– Valerija, jūs spinduliuojate gerumu, optimizmu, smagia nuotaika. Atrodo, kad per gyvenimą sklendžiate lengvai, be jokių kliūčių. Kokia jūsų istorija?
– Gimimo metu patyriau traumą – dėl to išsivystė cerebrinis paralyžius. Šios ligos sunkumas, eiga priklauso nuo to, kaip stipriai pažeidžiamos smegenys. Mano mamai buvo pasakyta, kad aš nevaikščiosiu, būsiu „daržove“. Tačiau ji nepasidavė – metė darbą, skyrė ne vienerius metus mano pastatymui ant kojų. Liūdna, kad gydytojai nesuteikė jokios reikiamos informacijos – artimieji patys ieškojo pagalbos man galimybių. Mama buvo ir kineziterapeutė, ir masažistė, ir psichologė... Kai mane mažytę už rankutės mama atsivedė pas gydytojus apžiūrai, jie iš nuostabos neteko amo ir klausė: „Kaip jums pavyko?“
Buvo mano gyvenime ir neįgaliojo vežimėlio periodas – penktoje klasėje, po sunkios operacijos, pusę metų draugavau su „ratukais“, bet išlipau iš jų. Jei dabar kada tenka atsisėsti į vežimėlį, sakau, kad atsvėrė laikina juodoji skylė, bet aš iš jos išsiveršiu. Mano credo: „Eik ir daryk.“ Kiekvieną „ne“ aš paverčiu į „taip“. Todėl gyvenime buvo visko – įvairių savanorystės projektų, sportinių veiklų, 3 metų tarnystė Lietuvos jaunųjų šaulių sąjungoje. Buvau, jei neklystu, pirmoji šalies šaulė, turinti cerebrinį paralyžių. Aplinkiniai, net tėvai, stebėjosi, kur ir vėl „įlindau“. Bet aš noriu visko. Aš niekada nesijaučiau kitokia. Mano negalia yra mano resursas, mano apdovanojimas. Tik reikia išmokti juo teisingai naudotis. Tai pats geriausias ir visuomenės filtras – man nereikia atsirinkinėti žmonių, nes jie patys atsisijoja.
– Įvairiausias negalias turintys žmonės, ypač vyresniųjų kartos, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo dar sovietų Lietuvoj, dabar jau garsiai dalijasi tuo šokiruojančiu faktu, kad niekada nelankė mokyklos – jie buvo palikti užribyje. Tiksliau, būdavo imituojama, kad jų tiesiog nėra, kaip siaubingai tai beskambėtų. O kokia jūsų patirtis?
– Aš mokyklą lankiau, bet ją teko keisti dėl patirtų patyčių. Mokyklą, kuri deklaravo, kad yra pritaikyta vaikams, turintiems negalią. Liftas ten yra, taip. Bet manęs mokytojai neėmė į nei vieną ekskursiją, nes aš, „invalidė“, gadinu jų laiką. Vaikai tyčiojosi savaip ir tikrai žiauriai. Pakeitus šią „gerą“ Vilniaus mokyklą į paprastą Avižieniuose situacija kardinaliai pasikeitė – neturėjau problemų nei su mokytojais, nei su mokiniais. Susiradau tikrų draugų. Norėjau patirti viską, kas įmanoma. Todėl pirmiausia paprašiau išmokyti mane bėgti iš pamokų. Ir mes tai padarėm. O kadangi bėgti greitai fiziškai negalėjau, klasiokas užsimetė mane ant pečių ir pabuvo mano „arkliuku“. Tapau „sava“ patrakėle, vedančia paskui save kitus. Mokytojai mane suprato, suorganizuodavo net grupinį kontrolinio rašymą mano sąsiuvinyje su judriausiais klasės vaikais. Ten buvo, aišku, daugiau juoko nei rašymo.
– Dabar studijos? O kaip jose jaučiatės?
