„Keturnedėlis“
Praėjusį savaitgalį sutuoktiniai Jatužiai nurinko nuo Vytauto kapo nuvytusių gėlių krepšelius ir su savo likusiais septyniais globotiniais atvažiuos uždegti ant jo žvakučių. Moteris rypavo: „Ne taip viskas turėjo būti. Liepos 12-ąją devyniolika žvakučių būtume degę ant Vytuko gimtadienio torto.“
Aldona ir Antanas Jatužiai jau aštuoneri metai globoja svetimus vaikus. Prieš kiekvienas Kalėdas į jų namus pasibeldžia rajono Savivaldybės darbuotojai su maišu dovanų vienintelei rajone šeimynai.
Kas nors kartą buvo šiuose namuose, žino, jog juose jauku, tvarkinga, ramu. Jei vaikų klegesys ir girdisi iš kurio nors kambario, tai jis vaikiškai džiaugsmingas, be jokio pikto erzelio, netrikdomas bereikšmio tildymo.
Jatužiai šiuo metu rūpinasi globojamų penkių sesučių ir broliukų palikimo įforminimu.
„Mirė jų tėvas. Ėmėmės rūpintis, kad tėvui priklausanti kad ir nedidelio turto dalis atitektų jo vaikams. Reikalai ėjo į pabaigą, ir netikėtai mirė jų motina. Paveldėjimo dokumentus vėl teko tvarkyti iš naujo. Po atsitikusios nelaimės, rodės, nebėra jėgų imtis kažkokių reikalų, tačiau būtent jie padeda nuvyti skausmingas mintis į šalį“, - sakė moteris.
Užauginę savo tris dukteris, į šeimą jie priėmė aštuonis tikrųjų tėvų globą praradusius vaikus. „Mes neišsaugojom Vytauto“, - pastebimai suglebo sofoje sėdėjusi moteris, ir šįkart ji buvo neteisi taip žiauriai save kaltindama.
Telefonas nebeatsakė
Iš savo globėjų namų V.Šabanskas išėjo gegužės 20 d., sekmadienį. Jis sakė einąs pas savo bendramokslį į Rudilius, nes norįs jį perspėti, kad kitą savaitgalį nedalyvaus jo gimtadienyje.
„Vytukas žinojo, kad tomis dienomis su vyru turėsime išvykti, ir jis nusprendė likti namuose prie ūkio. Kelis kartus jis yra pasidžiaugęs, kad gyvenime neprapuls: moka melžti karvę ir kepti pyragus. Buvo pirmasis mano pagalbininkas, kai virdavau cepelinus, nes labai norėjo išmokti juos daryti pats. Ir išmoko“, - nugrimzdusi į prisiminimus nusišypsojo moteris.
Paskutinį kartą žengdamas pro savo globėjų namų slenkstį jis pažadėjo į namus grįžti devintą valandą vakaro. Negrįžo. Dar po pusvalandžio A.Jatužienė nusiuntė jam žinutę telefonu.
„Kada grįši?“ - klausė ji globotinio. „Tuoj“, - atsakė šis. „Kur esi?“ - vėl klausė ji. „Šepetoje, pas draugą. Tuoj mane parveš“, - atskriejo netrukus atsakymas. Dar po valandos moteris vėl klausė: „Kada tas tuoj?“ Jos telefonas nebesupypsėjo atsakymu. Neiškentusi moteris paskambino. Vytauto telefonas nebeveikė.
A.Jatužienė pasakojo: „Tą sekmadienį jis buvo su mano vyru žvejyboje. Širdin smelkėsi negeras įtarimas, tačiau vyliausi, kad būnant prie upės jo telefono aparatas išsikrovė, kad Vytautas nebeturi galimybės atsakyti ir, be atskiro įspėjimo, tuoj įžengs pro duris. Negrįžo.“
Kankinanti nežinia
Slinko kankinančios dienos. Jatužiai nuvažiavo į Šepetą pas tikrąją Vytauto motiną Rositą Šabanskaitę, bet toji nieko apie sūnų nebuvo girdėjusi. Globėjai dvi dienas ieškojo vaikino patys, o gegužės 22-ąją kreipėsi į policiją. Kriminalistai patarė palikti pareiškimą pas tyrėją, nes manė, kad paieškos skelbti dar nebūtina, kad vaikinas, ko gero, smaginasi pas draugus.
