„Sūnui tik suėjo 6 metai. Su nerimu pradėjome ieškoti įstaigos, kuri galėtų ugdyti mūsų vaiką. Daug domėjomės apie įtraukųjį ugdymą, kas reiškia, kad nuo šių metų visos mokymo įstaigos turi priimti visus vaikus su specialiaisiais poreikiais. Tuo pačiu nesame kvaili, ir žinome, kad teorija ne visada grįsta praktika. Nusprendėme su vyru paskambinti į 4 darželius dėl priešmokyklinės grupės lankymo ir į 8 mokyklas – tiek valstybines, tiek privačias tam, kad sužinoti, kokia situacija čia ir kas mūsų laukia“, – pasakoja autistiško sūnaus mama.
Agnė sako, kad tikrai nebuvo lengva skambinti į ugdymo įstaigas ir klausinėti, ar jos gali priimti jų vaiką: „Auginant vaiką su specialiais poreikiais visi tėvai anksčiau ar vėliau pajaučia nepilnavertiškumo kompleksą. Vieni jį išsigydo, kiti – ne. Mes iš tų, kurie vis dar gan sunkiai susitaikome, kad mūsų sūnus yra kitoks. Tiems, kurie yra kategoriški kitokiems vaikams mokyklose šalia jų vaikų norėčiau pasakyti, kad jie nekalti, kad tokie gimė ir mes, tėvai, nekalti, kad jie tokie gimė, bet mes būsime kalti, jei nedarysime nieko, jei mūsų vaikai nebus tinkamai ugdomi, negyvens kiek įmanoma savarankiškai, jausis nereikalingi ar atstumti“.
Mama, nusprendusi pažiūrėti ar paprasta pakliūti autistiškam vaikui į ugdymo įstaigą bent pradiniame etape, turint minty patį pirminį pokalbį, pasakoja, kad tik mažumoje tų įstaigų, į kurias skambino ir pasakydavo, kad vaikas – autistiškas, bent kurį laiką nestodavo tyla ar nebuvo atodūsio. Buvo tokių privačių įstaigų, kurios sakė, kad tokių vaikų čia nėra ir tuoj persuks pasiaiškinti, kokios galimybės, bet taip ir neperskambino. Didžioji dauguma sakė, kad neužtenka specialistų, užtikrinti autistiškų vaikų poreikius. Privačios mokyklos sakė, kad apie priėmimą kalbės tik po susitikimo su vaiku, buvo sakančių, kad atsižvelgs į PPT (pedagoginės psichologinės tarnybos) išvadą apie vaiką ir tik tada žiūrės, ar gali priimti.
Priminus apie įtraukųjį ugdymą, kad turėti būti priimami visi vaikai, vienos didesnių Vilniaus valstybinės mokyklos atstovė pasiūlė pagalvoti apie vaiką, kaip jis jausis tarp sveikų vaikų, primygtinai siūlė susirasti kitą ir mažesnę įstaigą, nes čia nebus užtikrinti jo poreikiai. Viena privačios mokyklos atstovė pasakė, kad priima tokius vaikus, bet jie yra privati įstaiga, ir gali elgtis, kaip mano tinkami patys. Agnė kartu pažymi, kad buvo ir tikrai labai malonių, aiškių, konstruktyvių pokalbių, ypatingai su darželiais.
Visi kalbinti darželiai sakė nuoširdžiai laukiantys vaiko
Šeima pasirinko pasukti į du privačius ir du valstybinius darželius.
„Paskambinus į Antakalnyje esantį valstybinį darželį „Pušaitė“, pasakius, kad vaikas autistiškas ir paklausus, ar priimtų į priešmokyklinę grupę, atsiliepusi darbuotoja iškart nuramino, kad jokių problemų nėra ir tikrai vaikas yra laukiamas, apie nepriėmimą negali būti kalbos, tik reikia registruojantis pridėti reikalingus dokumentus, kad jie galėtų apsiskaičiuoti papildomus poreikius pagal vaiko sveikatą, žinoti, kiek reikės papildomų rankų. Plačiau paaiškino apie galimą padėjėjo skyrimą, pakvietė susitikti, pasikalbėti ir viską vietoje išsiaiškinti, pažiūrėti, kokios grupės, klausė pagal kokią programą dabar vaikas ugdomas, nes ieškotų galimybių užtikrinti tęstinumą, jei programa vaikui tinkama. Tad tikrai paliko malonų įspūdį“, – sako Agnė.