– Nuostabiai. Turiu fantastišką kurso draugę, kuri leidžia man patirti pasaulį, suvokti ir suprasti dalykus, apie kuriuos anksčiau net nepasvajodavau. Nuo 2025 m. mokyklos privalės aktyviau „jaukintis“ įtraukųjį ugdymą. Dėl šios priežasties ir draugės paskatinta aš pradėjau vesti edukacijas vaikams apie negalią. Visada jiems sakau: „Jūs esat šviesa tiems vaikams, kurie pas jus ateis. Jūs galite ištiesti ranką ir praplėsti kito žmogaus pasaulio matymą“. Aiškinu jiems, kad tokių kaip aš nereikia bijoti. Bet postsovietinis mąstymas, deja, dar yra išlikęs. Aš vaikštau pati, bet yra pažeistas mano vestibulinis aparatas, smulkioji motorika, o kairė kūno pusė paralyžiuota. Tai mane ir į šonus mėto, ir pusiausvyrą ne visada išlaikau, negaliu lipti laiptais be turėklų. Todėl einant gatvėje tenka išgirst replikų, kad esu narkomanė. Kartą neįleido net į autobusą, kad „nesugadinčiau keleivių moralinio nusiteikimo“. Ir šiandien privažiavęs taksistas, pamatęs mane, užsidėjo dvi kaukes ir apipurškė dezinfekantu. Savo veiksmus jis paaiškino – bijojo užsikrėsti!
– Valerija, tai kaip čia yra? Kalbama ir daroma tikrai daug siekiant sumažinti atskirtį tarp žmonių. Tačiau klausantis jūsų yra neaišku, ar tikrai situacija gėrėja, ar keičiasi požiūris į žmogų, turintį negalią?
– Situacija keičiasi, bet kad ji tikrai pagerėtų, keistis turi abi pusės. Juk dar ir dabar daugelis turinčių negalią yra užsidarę namuose, bijo išeiti, bijo negatyvaus požiūrio. Bet aš visada raginu: „Jeigu tikrasis pasaulis yra už durų, tai kodėl tu čia sėdi?“ Visiems tokiems žmonėms linkėčiau sparnų, kokius turiu aš. Vienas sparnas yra tėvai, o kitas – draugai. Turėti palaikymą yra labai svarbu. Tegul tie sparnai atveria duris į ten, kur smagiau ir gražiau. Aš nuolatos ir tėvams kartojau, kad noriu būti savarankiška, noriu būt asmenybe, kuri veikia ir tobulėja. Dėl to aš dalyvauju švietėjiškoj veikloj, nes turiu, kuo pasidalinti, ir labai noriu, kad pamažu atskirties nebeliktų visai. Noriu įkvėpt kitus savo pavyzdžiu. Juk aš ir tinklinį, ir tenisą žaidžiau, ir šaule buvau, snieglente nuo kalno nusileidžiu. Gal man ir reikia visas priemones pritaikyti sau, bet aš galiu tai daryti. Aš kuriu eiles, prozą, svajoju parašyti knygą. Aš lygiai toks pats žmogus. Po mano edukacijų mokytojai paprastai dėkoja, kad vaikų požiūris į su jais besimokantį negalią turintįjį pasikeitė.
– Pratęsiant temą, Valerijos laisvalaikis tai...?
– Be jau minėtų veiklų, jodinėjimas, motoroleriai, motociklai. Planuoju ir šuolį su parašiutu. Visos veiklos leidžia džiaugtis gyvenimu. Sportas – tai puiki savirealizacijos, disciplinos, energijos „ištaškymo“ forma. Neįgaliųjų tenisą vežimėlyje žaidžiau 4 metus mokyklos laikais, nes labai trūko bendravimo. Kai nuvykom į tarptautinę stovyklą Nyderlanduose, Lietuvos kaip mažos šalies niekas nepripažino, nes ši sporto šaka pas mus buvo labai jauna. Buvom laikomi silpniausiais. Bet aš pasiryžau žaisti turnyruose net nežinodama visų žaidimo subtilybių. Avantiūra baigėsi medalio už didžiausią pažangą parsivežimu. Mano užsispyrimas, atkalus darbas davė vaisių. Nors nuovargis buvo labai didelis, bet man pasisekė įrodyt, kad Lietuva gal ir maža, bet stipri šalis. Ir tikrai ne paskutinė. Teniso atsisakiau, kai supratau, kad viską galiu daryti savo kojomis.
