Gydytojai siūlė nutraukti nėštumą, žemino vyrą
Gabrielė (tikrasis vardas redakcijai žinomas, aut. pastaba) turi judėjimo negalią, ją įgijo po traumos. Moteris vaikšto su vaikštyne. Su vyru norėjusi susilaukti vaikelio, nuo pat pirmos akimirkos susidūrė su skaudžia realybe ir požiūrį į tokias kaip ji.
„Kai sužinojau, kad laukiuosi, visa laiminga nulėkiau pas gydytoją, o ten – pirmas skaudus pažeminimas iš pačios gydytojos. Ji kraipė galvą ir primygtinai kartojo, kad didelė klaida pasilikti vaiką po išprievartavimo. Nesupratau, apie ką ji kalba. Mūsų su vyru vaikas buvo planuotas, labai lauktas ir mylimas nuo pirmos sekundės, kai tik sužinojome, kad jo laukiamės. Supratusi, kad suklydo, sugebėjo į akis drėbti tokius žodžius: „Tokias kaip tu atiduodame į Kauną, o ten neurochirurgas lai nusprendžia visą gimdymo eigą, nes klausimas, kas čia bus.“
Kai eini pas gydytoją su tokia šeimai svarbia žinia, o tau tiesiai šviesiai siūlo nutraukti nėštumą, nes nesugebėsi nei išnešioti, nei pagimdyti, nei pasirūpinti vaiku, dar leidžia suprasti, kad joks vyras negalėtų tokiai kaip aš vaiko „padaryti“, tik koks nors prievartautojas, kuriam „nesvarbu, ant ko lipti“, tai apima ne patys šviesiausi jausmai. Išėjau iš gydytojos kabineto ir apsiverkiau, dar ilgai verkiau“, – prisimena prieš daugiau nei ketverius metus vykusią istoriją Gabrielė.
Šiandien nuostabios 3 metų dukrytės mama net nenori prisiminti tų visų skaudžių momentų, bet nori padrąsinti kitas moteris su negalia, kad jos nepasiduotų tokiems žodžiams, apgintų save ir savo vaikus, tikėtų savimi, nes viskas įmanoma.
Nuo to pirmojo vizito Gabrielei tapo labai neramu dėl visko: „Kai tikiesi padrąsinimo, palaikymo, o gauni tarsi šlapiu skuduru per veidą, pasitikėjimo savo jėgomis ne tiek daug lieka. Bet kažkaip su vyru sugebėjome susiimti, bandyti žiūrėti pozityviai, labai daug skaityti, kalbėtis su kitais tėvais, ypač aš su mamomis, kurios turi negalią ir augina vaikus, kaip sekėsi tiek išnešioti, tiek pagimdyti, tiek auginti. Nepaisant to, kiek stengėmės, ne viena tokia gydytoja (neapsiverčia liežuvis gydytojomis jų vadinti) pasitaikė, kuri su gailesčiu į mane žiūrėdavo, vis primindavo, kad dar turiu laiko apsigalvoti dėl vaiko. Akivaizdu ir tai, kad manė, jog normalūs vyrai su tokiomis šeimų nekuria, tai buvo smalsu vyrą pamatyti, kaip jis taip išdrįso, vis klausinėdavo, kur dingo, gal jau paliko, jei vyro tuo metu šalia nebūdavo. Visko pasitaikydavo...“
Nesvajok čia apie jokį cezarį – visos pagimdė, ir tu pagimdysi
„Taigi, mane siuntinėjo pas gydytojus, didžioji dauguma jų tik traukė pečiais ir vis kur nors kitur nusiųsdavo, kad tik toliau nuo problemos. Nėštumas vyko gana sklandžiai, bet artėjo gimdymo terminas.
Pas daug ką buvau konsultuotis, bet niekas nieko normaliai nepasakydavo – žiūrėdavo į mane kaip atvykusią iš kitos planetos. Aš pati nesišlapinu ir nesituštinu, tad pačiai pagimdyti kūdikį man tiesiog nebuvo įmanoma, bet kai kuriems „specialistams“ taip tikrai neatrodė – sakė, kad vaiką tokioje situacijoje tai jau tikrai išstumsiu, nesvarbu, kad negaliu net tuštintis.
