„Viena mano giminaitė – medikė, nuolat rinkdavo dovanėles medikams su įvairiais prekiniais ženklais. Tada Kalėdoms gaudavau kokį vaistų nuo vidurių pūtimo pledą ar tablečių nuo prostatos bėdų rankšluostį“, – prie linksmų istorijų prisidėjo Margarita. Nuo jos šmaikštumu neatsiliko ir Marius: „Gimtadienio proga bičiulis padovanojo savo ūsus, nes man neauga. Nusiskuto ir taip gražiai, tvarkingai suklijavo ant popieriaus.“
„Draugei buvęs vyras Kalėdoms buvo padovanojęs metalinį dubenį ir žvakę“, – pasidalijo Ineta, į ką kita diskusijos dalyvė nusijuokė: „Todėl ir buvęs.“ O štai Virginija pati gerai nustebino savo sesę: „Mėgstu dovanoti praktiškas dovanas. Sesuo sakė, kad nieko nenori gimtadienio proga, tad 35-mečio proga gavo 35 vienetus tualetinio popieriaus. Dabar visada pasisako, ko nori.“
„Kažkada draugavau su save labai mylinčiu vaikinuku, tai jis man gimtadienio proga padovanojo savo nuotrauką“, – linksmai prisiminė Jurgita. Diskusijos dalyvė Jurgita taip pat turėjo ką papasakoti apie nenusisekusius santykius ir pasimatymus: „Per pirmą gyvenime „Tinder“ pasimatymą bičas man padovanojo granatą (vaisių), kurį iš pradžių slėpė palto kišenėje ir sakė, kad turi granatą ir jei jam kas nepatiks, susprogdins bet kada.“
„Gimtadienio proga esu gavusi 200 gramų rūkytos nugarinės. Juokinga tai juokinga, bet su tuo vyru gyvenu jau daugiau nei 2 metus“, – iš savo gyvenimo vingių juokėsi Rūta. „Klasiokei tetulė šeštoje klasėje dovanojo kremą nuo raukšlių“, – prisiminė Austėja.
Iš tiesų dovanos – tai daug daugiau nei daiktai. Ko gero, todėl jos ir sukelia tiek emocijų ir jausmų: kartais nevaldomą juoką, kartais ypatingą nusivylimą, begalinį dėkingumą ar netgi niekaip neapleidžiantį pyktį.
Apie tai, ką žmonių santykiuose reiškia dovanos, sutiko pasikalbėti psichologė psichoterapeutė Ieva Sutkaitienė, „Tikėtina, kad tokiam žmogui nesate pakankamai svarbus, kad jis būtų skyręs savo laiką pasidomėti, ieškoti, išrinkti ir nupirkti kažką, kas būtų labiau asmeniška“, – apie atvejus, kai žmogus paskutinę minutę prigriebia kažką labai atmestinio, sako specialistė. Vis dėlto, ji priduria, kad prasta dovana nebūtinai reiškia tai, kad žmogus jūsų nevertina ir nemyli.
– Ar galite paaiškinti, ką emociniu lygmeniu reiškia dovana ir dovanojimas?
– Dovana ir dovanojimas, dovanos priėmimas skirti emocinio ryšio užmezgimui, palaikymui, sustiprinimui tarp dovanotojo ir dovanos gavėjo.
– Ko gero, vaikystėje yra vienaip – tuo metu vaikas dar nieko negali įsigyti pats, taigi, dažnai tai būna tiesiog svajonės išpildymas. O kai suaugame, daugumą dalykų, kuriuos mums dovanoja, galime įsigyti ir patys. Taigi, tokiu atveju dovanojimas, ko gero, jau atlieka visai kitą funkciją?
– Iš esmės, dovanos funkcija išlieka ta pati visais amžiaus tarpsniais: emocinio ryšio kūrimas, stiprinimas. Dovana yra ne apie daiktą, o apie santykį. Tuo metu patys santykiai yra skirtingi. Pavyzdžiui, tarp senelio ir anūko, tarp verslo partnerių, tarp simpatizuojančių vienas kitam jaunuolių. Dovanodami dovaną galime išpildyti svajonę bet kam. Tačiau taip, su vaikais paprasčiau dėl to, kad jie negali patys savarankiškai įsigyti norimo daikto.
