Vaikų akimis
Pirmadienio vakarą Kaunas įžiebia krizinį miesto apšvietimą, nuo kurio nejauku ir nesaugu, pėsčiomis geriau nevaikščioti. Bet tenka, kaip ir šį sausio 18-osios vakarą, – praveriu Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos patrulių rinktinės štabo duris.
Tiksliau, jos ir neuždarytos, nors prikabintas lapas su užrašu: „Uždaryti duris. Šiluma kaulų nelaužo.“ Prašymas liko neišgirstas, gal todėl, kad ką tik įėjo du juodaūsiai užsieniečiai ir, kaišiodami popierėlį policininkui po nosimi, darkyta rusų kalba bandė aiškintis: „Policio? Nedirbti? Ką aš daryti?“
Kol laukiu susitikimo su patruliais, apžiūrinėju vaikų piešinius ant sienos. Kaip mūsų mažieji piliečiai įsivaizduoja policininko darbą? Jie ne tik nupiešė, bet ir parašė (kalba netaisyta): „Poličininko darbas gauditi vagis“, „Policyjos darbas palaikyti tvarka“, „prižiūrėti žmones“, taip pat jie „gatvių saugotojai“, „gaudo negerus žmones“, „gaudo nusikaltėlius“, „žuri kaip eina per gatve vaikas“, kai kurie jų sako „ką pavogei, sėskit į mašiną paieškosim“.
Policininkas „tvarkingai apsirengęs, ira labai geras“. Justinas svajoja būti policininku, o Arminas norėtų pamatyti, kaip jie dirba. Pamatysim.
Vakarienės pertrauka
Vyriausiasis patrulis Jaunutis Makauskas ir patrulis Vitalijus Kunevičius, žinoma, labai „apsidžiaugia“, kad į jų „golfą“ ketina sėsti žurnalistė. Tik to jiems ir betrūko. Tačiau pareigūnai geros nuotaikos, kol kas iškvietimų nėra, tad malonu važiuojant mašina ir paplepėti.
Jie iš karto perspėja, kad nesitikėčiau pulti tiesiai į miesto kriminalinių nusikaltimų sūkurį, nes jiems dabar prasideda 20 minučių pietų (tiksliau, vakarienės) pertrauka – kaip ir priklauso pagal įstatymą. Labai gerai, pažiūrėsim, ką policininkai valgo.
Jaunutis Makauskas ir Vitalijus Kunevičius dažniausiai užkandžiauja kavinėje „Araratas“, nes nuo 18 valandos šašlykas kainuoja tik 8 Lt. Nebrangu, o tai svarbu, nes, policininkų atlyginimams sumažėjus 500-600 Lt, pinigais nepasimėtysi. Jie stabteli prie kavinės, užsisako šašlyką ir vėl išvažiuoja, nes pertraukos neužteks ir mėsai iškepti, ir pavalgyti. Kol šašlyką paruoš, apsuks vieną kitą ratą po Žaliakalnį.
J. Makauskas patruliu dirba nuo 1988 metų, kai dar buvo milicija. Galėtų ir į pensiją išeiti, nes sukaupė 20-ies metų darbo stažą. Bet ar pragyvensi iš pensijos? O papildomo darbo nesusirasi – bedarbystė visiems baigia dantis išbarškinti.
V. Kunevičius dirba nuo 1991 m. apskritą parą slankiuoju grafiku trimis pamainomis. „Tai neprideda sveikatos“, - sako patrulis. Tačiau vyrai turi būti stiprūs, kiekvienais metais laiko šaudymo į taikinį ir fizinio parengimo normatyvus. „Mums ir krosą reikia bėgti, juk kartais tenka nusikaltėlį pavyti“, - sako V. Kunevičius. „Jei bėga, vadinasi, kaltas“, - pritaria jam ir J. Makauskas.
Šašlykas jau suvalgytas, pasistiprinus laikas vėl į trasą.
Penktas aukštas
Racija tyli. Ramu visame mieste, ne tik Žaliakalnyje. Patruliai šiandien popietinėje pamainoje (nuo 14 iki 22 val.) kol kas buvo gavę tik vieną iškvietimą: „Kaimynai paskambino ir paprašė, kad benamį iš laiptinės išvarytume. Ar patys to negalėjo padaryti? Žinoma, niekas nenori terliotis, nuo tokio visa laiptinė pasmirdusi. Ir mes ne kažin kuo galime pagelbėti. Jeigu jis sužeistas ar nesąmoningas, kviečiam „Greitąją“. Taigi, jau dvi tarnybos trukdomos. Jei žmogus tik girtas, išvarom į gatvę ir viskas. Jis nueis į kitą laiptinę, kuri neužrakinta. Kur jam dėtis? Į nakvynės namus girtų nepriima. Be to, norint ten patekti, reikia ir pasą turėti. Retas benamis būna ir blaivus, ir su dokumentais.
Kartais žmonės visai be reikalo skambina policijai. Per tą laiką gali žmogų gatvėje užpulti, o mes iš karto atvažiuoti negalim, nes užimti.
