Priešinantis įtraukųjį ugdymą stabdančioms Švietimo įstatymo pataisoms, Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) kartu su Lietuvos negalios organizacijų forumu (LNF) ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija Seime surengė apskritojo stalo diskusiją, kurios metu išsakė argumentus, kodėl specialiųjų ugdymosi poreikių turintys moksleiviai turi mokytis įprastose švietimo ir ugdymo įstaigose, o ne specialiai jiems sukurtuose „getuose“ – specialiosiose mokyklose. Diskusijoje dalyvavo ministerijų, prezidentūros, NVO atstovai, Seimo nariai, mokyklų vadovai, vaikų su negalia tėvai.
Pranešimus skaitė Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininko pavaduotoja Indrė Širvinskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, buvęs Jungtinių Tautų Žmonių su negalia komiteto narys ekspertas ir vicepirmininkas dr. Jonas Ruškus, LNF įtraukiojo švietimo ekspertė Lina Garbenčiūtė.
Žmonių su negalia orumas nėra prekė, kuria prekiausime prieš artėjančius Seimo rinkimus
ŽTK pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius teigė, kad stabdydamas įtraukųjį ugdymą Seimas gręžtųsi atgal, o ne judėtų į priekį. Pasak Seimo nario, kiekvienas vaikas, nesvarbu, ar jis turi specialiųjų poreikių, ar ne, yra toks pat vaikas ir turi teisę ne tik mokytis kartu su kitais, bet ir pasirinkti norimą mokyklą.
„Prieš žiemos šventes Seime pateiktos ir „įbalsuotos“ Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siekiama stabdyti įtraukiojo ugdymo procesus Lietuvos mokyklose, o didelių specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus grąžinti į specialiąsias mokyklas, žmonių su negalia bendruomenėje sukėlė šoką. Projektą užregistravę Seimo nariai šių pakeitimų nederino su žmonių su negalia teisių apsaugos srityje dirbančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir ekspertais – taip nubraukė pastarųjų metų įdirbį ir bendradarbiavimą.
Siekdamas taisyti situaciją, Žmogaus teisių komitetas norėjo išklausyti visas suinteresuotas puses – žmonių su negalia orumas nėra prekė, kuria prekiausime Seime prieš artėjančius Seimo rinkimus,“ – teigė T. V. Raskevičius.
Apima pyktis, kad vis dar diskutuojama apie vaikų rūšiavimą
Anot Seimo neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkės Monikos Ošmianskienės, jos jausmai dvejopi dalyvaujant tokioje diskusijoje, matant tiek daug žmonių: „Viena vertus, džiugu, kad skiriamas dėmesys, tačiau apima ir pyktis, kad dirbtinio intelekto, dronų, elektromobilių ar vėjo jėgainių laikais mes vėl grįžtame prie tų pačių diskusijų apie įtraukųjį ugdymą, apie vaiko teises, vaiko galimybes, teisę rinktis. Diskusija apie vaikų įtraukųjį ugdymą yra apie vaikų rūšiavimą. Tikrai baisu, kai Seimo salėje nuskamba tokie pasisakymai „kaip mūsų vaikai gali mokytis su tais vaikais“. Diskusija apie įtraukųjį ugdymą yra apie atimtą galimybę, vaiko teisę mokytis su visais vaikais, mokytis iš visų, apie mažesnes ateities perspektyvas. Ir galiausiai diskusija apie įtraukiojo ugdymo atidėjimą yra apie mus, visuomenės atvirumą ir empatiją.“
Ugdymas, pasak pirmininkės, nėra tik politika ar gairės mokykloms. Visų pirma, tai fundamentali teisė ir visuomenės atspindys – visuomenės, kuri vertina įvairovę ir lygiateisiškumą.
„Sudarydami mokykloms galimybę dėl nepasirengimo, išteklių stokos, o kartais gal ir nenoro nepriimti didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių, mes ne tik diskriminuojame šiuos vaikus, bet ir apsunkiname bei savotiškai baudžiame mokyklas, kurios deda pastangas būti įtraukios, nes didžioji specialiųjų poreikių turinčių mokinių dalis atitenka būtent joms.
