Iš Prancūzijos į Angliją važiavusiame sunkvežimyje užtrenktas moteris – keturias vietnamietes ir dvi irakietes (kaip spėjama, migrantes) – jau buvo apėmusi panika, joms darėsi sunku kvėpuoti. Viena iš jų susisiekė su BBC.
BBC pasidalijo žurnalistės pasakojimu, kaip neabejinga pagalbos prašymui moteris padėjo susisiekti su Prancūzijos policija, kuri sustabdė sunkvežimį ir sulaikė vairuotoją bei išgelbėjo moteris.
Policija taip pat inicijavo tyrimą dėl įtarimo prekyba žmonėmis.
Toliau – apie tai, kaip viskas vyko, iš liudininkės lūpų.
Trečiadienį, maždaug vidudienį, įsižiebė mano telefono ekranas. Gavau štai tokio turinio pranešimą: „Žmonės refrižeratoriumi bando kirsti Prancūzijos ir Anglijos sieną.“
Dar nė nespėjus iki galo perskaityti pranešimo, pasigirdo skambutis.
„Ar jūs Europoje? Prašau, padėkite, tai labai skubu“, – ištarė panikos apimta moteris. Mane nusmelkė šaltis. Vis dar gerai prisiminiau 2019-aisiais įvykusią tragediją, kai 39 migrantai iš Vietnamo buvo rasti uždusę Eseksą pasiekusio sunkvežimio puspriekabėje.
Aš nežinojau, kas man paskambino, tačiau buvau įsitikinusi, kad toji moteris mane pažinojo kaip žmogų, aprašiusį Esekso atvejį: kaip tik tada į mane kreipėsi daugybė vietnamiečių. Uždaviau jai keletą klausimų, bet labai greitai supratau, kad nesugebėsiu gauti visos man reikalingos informacijos.
Vis dėlto sužinojau, kad sunkvežimyje slepiasi kokie šeši žmonės.
Transporto priemonės numerio nė vienas nežinojo, lygiai kaip nežinojo sunkvežimio buvimo vietos ir kur link jis važiuoja. Iš visko, ką pasakė skambinusioji, pavyko suprasti, kad transporto priemonė yra Prancūzijoje, taip pat kad tikriausiai apsisuko ir pakeitė ankstesnę kryptį, nors turėjo artėti prie sienos su Anglija.
Man buvo pasakyta, kad sunkvežimio puspriekabėje, kurioje buvo šešios moterys, pradėjo veikti oro kondicionierius, todėl moterys labai sušalo ir yra persigandusios. Jos vis tiek negalėjo susisiekti su išoriniu pasauliu, ir skambinusioji perdavė mano kontaktą kitai moteriai.
„Labai šalta, labai stipriai šaldo“, – iš sunkvežimio, vežusio bananus, man parašė kita moteris. Sakė, kad durys užremtos metaliniu strypu. Taip pat atsiuntė du trumpus vaizdo įrašus, kas dedasi viduje.
Viename iš jų – tamsi maža erdvė, prigrūsta kartoninių dėžių su vaisiais, todėl moterims buvo likę vos kelios dešimtys centimetrų erdvės sėdėti ant grindų. Buvo girdimas kosulys, o vienas moteriškas balsas sklandžia anglų kalba sakė „Nebegaliu kvėpuoti“.
Moteris man paaiškino, kad į sunkvežimį sulipo maždaug pusvalandis po vidurnakčio. Iš viso krovininėje mašinoje praleido daugiau nei dešimt valandų ir pradėjo jaustis labai nejaukiai, kai duomenys išmaniajame telefone parodė, kad sunkvežimis pakeitė kryptį. Pernelyg ilgai nesvarsčiusi, susisiekiau su kolegomis „BBC News“ ir Prancūzijoje gyvenančiais reporteriais. Maždaug tuo pačiu metu buvo informuotas prancūzų dienraščio „Le Monde“ žurnalistas Londone, jis nedelsdamas susisiekė su kolega Paryžiuje, besispecializuojančiame imigracijos temomis.
Moteris su manimi pasidalino savo GPS koordinatėmis. Tai man leido išsiaiškinti, kad krovininė transporto priemonė važiuoja greitkeliu E15, į šiaurę nuo Liono. Paprašiau kolegos Prancūzijoje padėti susisiekti su arčiausiai sunkvežimio buvimo vietos esančia policijos nuovada. Tai padaryti pavyko, pareigūnai gavo reikiamą informaciją.
Mašinoje buvusi moteris paskambinti negalėjo. Man iki galo neaišku, kodėl, bet galbūt dėl jos turimos SIM kortelės rūšies. Surinkę reikiamą informaciją, reguliariai siuntėme transporto priemonės buvimo koordinates laisvam samdomam žurnalistui Paryžiuje to Pham Cao Phong, „BBC News“ komandai Europoje bei Prancūzijos policijai. Vieną akimirką dalijimasis koordinatėmis nutrūko – aš sunkvežimį pamečiau.
Laimei, ta jauna moteris man parašė žinutę. Sakė, kad išjungtas oro kondicionierius ir darosi sunku kvėpuoti. „Mes dūstame“, – parašė jį.
Mačiau, kokiomis sąlygomis jos vežamos, kaip ten ankšta, todėl labai išsigandau, kad turime labai nedaug laiko. Bandžiau jas raminti, sakiau nepanikuoti, nekalbėti ir taupyti deguonį, sakiau, kad jau labai greitai atvažiuos policija.
Nervingai žiūrėjau tai į kompiuterio ekraną, tai į telefoną, ir laukiau žinių. Kiek pabendravusi išsiaiškinau, kad, prieš sulipant į sunkvežimį, trys moters bendražygės nusprendė su ja nevažiuoti. Nežinau, kodėl jos taip nusprendė, bet nusifotografavo transporto priemonės valstybinį numerį.
Nuotraukoje pamačiau airišką valstybinį numerį ir telefone vėl galėjau matyti jo buvimo vietą. Ronos regiono policijos pareigūnai pranešė nustatę sunkvežimio buvimo vietą ir jį susekę.
Parašiau jai, bet įtariu, kad mano žinučių nebeperskaitė – atvyko policija ir konfiskavo telefoną. Vietnamo pilietės paaiškino, kad jos į sunkvežimį lipo, nes joms buvo pažadėta jas saugiai nuvežti į Angliją.
Pajutau didžiulį palengvėjimą, kad jos saugios Prancūzijoje. Raminau save, kad svarbiausia, kad jos saugios. Maždaug 17 val. vietos laiku Prancūzijos prokurorė Laetitia Francart informavo, jog paaiškėjo, kad minimas sunkvežimis yra iš Lietuvos, vyksta tyrimas.
Prokurorė pridūrė, kad keturios jaunos moterys buvo iš Vietnamo, viena iš jų nepilnametė, o dar dvi moterys – iš Irako.