Tada įvyko vidinis lūžis ir tapau jaunąja šaule. Turėjau dvi būrio vado padėjėjos pakopas. Buvau karinėj stovykloj, veikiau su visais kartu. Nors viena akim matau silpnai, įsiprašiau šaudyti specialiai pritaisytam varpeliui signalizuojant apie taiklų šūvį. Sušaudžiau 4 iš 7, nes matau blogai, bet juk gerai girdžiu! Įtikinusi vadą, kad moku plaukti, nors nemoku visiškai, kėliausi lynu per upę, kojas apsirišusi virve, nes jos nesiglaudžia kitaip. Dariau tai, nes noras buvo didesnis už galimą riziką ar pasekmes. Tėvai mano apskritai nesitikėjo, kad mane priims į karinę organizaciją, bet aš pasiūliau vadams kartu išpakuoti „mažą dovanėlę“, kurią turiu, ir pamatyti, kad ji visiškai netrukdo. Manimi patikėjo. O dabar mano gyvenime yra ir ilgai dar bus bėgimas su triračiais. Po trijų mėnesių treniruočių varžybose Vilniuje buvau antra. Ką tik Lietuvos 80 metrų bėgime užėmiau trečią vietą. Svajoju kada nors ir Paralimpiadoje sudalyvauti. Man reikia judesio. Jei pasiekiu tikslą, dažnai sušunku: „Valio! Aš kaip gyva!“ Tai reiškia, kad man pavyko padaryti kažką taip, kaip žmogui, neturinčiam negalios, pavyksta.
– Jums tikrai pavyksta. Valerija, šiuo metu jūs dar ir dirbate. Dabar darbdaviai skatinami įdarbinti žmones, turinčius negalią, sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Kaip jums sekėsi ieškoti darbo?
– Labai sunkiai. Ieškojau darbo ilgai. Telefonu kalbame – lyg ir viskas tinka. Bet kai tik paaiškėja, kad turiu judėjimo negalią, niekas toliau net nesiaiškina. Dažnai, net be jokio atsisveikinimo, ragelyje pasigirsta: „Pypt, pypt, pypt...“ Viename darbo pokalbyje pasakė, kad mano kandidatūros atsisakė, nes bijojo, kad aš nukrisiu... Arba informavus apie negalią darbo vietos mistiškai išgaruoja. Privati mokykla „Varnų sala“ suteikė man galimybę dirbti. Nesitikėjau gauti specialiosios pedagogės darbo, todėl nuoširdžiai dėkojau mokyklos direktorei Margaritai Pilkauskaitei už tokią dovaną, o ji man pasakė: „Valerija, man yra labai svarbu, kas yra žmogaus viduje. Aš nežiūriu į išorę.“ Linkėčiau visiems darbdaviams išsiugdyti tokį požiūrį. Taip pat norėčiau palinkėti suprasti, kad mes irgi esam žmonės. Mums nereikia akcentuoti, kad mes turim mažiau šansų. Pamatykite mūsų privalumus, ne trūkumus. Gal mes kažko negalim, bet reikia priimti mūsų negalią kaip duotybę plėsti kitų žmonių akiratį, savo įmonės galimybių horizontą. Gal tas žmogus neatneš jums fizinio grožio, bet padovanos gerų idėjų!
Šiandien turiu darbą – užsidėjau dar vieną „riebią varnelę“ ir galiu tobulėti. Labai norėjau dirbti su vaikais. Kaip jie mane priima? Kai paaiškini gražiai, priima. Reikia su vaiku kalbėtis jam aiškia kalba, tada jis supras. Ir tada nebebijos. Labai svarbu surasti ryšį su vaiku ir duoti jam tai, ko reikia. Praktikos metu kitoje mokykloje susidūriau su situacija, kai vaikas klausia, kas man yra, o mokytoja jį tildo. Kai vaikui paaiškinau, jis net pasisiūlė man padėti. Vaikai viską suvokia. Ir turintys tam tikras negalias taip pat supranta. Patyriau dar vieną labai mielą situaciją. Autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas visaip mėgino ištiesinti mano koją. Mokytojai sudrausminus, kad neliestų, nesimuštų, jis atsakė: „Aš nesimušu. Aš noriu ištiesinti koją, kad jai lengviau būtų.“ Vaikai daug ką suvokia teisingiau nei suaugę. O suaugusiems reikia nebijoti bendrauti su negalią turinčiais. Reikia bendrauti drąsiai ir rodyti teisingą pavyzdį vaikams. Padėti jiems suprasti, kad negalia – tai kelias į galimybę.
