Kalinės likimas – prokuroro rankose
2007 metų kovą Lietuvą sukrėtė šiurpi tragedija. Kelmės rajono Petrališkių kaime dingo du broliukai. Jų motina A.Bružaitė tuomet tikino, kad vaikai išėjo iš namų ir negrįžo. Po kelių dienų jų kūnai su smaugimo žymėmis rasti Kražantės upėje. Praėjus dviem dienoms nuo berniukų laidotuvių, pareigūnai sulaikė nužudytųjų motiną. Per tardymus ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir 2008-ųjų vasarį Šiaulių apygardos teismas skyrė jai bausmę kalėti iki gyvos galvos.
Teismai atmetė visas apeliacijas, bet abejonių šioje istorijoje, rodos, vis dar likę. Antradienį moters globėjai vilniečiai Regina ir Juozas (pavardės redakcijai žinomos) apsilankė Generalinėje prokuratūroje ir įteikė prašymą generaliniam prokurorui A.Valantinui. Tik jo sprendimu nužudymo byla galėtų būti atversta iš naujo.
Atsakymą Generalinė prokuratūra turėtų pateikti iki gruodžio vidurio. Beveik tuo pačiu metu A.Bružaitė švęs savo 37-ąjį gimtadienį.
Generaliniam prokurorui įteiktas ne tik prašymas atnaujinti vaikų nužudymo bylą, bet ir A.Bružaitės laiškas. „Alma kaltę prisiėmė būdama šoko būsenos, – sakė ponia Regina. – Ji negalėjo padaryti tokio siaubingo nusikaltimo.“ Žmonai pritarė ir vyras Juozas.
Laiške įvardijo kalčiausią asmenį
Laiške generaliniam prokurorui A.Bružaitė su detalėmis atpasakoja ne tik tragiškus pusantrų metų senumo įvykius, bet ir įvardija asmenį, kuris galbūt padarė nusikaltimą ir kuriam prisiekė neišduoti, padėti viską nuslėpti.
„A.Bružaitė nuteista vien dėl to, kad prisipažino, nors nebuvo rastas nusikaltimo įrankis ir liko nežinomas nusikaltimo motyvas, – sakė teismuose A.Bružaitei atstovavusi advokatė Jolanta Savickaitė. – Įstatymai reikalauja tai nustatyti bet kurioje byloje, o baudžiamojoje, kai žmogui gresia bausmė iki gyvos galvos – juo labiau. Bet to nebuvo padaryta.“
Neištirta ir tai, kokiomis aplinkybėmis berniukų skrandžiuose atsirado alkoholio. Atlikus skrodimą vieno jų kraujyje rasta 0,58 promilės, o kito – beveik viena promilė alkoholio. „Be to, per tokį trumpą laiką neįmanoma atlikti visus tuos veiksmus, kurie įvardyti aplinkybėse“, – sakė J.Savickaitė.
Duktė galėtų tapti liudytoja
Advokatė tikina, kad žiniasklaida negalėjo padaryti poveikio teismui, tačiau ji buvo svarbi A.Bružaitės kaltintojui, Šiaulių apygardos prokurorui.
Pasak jos, atnaujintoje byloje vyriausioji A.Bružaitės duktė galėtų būti labai gera liudytoja. „O dabar panaši situacija, kaip ir su Drąsiumi Kedžiu, kai tiriama viena vienintelė versija – lygiai taip pat mėginta įrodyti tik A.Bružaitės kaltę“, – sakė J.Savickaitė.
Laiške A.Valantinui nuteistoji įvardijo asmenį, kuris jai radus rūsyje apalpusius vaikus „pasakė, kad tai tik žaidimas“, ir spyrė koja į vieną berniukų, ragindamas neapsimetinėti.
„Negaliu suprasti, kodėl (...) taip žvėriškai elgėsi ir taip kalba“, – laiške rašo A.Bružaitė. Panašių detalių apie vieną tragedijos dalyvių dešimties puslapių laiške – daugybė.
Pasirengę sumokėti už melo detektorių
Nuteistoji ne kartą prašė teisėsaugininkų akistatos su dukra, tėvu ir kad jų atsakymai būtų patikrinti melo detektoriumi. A.Bružaitės globėjai tikina pasirengę net sumokėti už melo detektoriaus paslaugas. „Bet kai parašėme šį prašymą prokurorui Arūnui Meškai, jis pasakė, kad to turėtų prašyti ne mes, o pati Alma. Kai ji to paprašė pati, prokuroras Algimantas Kliunka atsakė, kad to neleidžia įstatymai“, – piktinosi ponia Regina.
Jos žodžius, kad Vaida Jonaitytė iš pradžių bijojusi tėvo, o po metų – jau tėvas bijojęs dukters, savo išvadose patvirtino ir specialistai.
Apie psichologines problemas šeimoje, taip pat Virgilijaus Jonaičio girtavimą dar 2008 m. rašyta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus išvadose. Jie įvardijo itin įtemptus Vaidos ir tėvo santykius.
