„Pora yra uždara sistema ir taip, kaip elgiasi vienas žmogus, lemia kito elgseną. Nebūtinai vieno iš partnerių pastangos išgelbės esamus santykius, tačiau neįmanoma, kad vieno žmogaus elgesys keistųsi, o kitas į tai nereaguotų“, – atsiųstame pranešime spaudai cituojamas A. Markevičius, šia tema kalbėsiantis konferencijoje „(Ne)tobula moteris“.
Vis dėlto pokyčiams reikalingas laikas. Natūralu, kad po penkerių, dešimties ar septyniolikos metų staiga ėmus elgtis kitaip, antra pusė greičiausiai galvos, kad pokytis laikinas ir viskas netrukus grįš į senąsias vėžes.
„Santykių inercija laikomas metų–dvejų laikotarpis. Neužtenka bandyti elgtis kitaip kelias savaites ar mėnesį. Kad santykiai keistųsi, reikia daugiau laiko“, – sako lektorius.
Teigiantys, kad stengėsi pakeisti savo elgesį ir pačius santykius į geresnius, tačiau jiems nepavyko, nes partneris nedarė to paties, gana dažnai tiesiog pristinga kantrybės. Be to, keistis nėra lengva. O iš esmės, kad pakeistume santykius poroje, turime pirmiausia keisti savo pačių mąstymą, įsitikinimus, įpročius. Įsigilinti į save.
Kita vertus, keisti savo elgesį – tai dar nereiškia pataikauti tam, kuris savojo nekeičia. Dažniausiai iniciatyvos ėmęsis partneris mąsto, kad jis štai vienas stengiasi dėl kito, dėl santykių ir jaučiasi tarsi pataikautų kito poreikiams.
„Vis dėlto taip galvoti nereikėtų. Tarkime, jūs išmokstate brėžti ribas, o tai tikrai nėra patogu jūsų partneriui, nors santykių kokybę šis pokytis taiso“, – sako A. Markevičius.
Anot jo, svarbu savo pastangas įvertinti ilgalaikėje perspektyvoje. Nežiūrėti, kiek konkrečiai jūs stengėtės, o kitas ne, bet stebėti, koks bus efektas.
„Tai, ką išmokome, lieka mums. Mes išmokome brėžti ribas, atsiprašyti, kurti lygiavertišką santykį. Net jei esamų santykių išgelbėti nepavyks, iš to potencialiai prasidės kokybiškesni kiti“, – pastebi lektorius.
Nevėlu ir po 15 ar 20 metų…
Kiek metų pora kartu, nėra rodiklis – keičiant elgesį, santykius galima atgaivinti bet kada. Be abejo, kuo didesnės ir gilesnės nuoskaudos, tuo sunkiau santykius pataisyti. Viskas priklauso nuo kiekvieno iš partnerių ryžto.
„Kartais žmonės per kelerius metus tiek nuoskaudų prikaupę, kad kiti per dvidešimt metų tiek neturi. Esminis dalykas, kiek mes „žiauriai“ vienas su kitu elgėmės, dažnai to net nesuprasdami. Savo praktikoje matęs ne vieną pavyzdį, kuomet santykiai į gerą pusę pasikeičia ir po kelerių dešimčių bendro gyvenimo“, – teigia A. Markevičius.
Gali baigtis išsiskyrimu
Tiesa, santykių edukatorius atkreipia dėmesį, kad pasikeitus vienam partneriui, santykiai gali ir iširti.
„Jei esate toksiškuose santykiuose ir kitas žmogus nemoka būti sveikame, lygiavertyje ryšyje. Jei tam, kad užglaistytų savo emocines žaizdas, jam reikia žeminti aplink esančius, jei nuolatos ieško tokių, šalia kurių jaučiasi geresnis, daugiau galintis, pranašesnis ir pan., tai pasikeitusiame santykyje jis būti negalės, ir poros keliai greičiausiai išsiskirs“, – kalba A. Markevičius.
Kaip priimti tai, kad partneris, ėmus brėžti ribas ar elgtis kitaip, atsako ultimatumais, grasina išsikraustyti, nutraukti santykius ir panašiai? Lektorius sako, kad, jei pamatote, jog gyvenate su žmogumi, kuris negerbia jūsų poreikių ir nėra pasiruošęs daryti pokyčio savo elgesyje, tęsiami tokie santykiai labiau pakenks nei jų netekus.
Jis pastebi, kad net jei santykis išyra, poros vaikai mato kokybiškesnių santykių pavyzdį, nei būtų gyvenę toksiškų santykių erdvėje. Taip, anot jo, užbaigiamas iš kartos į kartą pereinančio ydingo santykio ciklas.
„Jei nemokame kurti sveikų santykių, tai ir mūsų vaikai nemokės. Vaikai beveik iš niekur kitur nesimoko, tik iš to, ką mato savo šeimoje“, – sako lektorius.
Pakeitė masinis renginys
A. Markevičius pasakoja, kad ir pats neturėjo sveiko santykio pavyzdžio – tėvai buvo išsiskyrę ir jis nematė normalaus vyro elgesio šeimoje. Žmonos Dovilės šeimoje situacija buvo panaši. O ilgalaikių santykių kūrimu jis ėmė domėtis ir to mokytis todėl, kad jiedu su žmona išgyveno milžinišką santykių krizę.
„Buvome pasiruošę skyrybų dokumentus, išsikėlę gyventi atskirai. Tada nusprendėme pabandyti iš naujo. Supratome, kad taip, kaip kuriame santykius, nėra gerai, o kaip reikėtų – nežinome. Pradėjome ieškoti atsakymų įvairiuose mokymuose, terapijose, važinėti po pasaulį“, – pasakoja A. Markevičius.
Nors žmonės dar ir šiandien į mokymus ir masines konferencijas, būna, žiūri skeptiškai, lektorius sako, kad asmeninė jo patirtis liudija ką kita, o ir pats, vesdamas mokymus, jaučia didėjantį lietuvių sąmoningumą.