Nepalaikau siūlomų įstatymo pakeitimų, tai būtų kelias atgal, kelias, kuris veda diskriminacijos, ribotų pasirinkimų ir daugybės šiandien egzistuojančių socialinių problemų Lietuvoje link,“ – tikino Seimo narė M. Ošmianskienė.
Sunku augančiai vaikų su negalia kartai pasakyti: palaukite, kol mokyklos norės ir gebės jus priimti
„Labai nemaloniai nustebino šis įstatymo pakeitimo projektas, kuriam Lietuvos neįgaliųjų forumas nepritaria. Nuo 2010 metų ratifikavus konvenciją, įvairios su negalia susijusios organizacijos labai ilgai ir aktyviai dirbo siekdamos, kad konvencija taptų realybe. Galbūt ne čia ir dabar, bet reikia ruoštis ir įtraukti organizacijas, žmones su negalia į įvairias platformas, įvairių sprendimų priėmimo procesus, ko ir reikalauja konvencija.
Deja, tenka konstatuoti, kad šio projekto pakeitimo kontekste mes buvome visiškoje nežinioje, neturėjome jokios galimybės apie tai diskutuoti, tai pirmas kartas, kai sėdame prie stalo išgirsti, ką Seimo nariai siūlo keisti įstatyme, kuris 2020 m. buvo patvirtintas, priimtas, įpareigojęs institucijas, savivaldybes, mokyklas imtis visų priemonių, kad būtų panaikinta iki šiol galiojusi diskriminacija vaikų su negalia atžvilgiu.
Ši diskusija sudėtinga ir psichologiškai, ir morališkai, nes mes, negalios organizacijos, bendruomenės, tėvai, auginantys vaikus su negalia, turėjome didelių lūkesčių, kad prasidės procesas. Šis stabdis, kurį norima padaryti, viską sulėtins ir gal net išvis pakeis, pasuks kita kryptimi. Šiai vaikų su negalia augančiai kartai būtų sunku pasakyti: palaukite, kol mokykla taps pasirengusi arba viena ar kita mokykla norės ar gebės jus priimti“, – sakė LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė.
„Įtraukusis ugdymas nėra kieno nors suteikiama malonė, tai įsipareigojimas ir pareiga nežeminti ir nepasmerkti socialinei atskirčiai vaiko negalios pagrindu užtikrinant vaiko teisę lygiomis galimybėmis mokytis ir augti kartu su visais vaikais bei suteikiant jam visą reikalingą pagalbą, pritaikant sąlygas bendrojo ugdymo sistemoje“, – savo pranešime kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, buvęs Jungtinių Tautų Žmonių su negalia komiteto narys ekspertas ir vicepirmininkas dr. Jonas Ruškus.
Drįstu kalbėti už visus Seimo narius – nė vienas Seimo narys nėra prieš įtrauktį
Buvusi ministrė, Seimo narė Jurgita Šiugždinienė, reaguodama į diskusijoje virusias kalbas, sakė: „Visus Seimo narius, kurie pasirašė šį pakeitimą, žeidžia kai kurie pasakymai, kad stabdomas įtraukusis ugdymas, lyg grupė Seimo narių norėdami stabdyti procesą pateikė tokį siūlymą. Turiu pripažinti, kad pasiūlymas nėra pats elegantiškiausias ir padaryta klaida, jog jis nebuvo diskutuotas su bendruomene plačiai, nors kiekviename komitete šie klausimai svarstyti, ir būtų smagu, jei prie tų diskusijų prisijungtų bei tiesiogiai dalyvautų organizacijos. Pasiūlymai yra taisytini, bet buvo bandoma ieškoti sprendimo, kuris kalba tik apie labai ribinius atvejus, kuomet kai kuriose mokyklose šiandien nėra galimybės užtikrinti slaugos paslaugų. Tėvai nori mokinį leisti būtinai į tą mokyklą čia ir dabar. Tam vaikui šiandien gali nebūti sudarytos sąlygos mokytis bendrojo ugdymo mokyklose, jas mes privalome suteikti kiekvienam vaikui. Tai nereiškia, kad jų nebus po trejų ar vienų metų, bet šiandien nėra.