Ir dar sakė, kad net nesvajočiau apie jokius ten cezarius, ponių išmislus, niekas man jo nedarys be 40 savaičių ir jei nebus komplikacijų, neva visos gimdo, aš irgi pagimdysiu, ir užtenka čia problemų ieškoti. Aš labai labai išgyvenau, galvojau, kad per gimdymą mirsiu ir aš, ir mūsų vaikas, ieškojau, kas galėtų padėti, kreipiausi į konkrečias mamas su judėjimo negalia, kad jos man patartų“, – prisimena Gabrielė, tuo metu dar vaikščiojusi pas gydytojus savo gimtajame mieste.
Likimo valiai paliktai moteriai sąrėmiai prasidėjo anksčiau laiko
„Jau vėliau, kai patekau pas nuostabius gydytojus Kauno klinikose, sužinojau, kad tokį kaip mano nėštumą visą laiką privalėjo prižiūrėti patirtį turintys profesionalūs specialistai. Tai gerai, kad viskas laimingai baigėsi“, – džiaugiasi Gabrielė.
Sąrėmiai moteriai prasidėjo ankščiau laiko, ji atsidūrė nėštumo patologijos skyriuje Kauno klinikose; gydytojai buvo labai nustebę savo kolegų kitame mieste atžvilgiu, nes rimtoje situacijoje mus su vaikeliu paliko vienus – „kaip bus, taip“.
„Jie manęs paprašė trečiojo lygio gydytojų išvados, aš neturėjau, nes man jos niekas nedavė, buvo palikę likimo valiai. Tad mano vaiko likimas apie 35 nėštumo savaitę buvo vis dar nežinomas. Tuomet greitai sutarta, kad mane apžiūrėtų to trečiojo lygio specialistai ir sudarytų gimdymo planą. Tapo kiek ramiau, kad tikrai nepražūsiu ir į mano bei vaiko gyvybę maksimaliai bus atsižvelgta.
Visiškai rami tapau gimdymo išvakarėse, kai užtikrintai nusprendė, kad darys planinę cezario pjūvio operaciją su bendrine nejautra. Taip pat buvau ramesnė, nes šalia turėjau draugę su judėjimo negalia, kuri anksčiau už mane tą patį kelią nuėjo, – labai man padėjo ir patarė. Esu labai jai dėkinga.
O pati operacija praėjo puikiai, sakyčiau, net karališkai, svarbiausia, mudvi su dukryte buvome sveikos ir laimingos pagaliau susitikusios, kaip ir tėtis, žinoma“, – savo patirtį pasakoja Gabrielė.
Moteris sako likusi sužavėta Kauno klinikų gydytojais, kiek teko jų įvairių sutikti, visi buvo labai profesionalūs, norintys padėti. Sako, kad užduoti klausimus, išreikšti susirūpinimą buvo visiškai nebaisu! Ji patartų būsimoms mamoms, kurių situacijos rimtesnės, nedvejoti ir kuo skubiau kreiptis į Vilniaus ar Kauno gydytojus, ten joms bus suteikta profesionali pagalba.
Kviečia nesityčioti iš žmonių ir juolab iš mamų su negalia
„Atsimenu, nėštumo metu su vyru eidami į parduotuvę prasilenkėme su vidutinio amžiaus pora. Moteris į mus labai žiūrėjo, jos vyras prašė liautis, o ji garsiai mums ir aplinkiniams girdint aiškino, kad „kaip galima ant tokios moters lipti, toks ir vyras“. Buvo labai skaudu. Mes tiesiog ėjome pro šalį, kaip ir jie, niekam netrukdėme. Vyras mane ramino, kad savo negatyvą skleidžia, nes gyvenimas juos nuskriaudė.
Kažkada dukrytė pasiožiavo kieme, tai girdėjau, kaip šnekėjo kitos mamos, neva „invalidė dar vieną invalidę augina“.
Jau po gimdymo vežėme dukrą klausos tikrinti, nes šiek tiek vėlavo kalba. Viskas gerai su klausa, eilinis patikrinimas, bet išgirdome gydytojos repliką padėjėjai: „Kaip tas vaikas normaliai kalbės, kai neįgali motina niekur nenuveda.“ Mes sėdime, viską girdime, – kaip mums jaustis, kai taip šneka ne šiaip koks nelaimingas piktas žmogus, o gydytojas, kuris puikiai žino, kad kalba nevėluoja dėl to, jog aš turiu judėjimo negalią, su kuria net negimiau“, – sako Gabrielė.