Valstybiniame darželyje „Atžalėlės“ šeimai pasakė, kad pas juos šiuo metu yra užpildytos visos grupės, bet pabrėžė, kad nereiktų nerimauti, nes šalyje yra vykdomas įtraukusis ugdymas, ir visos įstaigos priima visus vaikučius, todėl negali būti net kalbos, kad viena įstaiga priimtų, kita – ne. Patikino, kad visi privalome prisitaikyti. Paminėjo, kad su specialistais yra sudėtinga, bet visos įstaigos turi stengtis sudaryti visas sąlygas, kad būtų ugdomi visi vaikai. Dar paminėjo, kad visi Antakalnio darželiai yra šaunūs ir geri, pakvietė rinkis jei norime – ir šį darželį bei įrašyti į norimų sąrašus, nes žmonės migruoja, gali būti, kad atsiras iki to laiko vieta. Tuo pačiu patikino, kad savivaldybė tikrai nepaliks vaiko ir ras jam vietą. Rekomendavo dar kelis kitus darželius, davė patarimų dėl vaiko adaptacijos ugdymo įstaigose.
Agnė pasakoja, kad paskambinus į privatų „Mylimukų darželį“, atsiliepusi moteris, vos išgirdusi klausimą, kokios galimybės autistiškam sūnui lankyti priešmokyklinę klasę iškart pabrėžė, kad jie nesirenka ir vaikų neskirsto, priima visus, jei tik yra vietų. Pakartojo, kad tokie vaikai, kaip ir visi kiti, yra laukiami. Pokalbio metu sakė, kad svarbu visoms pusėms bendradarbiauti, kad suteikti geriausias sąlygas vaikui ugdytis, kad dėl specialiųjų poreikių turinčių vaikų dar neturėjo problemų, kad patys nuolat tobulina savo žinias dėl visapusiško vaikų su specialiaisiais poreikiais ugdymo.
Dar paminėjo, kad kai būna patvirtintos diagnozės, tuomet jie žino, kaip reikia dirbti su vaiku, ieško geriausių sprendimų, blogiau būna, kai atvejai nepatvirtinti, ir jie neranda priežasčių, kas vaikui yra, kodėl neveikia vienas ar kitas būdas, taip yra regresuojama, nes nežinoma kaip jam padėti, o kai jau žino, tuomet jau visai kita situacija. Jeigu vaikui reikia asistento ar kitaip vadinamo padėjėjo, tėveliai patys juo pasirūpina. Taip pat žinodami vaiko poreikius, tėvai gali pasiimti anksčiau iš darželio, kartu su auklėtojais sprendžia ar vykti į ekskursijas, vykdyti vienas ar kitas veiklas, kad vaikas gerai jaustųsi, nepavargtų.
Kai šeima paskambino į privatų Antakalnyje įsikūrusį darželį „Vaikystės sodas“, jiems taip pat buvo aiškiai išsakyta įstaigos pozicija, kad vaikai čia neskirstomi. Sakė, kad priima visus vaikus, bet yra atitinkami dalykai, priklausantys nuo sutrikimo. Jeigu jis yra lengvas, gali mokytis, gali dirbti, įtraukti vaiką, tuomet paprasčiau, nes jiems labai svarbu užtikrinti ne tik akademiškumą, bet ir emocinį vaiko gerbūvį. Paaiškino, kad jeigu vaikas turi didesnį ypatumą, tada turi pagalbą iš šalies, kad užtikrinti reikiamus poreikius. Dėl padėjėjo, tai tėveliai patys turi juo pasirūpinti, atitinkamų kompetencijų specialistą jie gali pasiūlyti. Minėjo, kad patys labai siekia bendradarbiavimo, kad šeimoms būtų kuo paprasčiau, kad vaikas komfortabiliai jaustųsi, kad procesai vykti kuo sklandžiau. Nors įstaigoje nėra nusiraminimo kambarių, bet kiekviena klasė turi ne vieną patalpą, tad gan paprasta ją pakeisti, esant poreikiui ir vaikas visuomet gali išeiti, kad nurimti. Darželio atstovė pakvietė atvykti susitikti, apžiūrėti, kaip jie įsikūrę, pasikalbėti, vėliau dalyvaujant ir psichologei, pažiūrėti, kaip vaikas jaučiasi, kiek jie galėtų pasiūlyti visapusišką ugdymą, numatyti, ar reikia papildomo žmogaus į pagalbą.