– Ar galima sakyti, kad žmogus, kuris padovanojo tavęs visai neatitinkančią dovaną, atmestinę dovaną, prigriebtą paskutinę minutę, jau panaudotą daiktą, kurį pristato kaip naują, nelaiko tavęs prioritetu? Kaip tai aiškintumėte?
– Tikėtina, kad tokiam žmogui nesate pakankamai svarbus, kad jis būtų skyręs savo laiką pasidomėti, ieškoti, išrinkti ir nupirkti kažką, kas būtų labiau asmeniška. Gali būti, kad tam žmogui santykis su jumis esamu momentu nėra prioritetinis.
Lygiai taip pat gali būti, kad tam žmogui esate svarbus, bet dėl jo asmeninių savybių (pavyzdžiui, patologinio taupumo, pavydo ir panašiai) jis tiesiog negali išleisti tam tikros pinigų sumos dovanai. Galbūt jis skiria laiką, domisi ieško, bet galiausiai suvokia, kad jam tai kainuos per daug emocinių ir finansinių resursų, todėl pasielgia taip, kaip pasielgia.
– Ar prastų dovanų dovanotojai pasižymi empatijos stoka? Nepataikymas su nupirktu daiktu ar atmestinumas jį renkant? Gal kartais dovanotojas renka iš visos širdies, bet dėl savo paties aplinkybių, tarkime, žinių stokos, nepataiko?
– Nebūtinai. Jie gali pasižymėti maža perkamąja galia. Bet vis tiek nori dovaną įteikti, todėl, pasitelkdami savo išmonę, perka pagal galimybes. O tai, kad dovaną priimančiam asmeniui ji atrodo per prasta, tai yra apie jį patį, ne apie dovanotoją.
Tarkime, yra 45 metų vyras. Gyvenime save realizavęs, sukūręs sėkmingą verslą. Jo tėvai pensininkai, pensijos nedidelės, bet jiems užtenka. Sūnui gimtadienio proga padovanoja paprastą sintetinį kaklaraištį. Sūnus jau seniai dėvi šilkinius rankų darbo kaklaraiščius, tačiau niekada apie tai tėvams neužsiminė. Jų dovanotas kaklaraištis jam neatrodo kokybiškas, gražus. Tėvai pasakoja, kaip jie važiavo į turgų ir rinko patį gražiausią, kad tiktų jų vaikui prie kostiumo. Sūnus padėkoja už dovaną, įvertina tėvų įdėtas pastangas. Jų noras buvo tikrai gražus ir jie gavo teigiamą grįžtamąjį ryšį iš savo sūnaus. Nors kokybine prasme dovana prasta, bet jis suvokia, kad tėvai norėjo nudžiuginti ir dėl to labai stengėsi. Teigiamų emocijų jam suteikė tėvų gražus noras ir įdėtos pastangos.
– O gal kartais prastos dovanos – tai nemokėjimas kalbėtis? Gal daug žmonių turi nerealistinį lūkestį, kad kiti yra įgalūs skaityti jų mintis ir nuspėti norus, kai iš tiesų prasminga kitam apie savo lūkesčius pranešti? Pavyzdžiui, pasakyti, kad mėgsti staigmenas. Kad dovanų nori to ar kito.
– Tikrai taip, nemokėjimas paklausti arba pasakyti pakiša koją bet kurioje situacijoje.Tikslinga būtų atvirai pasikalbėti apie norus, lūkesčius ir, be abejo, galimybes.
– Kai gauname nepatinkančią, prastą dovaną, dažnas mūsų jaučiamės nusivylę. Kas tai iš tiesų yra – jausmas, kad esi nesvarbus? Ne vienas žmogus vėliau jaučia ilgalaikę nuoskaudą, taigi, tai, kas gali atrodyti tiesiog nereikšminga dovana, iš tiesų ko gero turi daug gilesnę reikšmę?
– Taip įvyksta dėl daromų interpretacijų. Nusivylimo, nuoskaudų, kartėlio jausmus mums gali sukelti tokios mintys kaip „aš nesvarbus, aš nevertas, aš nepakankamai mylimas“ ir panašiai. Tačiau tai yra ne realybę atspindinčios mintys, o interpretacijos apie situaciją: „Jei negavau iš tavęs to ir to, vadinasi tu manęs nemyli, arba aš tau nerūpiu. Jei tu man padovanojai tą ir tą, tai tu manęs nepažįsti ir t.t.“ Pradžioje vertėtų sužinoti, kokiomis aplinkybėmis dovanotojas išrinko ir nupirko būtent tai.
