aA
Mokykloje jam teko muštis su pačiu direktoriumi. Buvo dienų, kai jo nenorėjo priimti nė viena Kauno mokykla. Jo geriausi vaikystės draugai kalėjo už labai sunkius nusikaltimus, o jis nuėjo priešingu keliu. Šiandien jis vadinamas geriausiu Lietuvos policininku ir priima apdovanojimus iš Lietuvos prezidentės rankų. Tai 37 metų kaunietis Dalius Mackela.
Dalius Mackela
© DELFI / Tomas Vinickas

Nuo šiol jo dirbančio gatvėse nepamatysime – pareigūnas po 17 metų tarnybos palieka patrulio pareigas ir savo patirtimi dalinsis su tais, kurie žengia pirmuosius žingsnius policininko uniformos link.

Realus idealistas. Taip save apibūdina D. Mackela, už tarnybą gavęs ne vieną apdovanojimą. Užaugęs Kauno Kalniečių mikrorajone, pakeitęs ne vieną mokyklą, išbandęs save ir kaip medikų padėjėją, vyras rado savo pašaukimą.

„Visuomet norėjau padėti kitiems. Policija būtent tai ir daro“, - atvirame pokalbyje su DELFI sako D. Mackela. Toks, kaip jis, policijos sistemoje prieš 15 metų buvo laikomi baltomis varnomis. D. Mackela šypteli, kad šiai dienai policijoje „baltos varnos“ jau yra dauguma.

Labiausiai jis vertina žmogišką bendravimą. Galbūt todėl jis neturi paskyrų socialiniuose tinkluose. Tik visai neseniai jis gavo elektroninį paštą. Ir tik dėl to, kad buvo būtina jo naujosioms pareigoms.

D. Mackela taip pat buvo galima išvysti populiarioje TV laidoje „Farai“.

- Koks buvote mokinys mokykloje? Kas nutiko, kad buvote pašalintas iš mokyklos?

- Buvau labai judrus. Stengiausi mokytis, tačiau tikrai ne viskas pavykdavo. Turbūt kaip ir kiekvienam berniukui. Skyriau dėmesio mokslams, tačiau daugiau dėmesio skyriau bendravimui su bendraamžiais. Nors realiai pagalvojus – nebuvau aš labai geras mokinys (šypsosi – DELFI).

Nuo 4-os klasės mokiausi tuometinėje 48-oje mokykloje. Buvo branduolys 4-5 devintokai. Nepasakyčiau, kad mes buvome labai geri. Mes buvome iš gerų šeimų, tačiau išėję į mokyklą elgdavomės neadekvačiai. Turėjau labai daug pastabų, turėjau tris pažymių knygeles, turėjau oficialių įspėjimų. Ir atsitiko taip, kad aš tapau tuo, kurį pirmą pašalino iš mokyklos dėl negero elgesio.

Oficialiai buvo sakoma, kad aš esu blogas, per daug judrus, atsikalbinėju. Bet iš tikro buvo ne taip. Buvo taip, kad direktorius per pamoką mane pastebėjo koridoriuje – tais laikais tai buvo tabu. Tada direktorius mane griebė už plaukų ir nusitempė į kabinetą. Ne paslaptis, kad tais laikais smurtas buvo neretas atvejis. Tada mano nervai neatlaikė. Buvau devintokas, turėjau šiek tiek „raumens“ ir... trenkiau. Tada buvau pašalintas. Mano dokumentai perėjo turbūt per visas Kauno vidurines mokyklas ir niekas nenorėjo manęs priimti. Galiausiai mane priėmė Nemuno vidurinė mokykla. Pabaigiau 9 klases ir išėjau į profesinę mokyklą, kur baigiau 12 klasių.

Jau 11-12 klasėje naktimis pradėjau dirbti greitojoje pagalboje. Tada pamačiau pirmas mirtis, pirmas nelaimes, patyriau pirmus sukrėtimus. Tada man buvo 18-19 metų.

Baigus Taikomosios dailės mokyklą prasidėjo ieškojimai. Įstojau į VDU. Filialas buvo Kretingoje. Mokiausi metus, tačiau mokslams didelio dėmesio neskyriau. Ten buvo įkurta jaunimo taryba ir aš buvau atsakingas už vaikų, linkusių nusikalsti, prevenciją, užimtumą.