Drįstu kalbėti už visus Seimo narius – nė vienas Seimo narys nėra prieš įtrauktį. Juo labiau kad buvau ministrė ir žinau, jog reikia įvertinti ir lėšas, ir tai, kiek šis ministras nusiteikęs tą daryti.
Mano nuostabai, keistas kai kurių bendruomenių noras turėti tam atskiras mokyklas, man tai visiškai nepatinka. Kyla klausimas, kodėl šito norime. Galime įkišti galvą į smėlį ir sakyti, kad išvis jokios problemos nėra, tada apgaudinėsime save, tad turime drąsiai spręsti, nepolitikuoti, nebandyti sau skirti politinių dividendų, nes mane galbūt palaikys, bet pripažinti, jog yra problema ir pamėginti ją geriausiu įmanomu būdu išspręsti. Galbūt net ne įstatymu.
Kodėl šiandien prie šio stalo nėra savivaldybių, juk tai jų savarankiška funkcija. Čia turėtų jos būti <...>. Jeigu mes nieko nedarysime ir vaidinsime, kad problemos nėra, nuskriausime mūsų vaikus. Mums visi vaikai vienodi, bet spręskime klausimus ir padėkime savivaldai. Paklauskime jų, kodėl kai kuriais atvejais jos atsitraukia? Iš mūsų niekas nežada atsitraukti, mes stovėjome mūru už 2024-uosius metus ir nelabai sulaukdavome palaikymo kai kuriais atvejais.“
Reaguodamas į šį pasisakymą, komiteto pirmininkas T. V. Raskevičius sakė, kad Seimo narės kalba emocinga ir jis ją vertina, kartu kreipėsi ir į kitus Seimo narius: „Ši diskusija nėra apie jūsų jausmus. Tai yra apie tam tikros socialinės grupės – vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, – įtrauktį į švietimo sistemą. Jūsų pasiūlymas nebuvo tinkamai atliepiantis šios grupės lūkesčius, todėl šiandien inicijavome šią diskusiją. Aš neabejoju, kad pasinaudosite kitais parlamentiniais formatais ir išgirsite visas puses, o šiandien kviečiu [pasitelkti] daugiau nuolankumo ir priimti tinkamus sprendimus.“
Komiteto pirmininkas: pataisos reikalingos nesėkmės istorijoms
„Kai kuriame ateitį, kuriame tai, ko nėra. Darome klaidų, klaidų taisymas – neišvengiamas šio proceso elementas. O emocijos yra žmogiškumas, džiaugiuosi, kad jos buvo išreikštos tiek iš Seimo narės J. Šiugždinienės pusės, tiek ir iš jai oponuojančių.
Aš įžvelgiu tam tikrą prieštaravimą, kai mes sakome, kad vaikas turi mokytis su savo bendraamžiais, ir kitas polis, kad vaikui reikia suteikti geriausią išsilavinimą, kokį tik galima. Tai labai svarbu, nes mūsų kultūroje, kuri paveldėta iš trauminės praeities, keliame klausimą arba-arba. Reiktų tokios kultūros atsisakyti ir eiti prie demokratinės, kuri grindžiama principu ir-ir. Tai reiškia, jog galima suderinti dalykus, kad nekiltų klausimo dėl paties įtraukties principo neigimo ir kartu kad vaikas galėtų gauti geriausią išsilavinimą, kokį tik gali gauti, nes jo gyvenimas nesibaigia mokykla, jis turi tapti visaverčiu visuomenės nariu ir išmokti mokykloje dalykų, o ne tiesiog džiaugtis, kad sėdi su kitais vaikais.