Nors šiandien moteriai vis dar tenka prisiklausyti įvairių replikų dėl negalios ir vaiko, tačiau patikina, kad viskas yra kuo puikiausiai ir ji nesiskundžia: dukrytė jai – ne tik pati stipriausia motyvacija, tačiau ir didžiausia pagalbininkė: „Visas negatyvas, nukreiptas į mus, yra šaltinis, suteikiantis stiprybės judėti į priekį. Norėtume, žinoma, kad jo būtų kuo mažiau, nes nežinau, ką padarėme blogo ir kodėl trukdome gyventi, kodėl nusipelnėme būti užgauliojami. Bet kam bet kada gali atsitikti nelaimė, ir tas, kuris tyčiojosi, paskui gali sėdėti vežimėlyje – prašys pagarbos ir pagalbos, kaip mes šiandien. Žeminti mamą su negalia išvis nesuvokiama: ji tokia pati mama, kaip ir visos kitos. Taip, gal ko nors negali, bet kartais gali duoti ir daug daugiau. Tad supratimo, atjautos, empatijos kitam, deja, pas mus dar labai trūksta.
Aš labai didžiuojuosi, kad esu mama! Kad mano vaikas, matydamas iš arti negalią, auga empatiškas, plataus požiūrio. O aš pati, nors ir turėdama judėjimo sunkumų, kol dauguma save vadinančių „sveikais“ virkauja ant sofų, kad jų gyvenimas blogas, gyvenu visavertį gyvenimą ir turiu brangiausią turtą – savo dukrą“, – šypsosi Gabrielė.
Paauglystėje lūžęs stuburas pasodino į vežimėlį, bet neatėmė galimybės su mylimu vyru susilaukti vaiko
Ramunė po paauglystėje avarijos metu lūžusio stuburo nebegali vaikščioti, bet tai neatėmė jai galimybės aktyviai gyventi, dirbti, sukurti laimingą šeimą, susilaukti sūnaus, kuriam šiandien beveik penkeri.
„Pradėčiau ne nuo ginekologo kėdės, bet nuo pačios sveikatos įstaigos, jos pasiekiamumo. Aš pati keliauju neįgaliojo vežimėliu, tai ne visada galiu sklandžiai pasiekti gydytoją. Esu pakeitusi pirminės priežiūros gydymo įstaigų būtent dėl to. Po stuburo traumos, kurią patyriau, kai man buvo 16 metų ir po kurios negaliu vaikščioti, priklausiau Kėdainių sveikatos priežiūros įstaigai. Ten man buvo paskirta gydytoja, kurios kabinetas yra antrame aukšte. Iki jos patekti buvo galima tik laiptais – nei lifto, nei keltuvo nebuvo. Reikdavo daug visko derinti tiesiog telefonu, būdavo, ir gydytoja nusileisdavo į apačią, kas nors iš artimųjų eidavo paimti išrašų.
Pakeičiau ne vieną įstaigą, kol radau tinkamą, į kurią galėčiau patekti, – keleri metai tai yra Vilniaus rajono centro poliklinika. Rasti polikliniką nebuvo paprasta, nes nėra viešai skelbiama, ar yra liftai, kokio jie dydžio. Būna, kad yra, bet su vežimėliu neįvažiuosi. Neužtenka tik paskambinti, reikia nuvykti, apžiūrėti, mat kiekvieno žmogaus su negalia poreikiai skirtingi – įvairaus pritaikymo ir pagalbos reikia. Man šią polikliniką rekomendavo tokie pat negalią turintys. Ir ne vien tik patogumas svarbu – norisi, kad specialistai būtų geri, turėtų kompetencijų, būtų įsigilinę į tam tikrus klausimus, nes kiekviena negalia turi savo specifiką“, – sako Ramunė.