Artimiausia valstybinė mokykla labai nuvylė, netoliese esančios dėmesys pravirkdė
„Tiesą sakant po skambučių į darželius buvome maloniai nustebę, kaip nuoširdžiai ieškoma sprendimų, kaip pagelbėti. Žinodami, kad su priėmimu į priešmokyklinę grupę problemų neturėsime, nusprendėme pasukti į kelias mokyklas dėl pirmosios klasės. O štai čia jau nuo pirmo skambučio išpylė šaltas prakaitas“, – prisimena Agnė.
Pasak mamos, paskambinus į artimiausią jiems Antakalnio progimnaziją, atsiliepusi moteris buvo nelabai teigiamai nusiteikusi jų ar turbūt bet kurio kito autistiško vaiko atžvilgiu.
„Pasakius, kad sūnus autistiškas, atsakė, kad „mokymo tokiems vaikams neorganizuojame“. Priminus, kad kaip ir visus vaikus turi priimti į mokyklas ir kad yra įstatymas, pasakė, kad priimti, gal ir priima, bet reikia žiūrėti, kaip mūsų vaikas jausis, kai aplink 500 vaikų laksto. Kvietė kelis kartus rimtai apie tai pagalvoti. Dar pasakė, kad mokykloje jokių autistiškų vaikų nesimoko, yra keli su lengvais specialiaisiais poreikiais, yra su dėmesio, elgesio sutrikimais ir panašiai, bet jiems labai sudėtinga. Kad nėra ir su judėjimo negalia vaikų, kad mokykla nepritaikyta. Sakė, kad mokykloje autistiškiems vaikams nėra jokių asmeninių padėjėjų, kad mokykloje yra padėjėjai, bet jie dirba su keliais vaikais vienu metu, o jei norime, kad prie vaiko būtų pagalba nuolatinė, jie jos neturi. Sakė, kad nors mokytojai apmokomi dirbti su tokiais vaikais, bet dirbti sudėtinga.
Sakė, kad mes galite eiti į pirmą klasę, bet perspėjo, kad ir mums bus sunku. „Galite pretenduoti, bet sąlygos vaikui nebus užtikrintos. Reikia ieškoti mažesnės mokyklėlės“, – cituoju, ką sakė.
Dar klausė ar agresyvus vaikas, atsakius, kad ne, bet jautresnis garsui, dar kartą pakartojo, kad galvotume apie vaiką, kad ramybės čia jam nebus nei mokykloje, nei klasėje, nes pas juos daug vaikų ir pasiūlė eiti ten, kur mažiau triukšmo ir kur yra specialistų. Supratau, kad gal turėjo minty, kad eitume į specialiąsias ugdymo įstaigas. Dar pasakė, kad reikia atsinešti įvertinimą, kaip pabaigė priešmokyklinę“, – pasakoja apie pokalbį Agnė.
Mama sako, kad buvo šiek tiek sutrikusi dėl tokio požiūrio ir nusprendė paskambinti dar keliomis valstybinėms mokykloms, kurios yra gretimame rajone išgirsti, ir ar ten taip pat.
Kiek nerimaudama Agnė skambino į kitą mokyklą, pasirinko Vilniaus Prano Mašioto pradinę mokyklą Žirmūnuose. Atsiliepė direktorė Jūratė.