Vėliau laimėjome konkursą, gavome pinigų ir surengėme stovyklą. Nuėjau pas įgaliotinę ir pasiėmiau pačius „blogiausius“ vaikus. Aš irgi mokykloje buvau laikomas blogu, tačiau aš nebuvau blogas. Aš buvau iniciatyvus, aš nedariau nusikaltimų, mes buvome grupė.

Liūdniausia, kad dabar iš tos grupės neliko nė vieno – du žuvo, vienas nusižudė, kitas mirė... Jie buvo draugai, kad ir kokį kelią pasirinko. Jie visi buvo teisti už labai sunkius nusikaltimus, tačiau įdomiausia, kad niekada manęs neįžeidė, kad pasirinkau policininko kelią.

- Kas lėmė, kad pasukote skirtingu keliu, nei jūsų draugai?

- Aš manau, kad aš buvau gerame kelyje, o jie pasuko kita kryptimi. Aš ieškojau savo kelio. Augau išsilavinusioje šeimoje, gavau pradmenis, gavau gyvenimo pamokas, už ką dėkingas savo tėvams, vyresniam broliui. Jie man padėjo nepasilikti tame taške, kuriame esu, nenusukti su draugais, kad ir kaip jų bebūtų gaila. Aš jų neteisiu – tiesiog toks gyvenimas.

Aš įstojau į VDU, pradėjome dirbti su vaikais. Tuomet prasidėjo ieškojimas – išvažiavau į užsienį, metus gyvenau Tiberiados bendruomenėje. Ten viskas yra ant krikščioniško pagrindo, bet esmė – bendravimas su žmonėmis, pagalba skurstantiems.

Tada grįžau ir man, 20-ečiui, buvo apsisprendimo laikas. Norėjau pasirinkti specialybę, kurioje galėčiau atsiskleisti, kurioje galėčiau save realizuoti 110 proc. Nenorėjau kažką dirbti ir nuolat galvoti, ar tai mano profesija. Susirinkau dokumentus ir įstojau į policiją. Tiesa, tik iš antro karto.

Tuomet reikėjo spręsti 600 klausimų testą ir psichologas vertindavo. Tada pasakė: ai, netinka. Aš rašiau sąžiningai, kad planuoju neimti kyšių, kad noriu žmonėms padėti. Galbūt gairės buvo ideologinės ir psichologinės. Man pasakė, kad idealistų policijoje negali būti. Aš paaiškinau, kad aš nesu idealistas – aš esu realus idealistas, nes aš mačiau, kad tai struktūra, kuri sukurta padėti žmonėms ir aš labai noriu dirbti. Po antro bandymo psichologas įsitikino, kad mano ketinimai rimti ir įstojau į Policijos akademiją.

Baigęs mokslus pradėjau dirbti Patrulių rinktinėje. Iki šios vasaros pabaigos aš visą gyvenimą atidaviau mobiliam būriui.

- Kas labiausiai įsiminė per 17 metų?

- Įvykių buvo aibė, bet man labiausiai įsiminė ne tai. Kažkada, labai senai, reikėjo dokumentuose užpildyti eilutę ir įrašyti, kodėl aš noriu dirbti policijoje. Atsimenu, tada neturėjau rašiklio ir įrašiau pieštuku: labai noriu padėti žmonėms.

Dabar, po 17 metų, aš tą pačią frazę galėčiau apvedžioti rašikliu. Ši frazė, šie žodžiai, mane tikrai lydėjo visus 17 metų. Aišku, buvo nelengvų akimirkų, išbandymų.

Didžiausias išbandymas – apatiški kolegos, nihilizmas, negatyvumas, verkšlenimas, kad yra blogai, kad maži atlyginimai. Bet juk eidamas į policiją aš žinojau, kokia bus alga. Jei jau renkiesi tokią profesiją turi žinoti, kad nebūsi verslininkas ir turtų nesusikrausi. Tačiau aš jaučiau, kad tai mano pašaukimas.

- Ar kada gailėjotės dėl savo pasirinkimo?

- Niekada nesigailėjau. Jei viskas suktųsi ratu, vėl pasirinkčiau policininko profesiją. Tikrai nedvejodamas pasirinkčiau. Ir kolegos sako, ir man atrodo, kad aš esu savo vėžėse. Man patinka šis darbas, aš jį suprantu. Ir svarbiausia yra galutinis rezultatas – žmonės tikrai sulaukia realios pagalbos.

- Ar galima sakyti, kad dirbate šį darbą iš idėjos?

