Visgi sovietinis kvapas yra įsismelkęs ir į kitas visuomenės sritis, kur išradingi ar humoristiniai sprendimai nesuveiks. Viena iš jų – sveikatos apsaugos sistema.
Vilniuje bei kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose stūkso masines daugiabučių statybas ir urbanizacijos bangas menantys sveikatos fabrikai – poliklinikos. Kadais buvo manoma, kad geriausiai sveikatos apsaugos kokybę parodo didelis lovų gydymo įstaigose ir gydytojų skaičius. Gal nuo tų laikų žmonių galvose ir užsiliko tam tikras nepasitikėjimas šeimos ar bendrosios praktikos gydytojais bei didžiulis noras bet kokiu klausimu žūtbūt patekti pas specialistą?
Painūs poliklinikų koridoriai tiesiog sutverti blaškymuisi nuo vieno specialisto pas kitą. Visa tai – sergančios sistemos simptomai. Gerai veikiančioje sveikatos apsaugos sistemoje šeimos gydytojais yra pasitikima ir 70-80 proc. visų kreipimųsi į medikus yra išsprendžiama būtent šeimos gydytojų kabinetuose.
Taip yra taupomos brangios sveikatos apsaugos lėšos, taip užtikrinama daug daugiau galimybių profilaktinei patikrai. Pripažinkime, jaustumėmės geriau, jei mūsų šeimos gydytojas būtų įsikūręs tiesiog gretimo namo kabinete ir norint patekti pas jį nereikėtų ne tik į kitą miesto pusę važiuoti, bet ir pro minias kosinčių ir šnypščiančių poliklinikos koridoriuose prasiveržti.
Sprendimas – daugiau privačios iniciatyvos
Norint kurti stipresnę šeimos gydytojų grandį, būtina sekti Estijos pavyzdžiu. Estijoje visi šeimos gydytojai turi privačiai dirbančių gydytojų statusą, todėl lengviau kuriasi maži privatūs šeimos gydytojų kabinetai šalia gyventojų. Būdami arti jie iš tikrųjų gali pažinti ir suprasti paciento gyvenamąją aplinką, jo šeimą ir todėl deramai atlikti tikro šeimos gydytojo pareigas.
Lietuvoje privačių kabinetų taip pat yra, tačiau jie kuriasi nepakankamai greitai. Iš esmės nelygiavertės konkurencijos sąlygos lemia, kad, pavyzdžiui, lovų skaičius privačiose gydymo įstaigose iš esmės neauga nuo pat 2003 m. ir yra mažiausias Europos Sąjungoje. Kliūtys pasirašant sutartis su ligonių kasomis, nelygiavertės galimybės naudotis ES struktūrinių fondų lėšomis riboja privačios iniciatyvos galimybes sveikatos apsaugoje.
Vilniaus savivaldybė iki šiol praleidžia gerą progą prisidėti skatinant, kad kuo daugiau šeimos gydytojų galėtų teikti paslaugas dar arčiau gyventojų. Aiškesnis ir sveiku protu paremtas gydymosi apylinkių ribų nustatymas, paprastesnė ir skaidresnė leidimų steigti kabinetus išdavimo tvarka tikrai padėtų vilniečiams tapti sveikesniems.
Kartais visai nereikia laukti, kol biurokratai ar nostalgija sovietmečiu vis dar „sergantys“ ministrai iš Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlys stebuklingą sprendimą.