Ji pastebi, kad nors žmonės yra skirtingi, kaip ir specialistai, bet yra ir kitas aspektas: galvojama, kad medikas viską žino bei viską supranta, ir jam nepadedama: „Manau, čia atsiveria komunikacijos problema ir iš paciento pusės: jis pats medikui turėtų suteikti kuo daugiau informacijos apie save, juolab jei yra negalia, nes tik jis geriausiai žino savo poreikius. Kiekvienam medikui išmanyti tam tikrus judėjimo, psichikos, intelekto, regos, klausos niuansus neįmanoma. Visi esame individualūs, tad jei atvirai bendradarbiausime su specialistais, bus paprasčiau ir lengviau abiem pusėms“, – įsitikinusi moteris.
Nėštumo priežiūra buvo nuostabi, iki šiol dėkoja ją prižiūrėjusioms
„Kalbant apie lankymąsi pas akušerius ginekologus, esu nepaprastai laiminga, sužavėta savo poliklinika. Esu be galo dėkinga profesionalioms specialistėms ir dėl to, kad nors jos ir vyresnės, bet šiuolaikinis jų požiūris, komunikavimas buvo, o ir yra tiesiog aukšto lygio“, – negaili pagyrų nėštumo metu ją prižiūrėjusioms gydytojoms Ramunė.
Moteris pastebi, kad kitas dalykas yra pati įranga: „Jeigu reikia apžiūros, kad ir profilaktinės, kuri įprastai atliekama ant specialios kėdės, tai jos daugelyje poliklinikų pasenusios, nusidėvėjusios, ir nors sakoma, jog yra daugiafunkcės, daugeliu atvejų neveikia. Tarkime, man reiktų, kad kėdė nusileistų, o tai sukelia labai daug keblumų, būna, kad ji tiesiog neveikia. Mano poliklinikoje, kurioje lankausi, viskas gerai, pati apžiūra gali būti atliekama ir ant kušetės. Išeičių visuomet yra, reikia noro.
Mano gydytojos, kurios mane prižiūrėjo viso nėštumo metu, lanksčiai žiūrėjo į situaciją: viskas vyko labai sklandžiai, pozityviai. Akušerė netgi pati pasiūlė savo asmeninį telefono numerį, jeigu kas nors būtų negerai, jei turėčiau klausimų ne darbo metu. Man buvo pirmas nėštumas, natūralu, kad daug klausimų kildavo, ir jei apsilankymo metu pamiršdavau paklausti, visuomet turėjau pagalbą, nors ir nepiktnaudžiavau ja. Gydytojos nenustebo, kad esu besilaukianti moteris su negalia, ne vieną tokią buvo turėjusios prieš tai. Visuomet jaučiausi taip, lyg jos mane priimtų kaip bet kurią kitą besilaukiančią moterį.“
Ramunė sako galinti kalbėti tik už save, nes kiekvienos moters patirtys skirtingos. Ji žino atvejų, kai su moterimis, turinčiomis negalią, toli gražu ne taip profesionaliai elgėsi, jos nesulaukdavo palaikymo, patarimų, būdavo siuntinėjamos nuo vienų gydytojų prie kitų.
Atvykus genetinių turimų atkalbinėjo juos darytis
Ramunė sako ir pati nėštumo metu labai daug tuo domėjosi, nes vaiko gimimas jai yra didžiulė atsakomybė: „Atsimenu, nusprendžiau išsitirti dėl genetinių ligų, paprašiau gydytojos siuntimo į Santaros klinikas. Nuvykus nustebino vienos specialisčių požiūris, ji sakė, kad aš juk tik vežimėlyje judu, tai kam tas genetines ligas tirti. Sakiau jai, kad nesvarbu, jog esu su judėjimo negalia, tiesiog noriu tirtis, žinoti, ar mano vaikas sveikas, nes priešingu atveju man galbūt būtų labai sunku juo pasirūpinti, taigi noriu maksimaliai žinoti apie vaiką ir situaciją. Paklausė, ar šeimoje buvo genetinių pakitimų, išgirdusi, kad ne, dar kartą patarė neieškoti problemų, kur jų nėra. Kai laukiausi, man buvo 31-eri. Ir nesvarbu, kad tyrimus rekomenduojama darytis nuo 35-erių metų, aš norėjau juos atlikti. Toks atkalbinėjimas mane tikrai nustebino, juk kaip tik turėtų paskatinti, nes šiais laikais tiek daug įvairių genetinių mutacijų, ligų, paveldimumo. Nors ir sulaukiau tokių replikų, vis tiek pasitikrinau.“
Išskyrus šią dviprasmišką situaciją, Ramunė sako daugiau nesulaukusi neigiamo požiūrio, sakytų, kaip tik atvirkščiai – labiau teigiamas požiūris ją lydėjo iš specialistų pusės ne tik nėštumo ir gimdymo metu, tačiau taip pat ir vėliau lankantis. Iš savo gydytojų vis sulaukia klausimo, kada dar vienas vaikelis. Tai girdėti jai labai malonu.