- Ne, nemanau. Idėja yra tapti policijos pareigūnu. Reikia daug komponentų. Tačiau idėja nėra blogai. Piliečiui svarbu žinoti, kad jį saugo pareigūnai, kurie neima kyšių, kurie nebus nupirkti, kurie nepaperkami. Tiesiog žmogui svarbu, kad objektyvi tiesa būtų išaiškinta.

Labai dažnai tarnybai atiduodi ne tik darbo, bet ir laisvą laiką. Kartais po įvykių, kurie tave supurto, važiuoji pas žmones ir klausi, kaip jie gyvena, ar jiems viskas gerai, ar jiems vėliau buvo suteikta pagalba. Tai yra įdomu.

- Nebijote kritikuoti kolegų. Ar dėl nesulaukiate neigiamų replikų?

- Nebijau kritikuoti. Pradžioje buvo sunkiau, nes tai yra baltos varnos. Bet laikas bėga, sistema valosi. Tie kolegos nori ar nenori traukiasi, nes jie yra ne savo vietoje, jie yra trukdis, jie yra užtvankos, kurios trukdo tikrai policijos srovei bėgti į priekį ir plauti krantus.

Bet jų yra mažuma. Tos baltos varnos jau tampa dauguma. Netoleruojami neblaivių pareigūnų vairavimai, netoleruojami kyšininkavimai, netoleruojamos korupcijos apraiškos. Visas blogis stumiasi iš sistemos pačių pareigūnų pagalba. Ne paslaptis, kad pareigūnai užsitraukė blogą vardą dėl savo pačių kaltės. Pilietiški žmonės matė nusižengimus, matė, kad nėra už ką gerbti. Dabar žmonės mato, kad pareigūnai keičiasi, kad patys kovoja su korupcija.

O nepatenkintų policijos darbu visada bus. Jei tau rašo baudą, taiko kardomąsias priemones, sulaiko – pyksti. Tačiau tai yra teisingumas.

- Žmonės jus vadina geriausiu Lietuvos pareigūnu.

- Nemanau, kad taip yra. Žmonės vertina matomumą. Aš tikiu, aš labai tikiu ir aš tikrai žinau, kad mažuose Lietuvos miesteliuose, kaimuose dirba tokių gerų pareigūnų – tiesiog jų darbo niekas neištransliuoja, jų darbo niekas nemato. Tačiau jie yra tikri žiburiai savo vietovėse.

Žmonės vertina pagal matomumą. Mums galbūt pasisekė, kad kažkada niekas nenorėjo (filmuotis – DELFI), visi atsisakinėjo tapti tais matomais pareigūnais vardan to, kad žmonės matytų, kaip mes dirbame. Norėjome, kad žmonės matytų, jog mes labai stengiamės dėl visuomenės, kad taptų saugiau gyventi.

Dabar pasitikėjimo policija procentai patys aukščiausi ir mes tuo labai džiaugiamės. Jei mes prie to nors dalele prisidėjome – buvo verta.

- Žiūrint laidas galima pastebėti jūsų bendravimą su laidos herojais. Jis yra kitoks. Turbūt rastumėte bendrą kalbą su bet kuriuo žmogumi.

Manau, rasčiau (šypsosi – DELFI). Daugumos specialybių žmonės bendrauja su tam tikromis žmonių grupėmis. Policininkams, galbūt dar žurnalistams, tenka bendrauti su įvairiausiais socialiniais sluoksniais, luomais, įvairaus apsvaigimo žmonėmis. Turi ne tai kad prisitaikyti, bet turi rasti bendrą kalbą su kiekvienu piliečiu – ar jis būtų asocialus, ar jis būtų Vyriausybės atstovas.

- Kitiems rasti bendros kalbos nepavyksta.

- Ieškai ir randi. Visi esame žmonės ir rasti bendrą kalbą visada įmanoma, jei tai darai iš širdies. Buvo reportažas, kai aš kalbu prancūziškai. Tada žurnalistai klausia, kiek aš moku kalbų. Bet aš visada sakau, kad geriausia kalba yra žmogiškumas.

Svarbiausia policininko profesijoje – žmogiškoji kalba. Tai yra atjauta, į žmogaus problemą reikia žiūrėti kaip į savo problemą. Žmogus ateina pas policininką su problema, o policininkui tai gal jau septintoji problema tą dieną. O tu į tą problemą turi įsigilinti nuo pat pradžių. Kitaip žmogus labai pajaus, ar tu vaidini, kad nori padėti, ar tu nori padėti nuoširdžiai.