„Tai buvo toks profesionalus pokalbis, kad skyrėsi kaip diena ir naktis nuo prieš tai buvusio. Direktorė net tik labai maloniai bendravo, klausinėjo apie vaiką, matėsi, kad turi daug patirties, domėjosi, kaip jam sekasi šiandien, kokie mūsų lūkesčiai. Nei viename sakinyje neatkalbinėjo nuo šios mokyklos, priešingai. Papasakojo, kaip čia viskas vyksta, drąsino mane ir šeimą jokiu būdu nebijoti ieškoti sprendimų, motyvavo tuo, kad visi kartu tikrai galime juos rasti. Labai akcentavo visų pusių bendravimą ir bendradarbiavimą. Sakė, kad nesvarbu, kad galbūt neturi šimtaprocentinių sąlygų vaikams su spec. poreikiais, bet daro viską, kad užtikrinti vaikui geriausią ugdymą.
Tuo pačiu buvo ir sąžininga – nesakė, kad visos istorijos tik sėkmingos, kad per 23 – ejus metus daug visko būta, bet gerų pavyzdžių yra daug, ir mokyklos bendruomenė pasiruošusi priimti visus vaikus. Kad vaiko sėkmė priklauso nuo pastangų, atvirumo, susitarimų laikymosi, nuo pagalbos vieni kitiems, nes visi turime būti suinteresuoti dėl vaiko ugdymo, tiek tėvai, tiek mokytojai, tiek specialistai. Pasakojo dėl vaiko padėjėjo, kad spręs dėl jo, kai turės dokumentus, kai žinos poreikį pagal PPT įvertinimą. Sakė, kad mokykloje mokosi daugiau nei 10 proc. vaikų su spec. poreikiais, viso – 24, tad turi įvairios patirties. Pokalbio metu ne kartą kvietė užsukti pasikalbėti gyvai, sakė kiekvieną antradienį priima norinčius ateiti tėvelius. Su direktore suderinome ir laiką, nes negalėjau atsakyti. Teks pasukti ir atsiprašyti, kad negalime eiti į tą mokyklą dėl gyvenamosios vietos. Padėjusi ragelį, net apsiverkiau nuo tokio žmogiško, šilto, kartu labai konstruktyvaus pokalbio. Tuo metu labai pasigailėjau, kad negyvename Žirmūnuose“, – sako Agnė.
Tuomet šeima paskambino į Emilijos Platiarytės progimnaziją, taip pat esančią Žirmūnuose.
„Iškart pasakė, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai turi pirmumo teisę, kad be jokios abejonės priima ir autistiškus vaikus, tokių vaikų turi nemažai. Pagal galimybes skiria mokytojo padėjėjus, vieniems jų reikia, kitiems – ne. Sakė, kad nors šiek tiek trūksta iki pilnos komplektacijos reikiamų specialistų pagal tai, kiek turi specialiųjų poreikių vaikų, kas reiškia, kad jo gali nebūti visą laiką šalia mokinio, bet per tam tikras pamokas pagal vaiko poreikius: gal tai bus lietuvių ar matematika, o gal jam labiau jo reikia per fizinį lavinimą. Sakė, kad viskas mokykloje sprendžiama atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Kad deda visas pastangas, jog turėtų pilną komandą. Vėlgi cituoju: „Kad mes jums pasakytume, jog pasieškotumėte kitos mokyklos, tai – tikrai ne, mes taip nesakome ir nesakysime“. Patikino, kad esame laukiami“, – pasakoja apie pokalbį Agnė ir sako buvo vėl pasigailėjusi, kad negyvena Žirmūnuose.
Visos privačios mokyklos kvietė pokalbiui arba išvis neatsakė, ar galės priimti
„Po pokalbių su valstybinėmis mokyklos, pasukau į kelias privačias. Pradžia nebuvo daug žadanti. Pradėjau nuo Saulės privačios gimnazijos. Paklausiau, kokios galimybės mokytis vaikui ir ar mokosi autistiškų vaikų, turėdama minty, ar turi patirties. Man buvo „tiesiai šviesiai“ pasakyta, kad tokių vaikų nebuvo, nėra ir kad nėra specialistų. Priešingai nei kitur bekalbant, tai buvo išskirtinai labai aiškus lakoniškas atsakymas su noru greičiau pabaigti pokalbį. Bent jau mano tokia patirtis. Iš tono supratau, kad tokie vaikai čia nėra labai jau pageidaujami, nes jei jau būtų, tai būtų kiek kitaip kalbama, bent apie vaiką nors vienas klausimas paklaustas. O čia: nebuvo, nėra ir atrodo, kad būtų gerai, kad nebūtų“, – apie susidariusį įspūdį pasakoja Agnė.