Per kiek laiko atvykstame į įvykio vietą, priklauso ir nuo tarnybos „112“ operatyvaus darbo. Pasitaiko, kad ir žmonės klaidingai nurodo adresą arba aiškiai nepasako, kuri laiptinė. Dažniausiai visi „karštieji taškai“ būna penktame aukšte. Užlipi, o tai nėra taip lengva, kai esi su visa amunicija, tada paaiškėja, kad ne ta laiptinė. Taip sugaištame brangų laiką.“
Karštieji taškai
Per raciją pasigirsta iškvietimas patruliams, budintiems Dainavos mikrorajone: į duris daužosi girtas vyras. „Tikriausiai kartu gėrė ir susipyko“, - komentuoja situaciją didelę darbo patirtį turintys pareigūnai. Pasitaiko ir taip, kad išgėręs žmogus duris supainioja – mano, kad negali įeiti į savo namus, ir pradeda trankytis.
Žaliakalnio mikrorajone yra keli „karštieji taškai“ – du daugiabučiai socialiai remtiniems žmonėms ir vaikų socializacijos centras: „Tuose bendrabučiuose baisu, durys išlaužytos, langai išdaužyti. Atvažiuojam, apraminam, kitą kartą vėl tas pats. Nuolat važiuojam ir į internatą Lazūnų gatvėje, sulaikome vaikus, bet jie nepilnamečiai, bausti negalima.“
Žiemą šalta
Važiuojam toliau. Gatvėse vis mažiau mašinų. Stovėti šalikelėje išjungę variklį patruliai negali, nes tuoj sušals. Nors vyrai apsivilkę storomis striukėmis, sakė, kad valdiškas apdaras per daug nešildo. Mašinoje sėdėti gerai, bet jei lauke ilgiau tenka pabūti, šaltis kiaurai smelkiasi, todėl reikia pasivilkti ir šiltesnių savo drabužių.
„Nežinia, kada gausim naujų drabužių, todėl tuos pačius reikia tausoti. Valyti, taisyti – irgi mūsų pačių asmeninis reikalas. Net tušinuką turiu nusipirkti pats, kad galėčiau protokolą parašyti. Papildytą Kelių eismo taisyklių leidimą irgi reikia nusipirkti už savo pinigus. O kiek pinigų skiriama Seimo narių kanceliarinėms išlaidoms?“ - piktinasi policininkai.
Tamsus miestas
Prasidėjus krizei ir miestui pritemdžius apšvietimą, bandoma taupyti, bet lazda turi du galus – padaugėja kitų valstybinių tarnybų išlaidų, nukenčia žmonės. „Pastebėjome – kai gatvėse tamsu, nusikaltimų padaugėja, daugiau avarijų, dažniau partrenkiami pėstieji. Kai per šventes šviesas įjungė, iš karto viskas aprimo“, – sako J. Makauskas.
Per raciją vėl pasigirsta iškvietimas į kitą mikrorajoną: kaimynai mato kieme gulintį žmogų, bijo, kad nesušaltų. „Kodėl tie kaimynai, jeigu tokie rūpestingi ir nerimauja dėl nepažįstamo žmogaus sveikatos, patys negali pažiūrėti, kas jam yra? Gal iš karto reikia kviesti „Greitąją“? O gal ten guli kaimynas, tegul namo palydi“, – stebisi pareigūnai.
Nuolatiniai klientai
J. Makauskas ir V. Kunevičius žino, kad yra ir nuolatinių „klientų“, kurie skambina policijai, nes vis kuo nors nepatenkinti. Tai dažniausiai senyvo amžiaus žmonės. Kai tik prasidės pavasaris, nutirps sniegas, tuoj pasipils skambučiai iš vieno buto. Dažniausiai žmogus skambina trečią ketvirtą valandą ryto, nes tikriausiai nemiga kamuoja. Vaikšto po kambarį ir žiūri pro langą, kas ir kaip. O kieme dažniausiai netvarka – kaimynas mašiną ant šaligatvio pastatęs, tiesiai po jo langais.
Jis reikalauja, kad policininkai tą mašiną patrauktų, nes jam praeiti trukdo. Kaip sunku jam išaiškinti, kad išauš rytas, žmogus išvažiuos į darbą ir mašina netrukdys vaikščioti. Susikalbėti ne visada pavyksta.
Nepatenkintas pilietis parašo pareiškimą ir kitą dieną ateina patikrinti, kaip tiriamas jo skundas, kokia bausmė paskirta pažeidėjui.
Pagal įstatymą nuo 18 valandos reikia laikytis tylos ir kai kurie piliečiai tai supranta labai tiesiogiai. Vos tik praslenka kelios minutės po šeštos vakaro, tuoj ir skambina, skundžiasi, kad kaimynas baldus stumdo. O jeigu jis tik dabar iš darbo grįžo, kada jam tvarkytis?
Tamsioji miesto pusė
Mieste ramu. Jau gęsta šviesos daugiabučių languose, laikas poilsio.
Netrukus darbą baigs ir popietinė patrulių pamaina. Gerai, kai ramu: nei šeimyninių barnių, muštynių gatvėje, vagysčių ar automobilių partrenktų pėsčiųjų. Bet pasitaiko ir tokių budėjimų, kai vos spėji važiuoti pagal iškvietimus. Tada labai pavargsti, ypač nuo visokių buitinių konfliktų.
Nieko nepadarysi, tokia jau tamsioji miesto pusė.
