutaitė turi atsakyti pagal įstatymus.
„Jeigu žmogus net nesigaili, kaip kitaip jį išmokyti gyventi – ji sau rami sėdi, visą laiką tyli, net ir dabar teisme juk galėjo prieiti, atsiprašyti – kad ir lietuviškai, kad ir japoniškai, bet prieik, pakalbėk“, – sakė dėmesio nesulaukianti O. Grebcova.
Sapnuose – košmarai: vėl atskrieja automobilis
Ji taip pat prisiminė, kad po avarijos jos vyras surado A. Kaziukonį, vėliau ir ji pati pas nukentėjusįjį apsilankė namuose.
„Mes esame visiškai svetimi žmonės, bet jau du kartus važiavome, o ji – nepanorėjo, – stebėjosi moteris, kurią stebina ne tik kaltinamosios abejingumas, bet ir kaip pati ji sakė, skleidžiamas melas apie tragišką avariją. – Ji sakė, kad tą dieną buvo šlapia, dėl to nesuvaldė automobilio, bet juk tada buvo sausa“.
Devyniolika metų pati automobilį vairavusi A. Grebcova šiandien bijo ne tik prisėsti prie vairo, bet ir pereiti gatvę, o kai sūnus ją veža pas gydytojus griežtai reikalauja, kad šis važiuotų ne didesniu nei 40 km/val. greičiu.
„Iki šiol sapnuose regiu, kad į mane važiuoja mašina, o aš vis šaukiu, jog mašina, mašina – matyt, dėl to, kad prieš tai mačiau, kaip automobilis atskrieja į mane“, – prisipažino buvusi pradinių klasių ir kūno kultūros mokytoja.
DELFI primena, kol S. Prašmutaitė nenuteista, ji laikoma nekalta.