Tarptautinis prancūzų licėjus Antakalnyje mamai pasakė, kad tikrai priima vaikus su autizmo spektru, bet prieš tai yra atskiras pokalbis su direktore, specialistais, išsiaiškinant lūkesčius, ar mokykla gali juos pateisinti, nes tokiems vaikams reikia daugiau dėmesio. Kartojo, kad mokykla siekia geriausių sprendimų vaikui. Dar sakė, kad nėra taip, kad mokyklos aplinka pilnai pritaikyta, turintiems šį sindromą vaikams, kad jie tik pradeda pirmuosius žingsnius, nori prisitaikyti, daug domisi. Vienas iš apsunkinimų tokiam vaikui yra prancūzų kalba, tad labai priklauso nuo vaiko įvertinimo, kiek jis pajėgus. Iš savo pusės mokykla daro viską, kad vaikas galėtų ugdytis. Gale pokalbio pakvietė šeimą atvykti ir pasikalbėti gyvai.
Dar viena privati mokykla, į kurią mama skambino buvo „Erudito licėjus“.
„Atsiliepusi moteris gan smulkiai ir nuoširdžiai paaiškino apie galimybes mokytis šioje mokykloje ir pakvietė susitikti su psichologe bei plačiau aptarti mūsų vaiko situaciją. Iškart pasakė, kad galime susidurti su dviem iššūkiais: kad licėjuje vyksta ilgos kontekstinės, intergralinės pamokos, jų trukmė yra 75 min., paskui pereinama į 90 min. Dar vienas apsunkinimas, kad yra nemažai projektinių veiklų. Jos yra apibrėžtos, o vaikui su specialiais poreikiais gali jos kaip atrodyti labai neapibrėžtos, nes kaskart vis naujas projektas, kitokia struktūra, o tai gali išmušti žemę iš po kojų.
Licėjaus atstovė sakė, kad kiekviena situacija individuali, todėl su kiekviena šeima visuomet kalbasi apie lūkesčius, ir apie tai, kiek jie galės juo atliepti, ar bus geriausia jam mokykla. Mokinio padėjėjas licėjuje yra įmanomas, tėveliai patys moka papildomai. Pokalbio pabaigoje pridėjo, kad nors licėjaus patirtis yra darbas su lengvesnius poreikius turinčiais vaikais, bet jie turi komandą, mano, kad gali būti pasiruošę priimti ir didesnius poreikius turinčius, tik reikia susitikti ir jau rimčiau pasikalbėti, kaip prie vaiko rasti geriausią įmanomą priėjimą“, – prisimena malonų pokalbį Agnė.
„Šaltinėlio“ mokyklos atstovės paklausus dėl įtraukiojo ugdymo privalomumo, Agnei ji atsakė, kad jie yra privati mokykla, ir jiems tas privalomumas nėra toks aktualus. Bet tokius vaikus mokykla priima. Tiesa, iškart pridūrė, kad be susitikimo bei aptarimo nieko nebus, todėl jokių pažadų neduoda, nes gali nudegti ir vaikai, ir mokytojai.
Sakė, kad labai svarbu išsiaiškinti visus poreikius, galimybes, o ne tiesiog pasodinti vaiką į klasę. Dar minėjo, kad įtraukusis ugdymas nėra toks paprastas dalykas kaip atrodytų, bet tai jų negąsdina. Tiesa, paminėjo, kad su didelius poreikius turinčiais vaikais jie nepasiruošę dirbti, nes į bendrą klasę nedrįstų sodinti, nebent tai būtų specialusis mokymas. Bet pakartojo, kad pirmiausiai reikia pamatyti vaiką ir tik tada daryti sprendimus.