– Ar gali taip būti, kad kai kalbame apie pykčius, nusivylimą dėl dovanų, iš tiesų kalbame apie visai ką kitą?
– Tikrai taip, čia kalbame apie sunkumus santykiuose: apie negebėjimą tinkamai išsakyti, išgirsti, išklausyti, suprasti, priimti, atliepti.
– Yra nuomonių, kad kai poroje prasideda pykčiai dėl neišplautų indų ir neuždarytų spintelių, kai pora pykstasi dėl buities, iš tiesų ji kalbasi apie nepatenkintus emocinius poreikius.
– Taip, toks elgesys yra apie tam tikrų emocinių poreikių nepatenkinimą. Kai poreikiai atliepiami ne tada, kada reikia ir ne taip, kaip tam žmogui reikia, smegenys pradeda selektyviai atrinkti, kas dar negerai, kas dar netenkina ir pan. Tada ir prasideda pykčiai dėl įvairių buitinių dalykų namuose.
– Ar taip pat yra ir su dovanomis?
– Dovanų dovanojimas yra viena iš meilės kalbų. Pavyzdžiui, moteris nori, kad vyras jai parneštų gėlių, o jis vietoje gėlių nuplauna jos automobilį, tikėdamasis šypsenos ir padėkos. Tokiu atveju bus dviejų žmonių nepatenkinti emociniai poreikiai. Moters, nes ji negavo to, ko norėjo. Vyro, nes jis vietoje padėkos gavo neigiamą grįžtamąjį ryšį – nelaimingą moters veido išraišką. Taip užsisuka užburti ratai, kai vieną kartą neatlieptas poreikis tampa pykčių grandine. Ir taip įvyksta dėl nepakankamo gebėjimo tinkamai kalbėti.
– Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių šiais laikais, kai dauguma gyvename pertekliuje, vis dar renkasi būti materialių dovanų kultūros dalyviais?
– Dažnu atveju rinkdamiesi materialias dovanas žmonės galvoja ne apie klimato kaitos problemas, o apie asmeninį patogumą, komfortą ir santykius. Kitas reikalas, kad dar prieš 30 metų Lietuvoje (ir kitose rytų Europos šalyse) išgyvenome nepriteklių. Per tą laikotarpį ekonominė situacija labai pasikeitė. Atsirado labai didelė pasiūla. Padidėjo perkamoji galia. Ir žmonės pradėjo tenkinti savo neatlieptus poreikius. „Jei mano vaikystėje nebuvo tokių žaislinių mašinėlių, tai savo sūnui nupirksiu visas, kurių tik jis norės ir dar daugiau.“ Vyksta patirto nepritekliaus hiperkompensacija.
Taip pat materialinę dovaną renkamės iš būtinybės. Užsienyje gyvenantis žmogus, neturintis galimybės aplankyti artimojo, išrenka dovaną internete, ją pristato kurjeris. Dėmesys parodytas, laiko ir finansų resursai nėra dideli.
– Ne taip mažai žmonių skundžiasi nežinantys, ką padovanoti artimam žmogui: draugui, mylimajam, tėvams. Kaip taip gali būti? Ar tai reiškia, kad nepažįstame savo artimųjų?
– Taip vyksta dėl to pačio per didelio vartotojiškumo, padidėjusio švenčių, kuomet teikiame dovanas skaičiaus metuose. Norime parodyti, koks ypatingas mums yra artimas žmogus, tačiau atrodo, kad visi daiktai jau padovanoti. Užstringame materialios dovanos paieškose vietoje ieškojimo kokiais dar būdais galėtume pradžiuginti artimą žmogų.
– Kita vertus, nemažai žmonių nerimauja su dovana nepataikyti – ko gero jaučia, kad dovanos yra jų autoportretai. Kaip jiems elgtis su šiuo jausmu?
– Tokiu atveju dovanotojas bijo ne nepataikyti su dovana, o nesulaukti džiaugsmo veide žmogaus, kuriam dovanoja. Kitaip tariant, bijo, kad apie jį blogai pagalvos žmogus, kuris gavo tą dovaną. Verta suvokti, kad tai, ką jaučia kitas žmogus, yra apie jį, ne apie mane. Aš dėjau pastangas, kad įtikčiau, patikčiau, kad manęs neatstumtų, kad kitam suteikčiau laimės pojūtį. Bet tai, ką pagalvos ir jaus kitas, nuo manęs nepriklauso, tai jo pasirinkimas ir jo interpretacijos.
