Vienas pavyzdys aprašomas atsiųstame pranešime spaudai.
Monika Drigotienė, nekilnojamojo turto (NT) projektų valdymo ir įgyvendinimo paslaugas teikiančios įmonės „Town projects“ bendraturtė, augina dvylikos metų dvynes Viltę ir Ievą. Vos gimusiai Viltei diagnozuotas cerebrinis paralyžius, mišrus raidos, klausos ir regos sutrikimas.
„Ši diagnozė reiškia, kad nežinai, kaip augs ir vystysis tavo vaikas, bet mes darome viską, kad dukros raida būtų sklandesnė ir gyvenimas būtų kaip įprasto jos amžiaus vaiko. Taigi dvynės kartu lankė darželį ir bendrojo lavinimo mokyklą iki penktos klasės. Dabar Viltė mokosi specialioje ugdymo įstaigoje. Beje, valstybė tokiems vaikams kaip Viltė užtikrina galimybę turėti asmeninį asistentą. Tokį pagalbininką ji turėjo ir darželyje, ir dabar mokykloje“, – pasakoja M. Drigotienė.
Nors Viltė skaito, rašo, skaičiuoja, mokosi anglų kalbos, tačiau ugdymo kelyje iššūkių netrūksta ir dažnai prireikia aplinkinių pagalbos. Mama sako, kad pagrindinis tikslas, kad dukra ateityje galėtų gyventi savarankiškai ir dirbti jai patinkantį darbą.
„Kai kalbuosi su dukra, kokį darbą ji norėtų dirbti, Viltė užtikrintai sako, kad labiausiai norėtų būti mano padėjėja. Taigi esame sutarusios, kad baigusi mokyklą, ji dirbs kartu su manimi. Koks bus Viltės darbas, dabar atsakyti sunku, tačiau tikiuosi, kad ji galės tvarkyti administracinius darbus: užtikrinti, kad prekės būtų pristatytos laiku, atsakyti į elektronines užklausas, užsakyti prekes, administruoti socialinius tinklus“, – detalizuoja Viltės mama.
Pasak verslininkės, suprasdama, kad kol kas neįgaliesiems dar nėra paprasta įsidarbinti, ji žengė žingsnį, kad situacija bent kiek pagerėtų, todėl su verslo partnere sutarė iš anksto, kad Viltė ateityje dirbs bendrovėje.
„Neįgalus žmogus irgi turi gebėjimų, kuriuos gali pritaikyti darbo rinkoje, kartu ir realizuoti save, susikurti orias gyvenimo sąlygas. Mes labai greiti klijuoti etiketes – ką neįgalus žmogus gali, o ko ne. Laikausi požiūrio, kad negalią galime paversti galia. Man bus nebaisu pasakyti, kad mano įmonėje dirba neįgalus darbuotojas, kuris galbūt dirba lėčiau, padaro daugiau klaidų. Bet juk mes visi darome klaidų, ne viską mokame – svarbu norėti tobulėti, keistis. Laukiu, kol dukra baigs mokyklą ir pradėsime dirbti kartu“, – savo požiūrį paaiškina M. Drigotienė.
Su kokiais iššūkiais susiduria neįgalieji ir jų tėvai, M. Drigotienė žino iš pirmų lūpų, nes prieš dešimt metų kartu su keliomis mamomis Šiauliuose įkūrė asociaciją „Maži žingsneliai“, vienijančią šeimas, auginančias vaikus su negalia.
„Kai šeimoje gimsta neįgalus vaikas, visiems būna šokas ir tenka mokytis gyventi iš naujo. Galime vieni kitus užjausti, bet galime ir kažką padaryti. Pavyzdžiui, kartu su asociacijos nariais parašėme projektą ir už gautas lėšas nupirkome 10 triračių, kurie padeda judėti savarankiškai nevaikštantiems vaikams. Įdomu tai, kad keletas vaikų su triračiais pradėjo sportuoti ir dalyvauti specialiose varžybose bei užėmė prizines vietas. Organizuojame savitarpio pagalvos grupes šeimoms, auginančios neįgalius vaikus, konsultuojame šeimas, kurios ką tik susilaukė neįgalaus vaiko“, – pasakoja M. Drigotienė ir tikina, kad geriau pačiam uždegti degtuką nei skųstis tamsa.