Vilniaus Valdorfo mokykloje Agnei atsiliepusi darbuotoja patikino, kad iš principo su specialiais poreikiais vaikus priima, bet reiktų žiūrėti, kiek klasėse tokių vaikų yra, kad atliepti visų poreikius. Kvietė susitikti. Patikino, kad nėra taip, kad priima vaikus su negalia tam, kad būtų statistiniu vienetu, kad užsidėti varnelę, bet realiai žiūri, kiek gali vaikui padėti, nes ir patys stengiasi, mokosi, kad visokius poreikius atliepti. Papasakojo, kad mokykloje veikia vaiko gerovės grupė.
Pasak Agnės, ji dar skambinusi į dvi privačias mokyklas, jose sakė, kad tokių vaikų ten nėra, sakė perskambins dėl galimybių ir daugiau informacijos, bet atsakymo nesulaukusi, nes niekas taip ir neperskambino. Bet iš esmės supratusi, kad jei norėsis vaiką ugdyti privačioje mokykloje, dar ne visos jų durys iš tiesų yra atviros ir, panašu, kad dar reikia šiek tiek laiko iki pilno pasiruošimo ir tokių vaikų priėmimui. Taip pat labai tikisi, kad tie darželiai ir mokyklos, su kuriomis bendravo ir kurie laukia tokių vaikų, iš tiesų jų laukia.
Antakalnio progimnazijos direktorius apgailestavo dėl situacijos
Tomas Jankūnas, Agnės minėtos Antakalnio progimnazijos direktorius, kur jai buvo pasiūlyta pasieškoti kitos mokyklos, Delfi paklaustas, kaip galėtų pakomentuoti šią situaciją, patikino, kad išsiaiškins, kodėl taip buvo kalbėta, nes pasak jo, Antakalnyje jie yra vienintelė teritorinė mokykla, ir nors labai perkrauta, tačiau vienintelė, kuri nedaro jokių atrankų, kur mokosi visi jai priskirti mokiniai nepriklausomai nuo jų galimybių.
„Mokykla priima visus jai priskirtus teritorijai mokinius pagal Valstybės ir savivaldybės nustatytą tvarką. Pagal ją pirmiausiai priimami teritoriniai spec. poreikių mokiniai. Mokinių poreikių lygmuo priimant yra nevertinamas, tiesiog jie pagal nustatytą tvarką priimami pirmiausiai. Taigi, jei taip buvo pasakyta, tai vienareikšmiškai pateikė neteisingą informaciją.
Praėjusiais metais netalpinome visų norinčių net teritorinių vaikų, nes nebuvo vietos bei jie neturėjo jokių poreikių. Tiesiog tie vaikai, buvo deklaruoti kelis mėnesius mūsų teritorijoje. Kadangi kita Antakalnio seniūnijos mokykla – VGTU licėjus, išskyrus Volungės darželis-mokykla, kur komplektuojamos po vieną 1–4 klasę vykdo mokinių atranką – tai spec. poreikių mokiniai mokosi mūsų mokykloje.
Šiandien individualių poreikių mokinių yra 91 iš 1110 mokosi mūsų mokykloje,be užsieniečių. Mokyklos pastato projektinis pajėgumas – 850 mokinių. Taigi sąlygos yra sudėtingos, tačiau priėmimo procese jos neturi jokios įtakos.
Mokyklos vardu atsiprašau už galimai neteisingą pateiktą informaciją“, – rašoma direktoriaus atsiųstame atsakyme.
„Saulės“ privati gimnazija: net nebandome slėpti tiesos
Delfi, susisiekus su „Saulės“ privačia gimnazija dėl konkrečios situacijos, Gabrielė Brazaitytė, Komunikacijos vadovė atsakė, jog gimnazijos pavaduotoja pokalbio metu Agnei papasakojo, jog šiuo metu mokykla turi logopedą, spec. pedagogą, psichologą (Agnė nustebo tai sužinojusi, nes pokalbio metu tokios informacijos jai nebuvo suteikta, aut. pastaba) bei pasakyta, kad mokytojo padėjėjo, kuris reikalingas didelių spec. poreikių vaikams – nėra, nes iki šiol tokio poreikio nebuvo.