Atliko iš anksto numatytą cezario operaciją
„Paties gimdymo nebijojau, esu iš didelės šeimos – turiu dar tris seses. Taigi teko matyti, dalyvauti sesės gimdyme Anglijoje. Svarbiausia, kad jaučiausi gerai, stebėjau savo kūną. Man buvo ramu. Juolab kad šiais laikais yra begalė informacijos internete, yra įvairių grupių, mano atveju – negalią turinčių mamų, kurios gimdė. Žinojau, kad jeigu jos gali, tai ir aš galėsiu. Pažįstu ne vieną moterį su judėjimo negalia, kuri išauginusi ne vieną ir ne du vaikus. Tik reikia labai atsirinkti, ką skaitai, sugerti viską į save kaip kempinei tikrai neverta.
Pagal savo pažeidimo lygį žinojau, kad pati negimdysiu, kadangi yra tam tikrų sutrikimų, o gimdant reikalinga ir ištvermė, ir kad tam tikri raumenys veiktų. Kadangi sėdžiu vežimėlyje, tai tikrai ne visi raumenys dirba, ne visi yra stiprūs ir aktyvūs, tad man buvo numatyta cezario pjūvio operacija. Ją atliko Santaros klinikose“, – pasakoja Ramunė ir priduria, kad nors ir buvo šokių tokių komplikacijų su jos sveikata, tai galėjo nutikti bet kuriai kitai moteriai.
Skaudu, nes negalėjo stumti vaikiško vežimėlio, negalėjo padėti savo vaikui žaidimų aikštelėje
„Kai jau gimė vaikutis, tai, žinoma, buvo visko, kaip ir kiekvienai mamai. Buvo sunku, kai pasižiūrėdavau pro langą, – kitos mamos išeina pasivaikščioti, stumia laimingos vežimėlius, o aš negaliu. Kad gautų gryno oro, išveždavau į balkoną ar paprašydavau pagalbos pavėžinti sūnų. O visa kita natūraliai, daug domėjausi vaikelio priežiūra, nebuvo perdėtai baisu ar baugu, auginimą priėmiau kaip normą ir stengiausi nuosekliai viską daryti. Jeigu kas neaišku, paskambini vienai, kitai mamai ir nusiramini.
Labai gera, kad turiu vyrą, vaiko tėtį, kuris man ir nėštumo metu, ir gimus sūnui labai padėjo ir padeda iki šiol. Mano ir pačios požiūris, kad vaikas nėra tik mamos, jis – abiejų; nuo pat pradžios jų ryšys buvo labai glaudus. Abu su vyru nuo pat gimimo 100 procentų buvome įsitraukę į sūnaus auginimą, vyras ir naktimis keldavosi, viską darė, ką reikėjo. Kai jau matydavo mano būseną tarp žemės ir dangaus, tai visuomet mane atitraukdavo, leisdavo pailsėti, pasirūpindavo tiek vaiku, tiek namais. Labai gera turėti tokį žmogų šalia.
Atsimenu, kai dar nėštumo metu man užeidavo hormonų ar kitokios audros, vyrui vis atsiųsdavau straipsnių, kad žinotų, su kuo turi reikalų [juokiasi, aut. pastaba], tai jis labai aiškiai suprasdavo, kas mane veikia, ir nuramindavo. Pasijuokdavome, viską natūraliai išgyvenome. Nors ir nebuvau perdėtai jautri, bet stengiausi, kad vyras suprastų, kad jei ką ir pasakau ar kitaip sureaguoju, tai ne mano vienos kaltė. Bet viskas praeina, ir nereikia labai kreipti dėmesio, o kartais kaip tik verta atkreipti, kad nebūtų pasekmių“, – juokiasi Ramunė.
