Klaipėdos apygardos teisme penki tauragiškiai slėpė veidus ir nė nepažvelgė į akis vienintelei į teismą išdrįsusiai atvykti jų auka įvardytai merginai.
Dar penki žmonės, tarp jų ir parduota nepilnametė, susitikti su „darbdaviais“ nenorėjo.
Irenijus Globys, Deividas Račkauskas, Audrius Mikašauskas ir Mindaugas Vaičiulis, bylos duomenimis, aukas rinkosi atidžiai. Domino tik tos, kurių niekas šeimoje nemokė, kaip gyventi, kaip užsidirbti, kaip būti dorais ir sąžiningais piliečiais. Rinkosi tas, kurioms kiekvienas centas reiškė išgyvenimą.
Nusikaltimų bendrininke įvardyta vienintelė moteris – Aurelija Globienė, ji gaudavo siuntų iš užsienyje įsikūrusio vyro ir prekiavo vogtais daiktais Lietuvoje.
Užverbuota jauna moteris susiviliojo pažadais, kad pagaliau išsikapstys iš sunkios finansinės padėties, už kelionę į užsienį, kur laukia darbas, mokėti nereikės, o nuvykus iškart bus suteikta ir gyvenamoji vieta.
Dalį pažadų vyrai įvykdė. Nuvykus į Škotiją, jauną moterį apgyvendino išnuomotame bute, už kelionę išties nereikėjo sumokėti. Tačiau kai prasidėjo „darbas“, trauktis ji jau neturėjo kur. Teko vogti iš parduotuvių pagal griežtai parengtą sąrašą – visos prekės keliavo į Lietuvą, Tauragę, kur buvo parduodamos. Pirmam nusikaltimui pavykus, vyrai ėmė dairytis kitų aukų.
Rado. Ir ne vieną. Šeši žmonės vienas po kito, tikėdami, kad užsienyje laukia sotus gyvenimas, sutiko išvykti. Apie vagystes žinojo ne visi, beje, artimųjų, kurie užtartų ir pasirūpintų, neturėjo, tad vogė ir neieškojo pagalbos.
Pasak vieno kaltinamųjų advokato, teisėsauga per skambiai įvardijo kaltinimą kaip prekybą žmonėmis. Anot advokato, kone visi aukomis įvardyti žmonės jau Lietuvoje turėjo kriminalinę praeitį, ne vienas vogė, kitaip neteisėtai prasimanė pinigų pragyvenimui. Bylos duomenimis, visi aukomis pasirinkti žmonės neturėjo socialinių įgūdžių ir buvo socialiai pažeidžiami.
Kartu su gaujos įkūrėjais teisme įvardytais vyrais kone nuo pradžių dirbo ir D. Račkauskas. Visi jie buvo pasiskirstę vaidmenimis, o supratę, kad vagysčių verslas leidžia neblogai gyventi, jį išplėtė į Airiją, Norvegiją ir net Prancūziją. Plečiant nusikaltimų geografiją, bylos duomenimis, prisijungė ir A. Mikašauskas.
Jei ne įkliuvusi nepilnametė, vargu ar vyrai būtų atsisakę beveik investicijų nereikalaujančio nusikalstamo verslo. Škotijos teisėsauga kreipėsi į Lietuvą, kai 2013-aisiais sulaikė 1995 metais gimusią merginą.
Pabėgusi iš globos namų mergina buvo išvežta į Škotiją. Čia ji įkliuvo viename prekybos centre, kai vogė prekes. Škotų teisėsaugai užklausus atsakingų institucijų Lietuvoje, kur merginos tėvai, ir ėmė aiškėti nusikaltimai.
Teisėsaugą kaipmat sudomino I. Globys. Tyrimas buvo gana sudėtingas, mat ne visi nukentėjusieji save laikė nukentėjusiaisiais – kai kuriems net ir vagystės buvo kur kas stabilesnis būdas gauti maisto, nei tuomet, kai jie gyveno Lietuvoje.
Merginos vykti į užsienį ilgai įkalbinėti nereikėjo, nes prarasti ji jau neturėjo ko. Pasirūpinti galinčios šeimos ar bent vieno tėvų ji neturėjo, globos namai nebuvo mieli, ne kartą iš jų spruko. Vienintelis žmogus, pas kurį ji kartais glaudėsi, buvo močiutė, tačiau ir ten ji nerado ramybės. O čia pasitaikė galimybė užsidirbti.
Škotijoje ją pasitiko D. Račkauskas. Pažeidžiama ir meilės nepatyrusi paauglė ne tik vogė. Paauglę į nusikaltimo vietą nuveždavo ir parveždavo bendrininkais įvardyti vyrai, laikui bėgant jos ir D. Račkausko santykiai tapo labai artimi. Mergina pastojo.
Nepilnametė neliko kartu su mažylio tėvu, kuris kaltinamas merginos išnaudojimu. Susitikti su juo teismo salėje mergina taip pat nepanoro. Pasak nukentėjusiesiems atstovaujančio advokato, visi aukomis byloje įvardyti žmonės pateikė jam įgaliojimus.
Vienintelė į teismą atvykusi nukentėjusiąja įvardyta mergina sakė, kad aukos viena kitos nepažinojo, nebendravo. Ji nė nežinojo, kiek žmonių įtraukta į nusikalstamą tinklą.