„Mes turime vaikų su individualiais poreikiais, tačiau jiems nereikalingas mokytojo padėjėjas. Kaip pati mama pasakė pavaduotojai, ji skambina į įvairias mokyklas ir ieško labiausiai tinkančios vietos.
Specialistų poreikį formuojame pagal tuo metu esamą situaciją. Apie galimybę mokytis mūsų gimnazijoje mama nesiaiškino ir nepageidavo. Dėl konkrečių galimybių mokytis gimnazijoje mama su pavaduotoja neaptarinėjo (Agnė sakė, kad jai, skambinančiai dėl vaiko galimybės mokytis, nebuvo užduotas nei vienas klausimas, iškart buvo pasakyta, kad nėra nei tokių vaikų, nei specialistų).
Pas mus mokosi ir tokių vaikų kurie turi individualių poreikių. Tačiau – nesunkių. Mūsų gimnazija veikia jau 30 metų. Esame labai atsakingi, nes dirbame su vaikais. Visada išsiaiškiname, ar mūsų įstaiga suteiks vaikui pačią kokybiškiausią paslaugą. Jeigu abejojame, net nebandome slėpti tiesos. Mes neturime iki šiol patirties dirbant su didelių spec. poreikių vaikais. Tą atvirai pasakome tėvams. Kad galėtų dirbti su didelių spec. poreikių vaikais, mokytojai baigia penkerių metų specializuotas studijas. Anksčiau tai vykdavo Šiaulių pedagoginiame universitete. Dabar buvo nuspręsta, kad pakanka išklausyti keleto valandų kursus ir visi mokytojai bus tinkamai pasiruošę dirbti su tokių poreikių vaikais. O mes atvirai sakome, tokios kokybės paslaugos, kokią gaudavo didelių spec. poreikių vaikai iš mokytojų turinčių specialų išsilavinimą, mes suteikti negalime. Jeigu tėvai pageidauja, mes visada patariame, kad yra mokyklos, kurios turi ilgametę patirtį, pvz., Medeinos pradinė mokykla, Pal. T. Matulionio gimnazija, Humanistinė mokykla... Be to, esame nevalstybinė gimnazija. Visa tai, ko nepadengia valstybės skiriamos lėšos, turi padengti patys tėvai. Tai susidaro nemaža suma ir dažnai tėvams ji būna per didelė“, – rašoma gimnazijos atsakyme.
Vilniaus savivaldybė: jeigu mokykla dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti ugdymo, gali pasiūlyti mokytis kitoje mokykloje, privačių mokyklų nekoordinuoja
Delfi kreipėsi ir į Vilniaus savivaldybę su klausimu, ką daryti tokiu atveju, kai yra priešiškai nusiteikiama ir nenorima priimti vaiko su spec. poreikiais valstybinėse įstaigose, ir kaip yra su privačiomis, ar joms negalioja įtrauktusis ugdymas? Štai koks atsakymas gautas:
„Priėmimas į Vilniaus savivaldybės pavaldume esančias bendrojo ugdymo mokyklas vyksta centralizuotai, prašymai mokytis teikiami ne pačioms mokykloms, o savivaldybei per tam skirtą elektroninę sistemą. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai į savivaldybei pavaldžias bendrojo ugdymo įstaigas pagal deklaruotą gyvenamąją vietą nuo mokslo metų pradžios (rugsėjo 1 d.) priimami be eilės, o mokslo metų eigoje – jei yra laisvų vietų.
Pagal šiuo metu galiojančią Švietimo įstatymo redakciją, mokykla, dėl objektyvių priežasčių negalinti užtikrinti mokiniui psichologinės, socialinės, specialiosios ar pedagoginės pagalbos, gali siūlyti mokiniui mokytis kitoje mokykloje. Švietimo įstatymo pakeitimai, kurie numato, kad visos mokyklos ir darželiai privalės sudaryti sąlygas vaikams su specialiaisiais poreikiais ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje kartu su savo bendraamžiais, įsigalios nuo šių metų rugsėjo 1 d. Taigi minėta nuostata dėl siūlymo mokytis kitoje mokykloje galioja iki rugsėjo 1 d.“.