A.Jatužienė sakė: „Netikėjau tuo. Vytautas buvo atviras vaikas: mes pažinojom jo bičiulius, kurių nedaug ir turėjo. Netgi saugojau jų telefonų numerius. Skambinau jo klasiokui ir prašiau nuraminti Vytautą, jei jis tą naktį ir gėrė, kad nebijotų grįžti namo. Tas tvirtino Vytauto jau senokai nematęs.“
Ieškojo senelio kapo
„Pavasariop Vytautas nusprendė žūtbūt surasti senelio kapą. Jis žinojo, kad šis palaidotas Anykščiuose. Vos tik atšilo orai, ir nuvažiavome į šio miestelio kapines, klaidžiojome jose be rezultato.
Padėjo atsitiktinumas: nuvykome į laidojimo namus tikėdamiesi, kad tenykščiai darbuotojai bus ką nors girdėję apie mūsų ieškomą kapą, ir sutikome juose moterį, kuri pažinojo Vytauto senelio seserį.
Ji mums ir parodė, kur šis palaidotas. Antkapyje net nebuvo jo pavardės. Beje, senelio vardas irgi Vytautas”, - pasakojo A.Jatužienė, šiurpulingai manydama, kad jos globotinio noras rasti senelio kapą buvo perspėjimo ženklas iš anapus.
Motina nelankė sūnaus
„Jo senelį prieš gerą dešimtmetį irgi užmušė“, - sakė Vytauto tikroji mama, aplankius ją Šepetoje.
Per aštuonerius metus ji niekada neaplankė pas globėjus gyvenančio sūnaus. O šis mylėjo motiną ir savo patėvį, kurį kartais vadindavo patėtuku. Paskutinį kartą juo aplankė per Motinos dieną. Motinai atvežė gėlę, patėviui padovanojo savo sidabrinį žiedą.
„Kada nors gal pasiskolinsiu jį iš tavęs, o dabar turėk“, - sakė jam Vytautas.
Motina įsitikinusi, kad jos sūnų žudikai užmušė dėl motociklo, kurį jam padovanojo rudilietė moteris, o šis jį pardavė ne tam, kam reikėjo. „Mano sūnų užmušę vyrai patys norėjo to motociklo“, - tikino ji.
R.Šabanskienei - 37-eri. Daug laiko ji praleidžia aludėje, esančioje šalia namų. Vytautas buvo jos vienturtis, tačiau motinystės teises į jį R.Šabanskienė prarado prieš gerus devynerius metus. „Nieko nebepadarysi“, - kalbėjo ji, ir negalėjai nepastebėti jos veide skausmingo liūdesio.
Kas buvo ketvirtas žudikas?
Oficialiuose pranešimuose kurį laiką buvo teigiama, kad V.Šabanską nužudė trise. Jo žūties priežastis nežinoma iki šiol: tiriama, ar vaikinas mirė nuo žiaurių smūgių, ar paskendo Lėvenyje, į kurį stačia galva buvo įmestas galbūt gyvas.
„Laidojimo namų darbuotojai patarė neatidengti karsto. Anot jų, vandens ir sumušimų subjaurotas Vytauto veidas neišblės niekada. Rudilių koplytėlėje apraudojom uždengtą jo kūną. Visi Maksvyčių kaimo žmonės buvo susirinkę į šermenis. Nė vienu blogu žodžiu Vytauto negalėtų niekas paminėti“, - A.Jatužienės akyse nuolat spindėjo ašaros.
Moteris nenorėjo kalbėti apie tai, kaip buvo nužudytas jos globotinis. „Jei juos pavadinčiau žvėrimis, aš įžeisčiau žvėris“, - tepasakė ji.
Vaikino žudikai buvo nustatyti netrukus. Kartu su Vytautu dešimt klasių baigusiu rudiliečiu, kuriam prieš teismą teko stoti jau penktą kartą, nužudyme dalyvavo 30-metis kupiškėnas A.Č., teistas 5 kartus ir kalėjimuose praleidęs apie 11 metų, bei 23 metų Alizavos seniūnijos gyventojas G.D., teistas septynetą kartų. Beje, A.Č. po paskutiniojo teistumo iš kalėjimo grįžo balandžio 2-ąją.
Žmogžudystę tiriantis Kupiškio apylinkės prokuratūros prokuroras Linas Dovydėnas sakė, jog jokia paslaptis anų trijų sėbras, išaiškintas atliekant tyrimą. Tai 27 metų Svidenių kaimo gyventojas G.M., teistas keturis kartus.
„Iš vaikinuko buvo labai žiauriai pasityčiota. Kai kuriuos dalykus patvirtins vilniečių ekspertų išvados“, - sakė prokuroras.