Iš tikrųjų dar daug dirbsime su šiais pakeitimais, bet „objektyvios sąlygos“ yra netikęs terminas ir mes jį keisime į terminą „neproporcinga našta“, jis priimtinas ir labiau suprantamas. Manau, kad tėvams turėtų būti suteikta galutinė teisė rinktis, kur vaikas mokysis, bet ne tokiu principu, kad atvežiau vaiką į mokyklą, kuri yra arčiau, numečiau ir žinokitės. Tokiems tėvams negalima leisti rinktis, jie nenori rinktis. Įtraukusis švietimas nėra tik švietimas ir mokyklos, jame iš esmės turi dalyvauti ir tėvai, ir bendruomenė, ir visuomenė. Tėvai irgi turi jausti atsakomybę. Yra gerų mokyklų, įtraukiojo ugdymo pavyzdžių, bet yra ir labai negerų, matėme visko važinėję po mokyklas. Mes nuolat stebime procesus, matome progresą, bet kartu matome ir dyglių, kuriuos reikia šalinti. Dar kartą noriu patikinti, kad jokio atsisakymo nuo įtraukiojo ugdymo principo nebus ir kalbos būti negali, bet kai kuriuos dalykus sutvarkysime. Diskusija buvo labai naudinga, matau, kad kai kuriuos dalykus pakeisime“, – sakė prof. Artūras Žukauskas, Seimo narys, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas.
Mokyklose dvigubai daugiau mokytojo padėjėjų, į specialiąją pedagogiką įstojo 10 kartų daugiau studentų
„Kiekvienas vaikas yra vertybė, todėl ir įtraukusis ugdymas – vertybinis kaitos procesas. Noriu atkreipti dėmesį: tai procesas, t. y. turime suprasti, jog nebus tokio taško ar tokios būsenos, kai jau galėsime laikyti, kad pasiekėme įtrauktį, kad jau viskas padaryta. Taigi ir kalbant apie įtraukųjį ugdymą bei jo plėtrą Lietuvoje labai svarbu, kad turėtume tinkamą kryptį ir ja judėtume, kiek valstybė gali, sparčiu tempu. Nors įtraukusis ugdymas nebuvo šios Vyriausybės reforma (ji buvo praktiškai pradėta be jokių finansų ar realaus plano), ėmėmės ją įgyvendinti visu tempu“, – diskusijoje kalbėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas ir išvardino esminius faktus šioje srityje.
Pasak ministro, smarkiai augo švietimo pagalbos finansavimas, nuo 2019 m. jis išaugęs 100 mln. EUR (nuo 61,36 mln. eurų 2019 m. iki 162 mln. eurų 2024 m.)
Augantis švietimo pagalbos finansavimas lėmė, kad mokyklose yra jau dvigubai daugiau mokytojo padėjėjų, nei buvo 2019 m. (2019–2020 m. – 2069, 2023–2024 m.– 4280).
Taip pat mokyklose atsirado per 620 naujų švietimo pagalbos etatų (2019–2020 m. – 3587, 2023–2024 m.– 4210). Šiemet yra rekordinis augimas – 220 naujų etatų Lietuvos mokyklose. Ministras sakė, kad šis pasiekimas ypač didelis, turint omenyje, kad tai aukštos kvalifikacijos specialistai.
Įstojusiųjų skaičius į specialiąją pedagogiką nuo 2019 m. išaugo virš 10 kartų (2019 m. – 17, 2023 m. – 196). Jau veikia Lietuvos įtraukties švietimo sferoje centras – ekspertinė institucija įtraukties srityje, kuri jau rūpinasi metodikų mokyti vaikus, turinčius SUP, kūrimu ir pritaikymu mokyklose. Šiuo metu 6 Lietuvos mokyklos išbando skaitymo ir rašymo sutrikimų turinčių vaikų ugdymo organizavimo modelį. Veiklą pradėjo ir 8 regioniniai specialiojo ugdymo centrai, kurių tikslas – padėti mokykloms praktiškai dirbti su mokiniais, turinčiais SUP. Gruodžio pabaigoje pasirašiau įsakymą, kuriuo buvo atrinktas ir 9 centras, veiklą pradėsiantis nuo 2024 m. rugsėjo.
Nuo šių mokslo metų 15-oje savivaldybių pradėjo veikti 103 mokinių įvairovei atviros klasės, kuriose su mokytoju vaikus, turinčius didelius ar labai didelius SUP, moko ir antras mokytojas ar
specialusis pedagogas bei visai klasei skirtas mokytojo padėjėjas. Šioms klasėms pasiteisinus planuojama jų plėtra. Viena iš keturių pagrindinių Tūkstantmečio mokyklų sričių yra įtraukusis ugdymas. Taip pat gruodžio mėnesį LRV įtvirtino, kad didelių ar labai didelių SUP turintys mokiniai skaičiuojant klasės dydį bus prilyginami dviem mokiniams ir atitinkamai bus skiriamas klasės finansavimas.