– Ar brangi gauta įpareigoja jos gavėją? Pavyzdžiui, vestuvių proga draugai į vokelį įdėjo didelę sumą. Taigi, kai tu dalyvauji jų vestuvėse, tau tiesiog gėda dėti mažiau.
– Pati dovana neįpareigoja, bet ją gavęs žmogus gali pagalvoti: „Dabar aš turėsiu neatsilikti, kitaip apie mane blogai pagalvos.“ Tokiu būdu santykiuose įsiveliame į dovanų keitimosi spąstus. Dovaną gauti ir dovaną padovanoti tampa ne džiaugsmu, o prievole, našta. Teoriškai neįpareigoja, bet emociškai žmogus įsipareigoja save pats.
– Arba – neretos istorijos apie tėvus, kurie vaikams padovanoja ypač brangias dovanas. Tarkime, pirmąjį nekilnojamąjį turtą, automobilį, o vėliau mainais tikisi, kad vaikas klausys, elgsis pagal tėvų patarimą, jausis dėkingas.
– Jei tokio dydžio dovana yra įteisinama, tada taip, vaikai įsipareigoja tam tikrus dalykus, pavyzdžiui: gauna dovanų būstą ir notariškai pasižada nukaršinti tėvus.
Tai, kad tėvai nori, jog jų suaugęs vaikas klausytų, elgtųsi pagal patarimus, rodo, kad iš esmės jie nenori tam vaikui (nesvarbu kiek jam metų) leisti gyventi savarankiškai. Vaikas neprivalo elgtis taip, kaip tėvai nori. Jis jaus dėkingumą, tai išreikš vienokiais ar kitokiais būdais. Tačiau jis neprivalo kiekvieną kartą susitikęs su tėvais dėkoti už tokias dosnias dovanas.
– Kaip manote, ar netikusios dovanos atveju verta sakyti tiesą, ar dovanotam arkliui į dantis vis dėlto nežiūrima?
– Vertėtų padėkoti už įdėtas pastangas ir sekantį sykį paprašyti konkretaus norimo daikto (jei mums svarbu, ką gauname dovanų).
– Kai kada dovanos visai nėra altruistiškas žingsnis. Ypač šeimoje, poroje pasitaiko, kad žmogus dovanoja artimajam kažką, kuo pats planuoja naudotis. Ar tai – teisingas dovanojimo modelis? Juk dovanos gavėją tai taip pat gali įskaudinti – jį lyg ir sumenkina.
Jei pora susitaria, tada taip, toks dovanojimo modelis tinkamas. Iš esmės tai yra apie nesusikalbėjimą. Tai, kaip jausis dovanos gavėjas, yra apie jį. Aš pats renkuosi įsiskaudinti ar ne, gavus dovanų naujausio modelio troškintuvą. Aš renkuosi, kaip interpretuoti tokią dovaną: 1) mane nori pristatyti prie puodų?!; 2) nuo šiol man gamins įvairius troškinius. Mes galime prikurti įvairių interpretacijų ir visos jos bus apie tą žmogų, kuris jas generuoja.
– Dažnai pinigai vokelyje nuvertinama kaip bedvasė dovana. Ar iš tiesų verta šitaip demonizuoti pinigus kaip dovaną ir iš kur tai ateina?
– Pinigai yra patogi dovana tiek dovanotojui, tiek dovanos gavėjui. Dovanojant pinigus dovanotojui nekyla mintys, kad dovana gali nepatikti. Tai praktiškiausia dovana.
Pinigų kaip bedvasės dovanos įvardijimas kyla iš to, kad juos dovanojant nereikia domėtis, ko nori artimas žmogus. Nereikia skirti laiko ieškoti , važiuoti, pirkti ir pan. Čia vėl susiduriame su nesusikalbėjimu, nesupratimu, nenoru atliepti, sunkumais santykiuose. Jei vienas nori konkretaus daikto dovanų, o kitas tiesiog paduoda reikiamą sumą, pirmasis tokiu atveju gali interpretuoti savaip: 1) kaip gerai, išsirinksiu pats, bus taip, kaip noriu; 2)aš nesu svarbus, vertas, kad dėl manęs dėtų pastangas ir panašiai.