Žmogiškumas ir principingumas. Tai dvi gairės, kurios turi lydėti policijos pareigūną.

- Jums teko sulaikyti ne vieną nusikaltėlį. Ar nesulaukiate grasinimų?

- Jei misionierius važiuoja į Afriką, jis žino, kad yra tikimybė užsikrėsti nepagydoma liga. Rinkdamasis policininko profesiją žmogus žino, kad prisiima visą atsakomybę. Jis žino, kad „negeriečiai“ gali kerštauti. Aš tai žinau. Visokių gandų girdėjau, tačiau ne tai svarbiausia.

Kartais tenka sutikti žmogų, kurį sulaikei ir kuris pateko į įkalinimo įstaigą. Sutinki jį po penkerių metų, o jis ateina ir tiesia tau ranką. Būna ir tokių.

Būna sutinki buvusį narkomaną, kuris dėkoja, kad jam išaiškinome apie gydymo programas, socialinius centrus ir jam pavyko mesti narkotikus.

O grasinimų yra aibė.

- Po 17 metų paliekate darbą gatvėje – perėjote dirbti į Lietuvos policijos mokyklą, tapote profesinės taktikos skyriaus vyriausiuoju specialistu. Neliūdna palikti senosios darbo vietos?

Sąžiningai pasakyti? Taip, liūdna. Gaila. Kiekvieną darbovietę, kurioje buvo gera dirbti, gaila palikti. Gaila palikti kolegas, su kuriais mes ėjome petys į petį. Per 17 metų buvo pakilimų, buvo griuvimų, bet visada keliesi ir eini į priekį.

Bet įstaiga, kurioje dabar dirbu, yra būtent ta kalvė, kuri ruošia policijos pareigūnus. Įgavau nemažai patirties, įgavau praktinio darbo žinių, kas yra labai svarbu. Būtų labai nesąžininga, jei tas žinias aš pasilikčiau tik sau. Šis darbas tikrai nebus lengvesnis – tai labai atsakingas darbas. Jaunus kursantus ruoši atsakingam darbui ir privalai perteikti savo žinias – ne tik teorines, bet ir praktines.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Bakas: Skvernelis yra Seimo valdančiųjų partijų lyderių įkaitas (153)

Praėjusią savaitę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų ( LVŽS ) frakcijos durimis Seime trenkęs...

Milžinų keliais Šiaurės Airijoje keliavę lietuviai: sunku patikėti, kad tai sukūrė gamta (62)

Pirmoje pasakojimo apie Šiaurės Airiją dalyje pasakojau, kad šią Jungtinės Karalystės...

Barbariškai traumuotam Slavickui koja sulaužyta dviejose vietose, operuos Belgrade specialiai DELFI iš Belgrado (1)

Pasitvirtino niūriausios prognozės: Marijampolės „Sūduvos“ gynėjui Vaidui Slavickui...

Žiniasklaida: „Swedbank“ susijęs su cheminio ginklo programa Sirijoje, mini ir Lietuvą (124)

„Swedbank“ minimas dar vienoje skandalingoje istorijoje. Žiniasklaidoje rašoma, kad bankas...

„Sūduva“ su Čempionų lyga atsisveikino be kraupiai traumuoto Slavicko (95)

Antradienį vakare Čempionų lygos pirmo atrankos etapo atsakomosiose rungtynėse Marijampolės...

Patarėjai prisiminimus apie darbą su Grybauskaite išliejo feisbuke (390)

Dešimt metų Lietuvai vadovavusi Dalia Grybauskaitė penktadienį perdavė naujajam prezidentui...

Ciklonas siautės Lietuvoje: sinoptikai skelbia, kuriuos miestus užgrius liūtis (3)

Trečiadienio orus ir toliau lems į rytus nuo Lietuvos esantis ciklonas. Po debesuotos nakties daug...

Europos Parlamentas išrinko Ursulą von der Leyen naująja Europos Komisijos vadove (128)

Vokiečių politikė Ursula von der Leyen antradienį užsitikrino Europos Parlamento palaikymą ir...

Nausėda turi konkrečių pasiūlymų dėl moterų į ministrų postus žada susitikti su valdančiaisiais (90)

Prezidentas Gitanas Nausėda ketina šią savaitę susitikti su valdančiųjų partijų atstovais...

Nausėda svarsto dialogą su Baltarusija (113)

Prezidentas Gitanas Nausėda sako esantis pasirengęs gerinti santykius su Baltarusija, bet žada...