Grasino iškviesti vaiko teises
„Į mane nukreiptų žvilgsnių dėl negalios nebejaučiu, nes esu įpratusi, kad į mane žiūri jau nuo 16 metų, kai patyriau traumą ir atsisėdau į vežimėlį. Suprantu, kad žmonės smalsūs, o kai yra ir vaikas, juk dar smalsiau. Būna, žmonės ir šiaip nužiūrinėja, tarkim, poliklinikoje, nes laukia, kol pakvies gydytojai, nėra kas veikti ir vis tiek reikia kur nors žiūrėti [šypsosi, aut. pastaba]. Nesureikšminu to, nes labai įkyrių ar perteklinių žvilgsnių nepastebiu arba tiesiog nebematau.
Kalbant apie vaiką šalia, yra keli aspektai. Atsimenu, kai sūnus buvo mažesnis ir išeidavome kieme į žaidimų aikštelę, jis vis norėdavo čiuožti nuo čiuožyklos, labai aktyvus vaikas, – kiti tėveliai padeda, prilaiko, būna šalia, savo vaikus gaudo, o aš nieko negaliu, į smėlį su vežimu net negaliu įvažiuoti. Tiesiog turėdavau žiūrėti iš šono ir mintyse manifestuoti: „Vaikeli, tu nepaslysi, nepargriūsi, tau viskas bus gerai, tu pasieksi tikslą.“
Kartais ir „neskanių“ replikų savo adresu sulaukdavome, neva kaip aš neįgali galiu viena su vaiku būti, jį prižiūrėti, ir vaiko teisėmis grasino, kad jį paims. Bet čia jau kalbu apie išskirtinius atvejus. Iš esmės žmonės yra pozityvūs, linkę padėti, – susibendraujame ir su kiemo mamomis, juk matomės nuolat, o mamos iš žvilgsnio viena kitas supranta, tai ir padeda, ir pasaugo, ir sudrausmina, kai reikia, tad pagalba iš aplinkinių – 150 proc.“, – džiaugiasi Ramunė.
Gydytojas: abi pusės turi žiūrėti viena kryptimi ir girdėti viena kitą
„Tikriausiai nėra nė vienos srities mediko, kuriam nebūtų tekę susidurti su negalią turinčiu žmogumi. Moters sveikatos specialistai – ne išimtis. Teko konsultuoti, gydyti, prižiūrėti nėštumą ir gimdymą moterų, turinčių skirtingos kilmės ir rūšies negalių: tiek fizinę (judėjimo, klausos, regos), tiek protinę. Kiek dažnai tenka konsultuoti negalią turinčias moteris? Retai. Beveik visas atsimenu“, – sako doc. dr. Tomas Biržietis, LSMU Kauno ligoninės filialo P. Mažylio gimdymo namų vadovas.
Gražių, sėkmingų istorijų, pasak gydytojo, pririnktų daugelis: „Kiekviena tokia istorija yra išskirtinė ir vienintelė ne tik moteriai su negalia, bet ir kiekvienai kitai. Bendrai nauja gyvybė yra
stebuklas. Negalią turinčios moters nėštumas ir gimdymas gali būti visiškai sklandūs, o, atrodytų, sveikai moteriai gali baigtis labai liūdnai. Kategoriškų verdiktų profesionalai turėtų vengti („negalėsi“, „nepavyks“, „ką sau galvoji“ ir panašių frazių moteris neturėtų girdėti), tačiau galimas rizikas būtinai reikėtų aptarti. Pajautusios profesionalų ir šiltą bendravimą, moterys to specialisto vėl ieškos. Ir nesvarbu, ar moteris turi negalią, ar ne, – kartu džiaugiamės kiekvienu sėkmingu nėštumu ir gimdymu.“
Į klausimą, kiek tenka patirti didesnių iššūkių, dr. T. Biržietis atsako, kad paradoksas, tačiau sudėtingiausi klinikiniai atvejai būna netikėti ne tada, kai tikiesi ir ruošiesi. Jo praktikoje didžioji dalis negalią turinčių moterų nėštumų ir gimdymų baigiasi sklandžiai.