Mėgina atimti motinystės teises
Šiuo metu Kelmės rajono apylinkės prokuratūra per teismą mėgina neterminuotai apriboti A.Bružaitės, kaip motinos, teisę į nepilnamečius vaikus Marių ir Dainą. Vienas prokurorų argumentų – kad motina „nevykdo konstitucinės pareigos bendrauti, auklėti, išlaikyti vaikus, nes yra nuteista.“ Kaip sako Regina, toks reikalavimas neadekvatus, nes A.Bružaitė nori su vaikais matytis, juos iki šiol myli ir išgyvena dėl jų ateities.
Vaikai ne kartą viešėjo pas nuteistosios globėjus ir prasitarė norintys matytis su mama, nors tėvas teigia priešingai.
V.Jonaičio, kuriam palikta teisė rūpintis vaikais, šeimoje, kaip teigia ją stebintys specialistai, reikalai nuo 2008 metų pagerėjo. Nutilo konfliktai, nors vyriškis iki šiol neturi darbo ir gyvena iš pašalpų.
„Valstiečių laikraščio“ paklaustas, ar mano, kad bylą atnaujinti prasminga, buvęs A.Bružaitės vyras atsakė tokios prasmės nematąs. „Čia ir taip viskas aišku, nekyla jokių abejonių, – kalbėjo V.Jonaitis. – Netikiu, kad su tuo galėtų būti susiję kiti šeimos nariai.“
Pasak Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro Raimondo Petrausko, Lietuvoje yra buvę atvejų, kai teismai nuteisdavo ne tikrąjį nusikaltimo kaltininką, o tą, kuris prisiimdavo kaltę. Tiesa, tai pasitaikydavo ne tokių sunkių nusikaltimų bylose.
A.Bružaitė: „Prašau, neteiskite“
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistai šių metų spalio pabaigoje į A.Bružaitės charakteristiką įrašė vien gerus atsiliepimus. Kalinė yra stropi, pareiginga, tvarkinga, mokosi ir dirba, domisi Lietuvos ir pasaulio įvykiais. Per ponią Reginą „Valstiečių laikraštis“ uždavė tris klausimus Lukiškėse kalinčiai A.Bružaitei:
– Ko siekiate bandydama atnaujinti bylą, jei prieš tai prisiėmėte kaltę?
– Man svarbiausia žinoti tiesą, ar jie žuvo tyčia, ar netyčia. Be to, juk esu reikalinga savo likusiems vaikučiams, kurie vadinami vaikžudės vaikais.
– Ar jūs nužudėte savo vaikus?
– Man net šis klausimas siaubingas. Nežudžiau. Man ir dabar nesitiki, kad jie negyvi.
– Ką galėtumėte pasakyti žmonėms?
– Prašau, neteiskite, nes niekada nežinai, kaip gali pasielgti. Tada padariau baisią klaidą. Dabar, kai viską apgalvojau, mąstau, kad būčiau pasielgusi kitaip. Būčiau bėgusi šauktis pagalbos, dariusi bet ką, bet tik neslėpusi kūnų.
Komentarai
Stasys Šedbaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas
Esu skaitęs tą ilgą neatitikimų analizę. Vėliau buvau susitikęs su Kriminalinės policijos pareigūnais, buvusiais savo bendražygiais. Jie matė A.Bružaitės akis, tai yra gyvas ryšys, kai žmogus duoda parodymus, kai gali įžvelgti prieštaravimus ar svetimą kaltę... Bet jie patvirtino, kad oficiali versija turi labai rimtą pagrindą. Žinoti tiesą, be abejo, yra ne tik mūsų teisė. Tai ir pareiga nustatyti tiesą ir tikrąjį kaltininką. Lietuvoje netaikoma mirties bausmė, nes ją įvykdžius visuomenė neturėtų galimybės ištaisyti klaidos. Jeigu paaiškėtų nors kokia frazė ar aplinkybė, tai, žinoma, būtų argumentas atnaujinti procesą. Tačiau A.Bružaitės argumentai turi sudaryti tam tikrą loginį ratą.
Jūratė Griciūtė, Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos prezidentė
A.Bružaitė siekia savo tiesos ir šios teisės mes iš jos niekada neatimsime. Kitas dalykas, ar visuomenė turi teisę kištis į atskiros šeimos gyvenimą siekdama teisingumo. Kartais susidaro įspūdis, kad mes labai norime dalyvauti tame procese, nors nebuvome kviesti, todėl labai sunku objektyviai įvykdyti teisingumą, kai yra didelis visuomenės spaudimas. Tiek A.Bružaitės, tiek D.Kedžio šeimos atsidūrusios lyg didelėje gladiatorių arenoje. Aplink stadionas ir viduryje šeima, kurią visi mato, taršo. Ar mes norėtume būti jų vietoje? Nemanau. Jų artimieji nenorėjo atsidurti toje arenoje ir tikrai neįsivaizduoju jų gyvenimo toliau. A.Bružaitė dėmesio centre atsidūrė irgi ne savo noru, o juk gali nutikti taip, kad, mums pasmerkus ją, staiga pasirodys, kad kalčiausia buvo ne ji.