Taip pat sudaryta galimybė savivaldybėms mokyklose faktiškai sumažinti mokinių skaičių: pradinėse klasėse – nuo 24 iki 22, 5–12 klasėse – nuo 30 iki 26. Tuo bus galima pasinaudoti, kad sumažėtų mokytojams krūvis, kai klasėse yra vaikų, turinčių SUP. Esame priėmę ir daugiau sprendimų dėl įtraukiojo ugdymo (kvalifikacijos kėlimo, atlyginimo, studijų sąlygų gerinimo ir kt).
Parinktas įtraukties sprendimas nebuvo nuosekliai apgalvotas, tai daugiau politinis ėjimas
„Iš esmės, šios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu ėjome ir einame įtraukties keliu. Tačiau įtraukties keliu turime eiti apgalvotai ir valdyti rizikas, kurios buvo nenumatytos, neapgalvotos ar atsirado tik pradėjus įgyvendinti sprendimus. Taigi reikia sąžiningai sau pripažinti, kad 2020 m. parinktas įtraukties sprendimas nebuvo nuosekliai apgalvotas tai daugiau politinis sprendimas, neįvertinus realių jam įgyvendinti reikalingų resursų ir sprendinių. Kita vertus, nepriėmus to sprendimo galbūt nebūtume tokiais tempais pajudėję įtraukties keliu.
Svarbu pripažinti, kad didžioji dalis galinčių kartu mokytis SUP mokinių jau yra bendrosios paskirties mokyklose. Labai svarbu, kad ir tolesnis įtraukiojo ugdymo realizavimas mokyklose būtų prasmingas, leidžiantis visiems mokiniams tobulėti ir realizuoti savo potencialą.
Įtraukties plėtros krypties ar tempo ministerija keisti neplanuoja, nepriklausomai nuo Seimo priimtų sprendimų
Negaliu nepasisakyti ir dėl šio renginio priežasties – ŠMK narių pateiktų Švietimo įstatymo pakeitimų klausimu. Turime pripažinti, kad dabartinis reguliavimas sudaro sąlygas realizuotis kartais ir absurdiškoms situacijoms, kai sudaryti tinkamas sąlygas praktiškai neįmanoma ar tai yra neproporcingai didelė našta, o tėvai teisiškai galėtų reikalauti, kad staiga mokyklose pasikeistų ir fizinė erdvė, ir visi mokytojai taptų kurio nors vieno sutrikimo specialistais, o šalia dar rastųsi ir asmens sveikatos priežiūros specialistų komanda. Apie neproporcingą naštą tinkamai pritaikyti sąlygas kalba ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Tai būtent iš šios perspektyvos turime galvoti apie sprendimus, kurie būtų pakeliami tiek valstybei, tiek mokyklų bendruomenėms. Stebime procesą ir matome, kad yra nusiteikimas ieškoti tinkamo Švietimo įstatymo pakeitimo varianto.
Esame nusiteikę diskusijų metu pateikti ir ministerijos siūlymus, kurie, iš vienos pusės, atlieptų poreikį įvertinti per didelę ar neproporcingą naštą tinkamai pritaikyti sąlygas mokykloje, kita vertus, nesudarytų sąlygų mokyklose stabdyti įtraukties plėtros procesų.
Noriu pasakyti, kad įtraukties plėtros krypties ar tempo ministerija keisti neplanuoja nepriklausomai nuo Seimo priimtų sprendimų. Ir šių metų biudžete, mano paties iniciatyva, numatytas didesnis finansavimas, reikalingas įtraukiajam ugdymui plėtoti. Tikime įtraukiuoju ugdymu ir jo sėkme Lietuvoje, tačiau reikia vertinti bei atsižvelgti į tam tikras situacijas bei prireikus koreguoti teisės aktus“, – sakė ministras G. Jakštas.