„Bėda ta, kad labai dažnai ginekologo kabinete ir gimdymo palatoje patirtys nėra lengvos ir malonios visoms pacientėms. Tai susiję su diskomfortu, skausmu, nuogumu, drovumu, nežinia, baime. Pats gimdymo procesas tai lemia, o patirtys projektuojamos į aplinką ir žmones, esančius šalia. Manyčiau, kad svarbiausia – girdėti vieni kitus, abi pusės turi būti empatiškos, žiūrėti ta pačia kryptimi kelyje į tikslą, būti paslaugios ir kantrios. Ir tai daug svarbiau nei speciali įranga ar infrastruktūra, kuri pagal paskirtį bus panaudota kartą per kelerius metus. Galbūt. Beje, vertinant akušerinę situaciją atlikti ginekologinę apžiūrą kuo puikiausiai kokybiškai galima lovoje, ne tik ginekologinėje kėdėje. Dažnai taip ir darome“, – patikina gydytojas dr. T. Biržietis.
Tenka girdėti, kad moterims su negalia gydytojai siūlo pagalvoti apie nėštumo nutraukimą
„Kalbant apie autizmo sindromą, tai jį turi apie 1 proc. populiacijos, berniukams sutrikimas nustatomas dažniau negu mergaitėms. Taigi, sutrikimas nedažnas, tačiau nėščiųjų, kurioms trūksta įprastų socialinių ir bendravimo įgūdžių, visuomenėje pakanka. Kaip ir jų partnerių, su kuriais medikams taip pat tenka bendrauti. Kaip sekasi? Įvairiai. Kartais randi bendrą kalbą, kartais labai nelengva. O kartais net nežinai, ko griebtis. Mokymų valdyti ekstremalias, konfliktines situacijas pakanka, tačiau kiekvienam atskiram atvejui pritaikyti universalų sėkmingą sprendimą pavyksta ne visada. Gyvenimas labai įvairiaspalvis: kas vienam tiks, kitam – nebūtinai. Aišku, kiekvienam medicinos srities darbuotojui, bendraujančiam su pacientais, naudinga turėti žinių ir įgūdžių, kaip elgtis“, – neabejoja gydytojas.
Su specialistu buvo kalbėta apie psichologinę tokių moterų būseną, kuomet ne vienos besilaukiančios gydytojai akušeriai ne kartą paklausia, ar tikrai gimdys, ir jos jaučia spaudimą nutraukti nėštumą, nes negebės pasirūpinti vaiku, yra gąsdinamos, kad vaikas turės vienokią ar kitokią negalią, išeina nusiminusios ir nusivylusios. Į klausimą, kiek gydytojui svarbu išlikti ne teisėju, bet gydytoju profesionalu, turint minty ir realias pacientės galimybes išnešioti vaiką, jį pagimdyti, dr. T. Biržietis atsako:
„Tikiu, kad tokių atvejų, kai užsimenama apie nėštumo nutraukimą sudėtingesniais atvejais, pasitaiko. Kartais tai lemia profesionalumo stoka, kartais perdėtas rūpestis ar atsargumas, mediko asmeniniai įsitikinimai. Prieš keliolika metų teko konsultuoti nėščiąją (užsiregistravo pas bet ką antros nuomonės, į kabinetą įėjo verkdama), kuriai buvo patarta nutraukti nėštumą, neva, „vaikeli, nieko gero iš to nebus“, tai ši moteris dabar jau baigia užauginti du puikius vaikus.
Kita regėjimo negalią turinti moteris gimdė jau antrą kartą ir abu kartus iš kolegų girdėjau įvairių vertinimų bei komentarų, teko aiškinti, kad gimdyvė gali tvarkytis visiškai savarankiškai, o pati moteris taip orientuojasi erdvėje, kad pavydėti turėtų daugelis reginčiųjų. Nežinodamas nelabai ir suprastum, kad yra regėjimo negalia. Kartais mūsų ribotumas, pasaulėžiūros siaurumas, nenoras rizikuoti lemia ne visai teisingus sprendimus ir patarimus. Ir nors galimas rizikas privalome įvardinti bei aptarti, bet sprendimą priima pora ar būsima mama“, – teigia dr. T. Biržietis.