Pasak Gabrieliaus Grubinsko, Vilniaus savivaldybės Komunikacijos skyriaus specialisto, tėvų paklausimų dėl priėmimo į mokyklas savivaldybė sulaukia nuolat: „Kalbant apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, vyrauja klausimai dėl mokyklų galimybių užtikrinti reikiamą pagalbą mokiniui ir tokios pagalbos veiksmingumo. Sutinkame, kad švietimo pagalbos specialistų trūksta, vyksta gana didelė jų kaita mokyklose, todėl gali kilti iššūkių dėl pakankamos ugdymosi pagalbos teikimo. Savivaldybė deda pastangas, kad ši problema savalaikiai būtų sprendžiama. Privačių ugdymo įstaigų veiklos savivaldybės nekoordinuoja“.
Autistiškų vaikų bendruomenės atstovė: klausimas, kodėl vienoms mokykloms pavyksta, kitoms – ne
Lietuvos vaikų autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil Delfi TV laidoje „Iš esmės“ sakė pastebinti, kad pasiruošimo įtraukčiai tempai šalyje nėra pakankami, dalis savivaldybių piktybiškai priešinasi įtraukčiai.
„Autistiškų vaikų tėvų bendruomenė norėtų turėti pasirinkimą iš kokybiškų variantų, bet deja, ne visur jie yra. Tai yra bendroji klasė, specialioji klasė bendroje mokykloje su integracija į bendraamžių veiklas. Bendruomenės patirtys labai įvairios, ir kodėl dalis bendruomenės nemato savo vaikų bendrojo ugdymo mokyklose, tai yra ta, kad kai vaikai nueina į mokyklas, jie patiria patyčias, daug sunkumų, randa nepritaikytą aplinką, įstaigų nenorą keistis, dalies pedagogų nusistatymą prieš vaikus su negalia. Žinau tokių atvejų, kai pedagogas eina pas vadovą ir sako, kad arba šitas vaikas išeina iš mokyklos, arba aš. O kadangi pedagogų trūksta būna visaip. Dažnu atveju tėvai ir vaikas šioje situacijoje paliekami vieni ir niekas jų negina, net tie, kurie pagal pareigybes tai turėtų daryti“, – sako K. Košel-Patil.
Tačiau, pasak asociacijos atstovės, yra puikių sėkmės istorijų, tokiai ji galėtų priskirti ir savo sūnų, kuris sėkmingai mokosi vienoje valstybinių Vilniaus mokyklų, kuri priklauso pagal deklaruotą vietą: „Mūsų vaikas mokosi bendroje klasėje, turi mokytojo padėjėją, nuostabią pedagogę, kuri tandemu su pagrindine mokytoja ugdo vaiką jau ketverius metus nuo pirmos klasės. Mums labai pasisekė. Mokykla nusprendė priimti iššūkį, nes mūsų vaiko atvejis buvo sunkiausias, kokį jie buvo kada nors turėję. Bet jie pritaikė aplinką, gavo metodinę pagalbą, nesustojo ties naujais iššūkiais, ieškojo sprendimų ir šiandien mano vaikas yra laimingas toje mokykloje. Tad vertybinė nuostata, kokiam vaikui čia vieta yra pats svarbiausias dalykas be lėšų, kurias turi skirti savivaldybė“.
K. Košel-Patil sako, kad jeigu jai, kaip mamai, sako, kad artimiausia vaikui įstaiga neturi reikiamo specialisto, neturi nusiraminimo kambario, neturi to, kas reikalinga mano vaikui, bet yra mokykla už 5 km., tai ji pasirinks ją, jei bus suteikta galimybė.
„Suprantu, kad specialistų trūksta, bet jeigu mes pažiūrėsime, tai tam tikros mokyklos didžiuosiuose miestuose turi viską. švietimo specialistų pagalbą. Kitos mokyklos, kur poreikis tokių mokyklų labai aukštas gali neturėti nei vieno švietimo specialisto, tai aš nežinau, kaip jiems taip nepavyksta, nes yra puikių pavyzdžių, kaip pavyksta. Tai klausimas, kodėl nepavyksta?“, – retoriškai klausia vaikų autizmo asociacijos atstovė.
