Tai vyksta nesąmoningai ir lyg „iš meilės“. Gal ir tu atpažinsi savyje tokius užkratus, kaip „aš neverta“, „aš per prasta“, „man nepavyks“ ir pan.?
Ar ne paradoksalu, kad XXI amžiuje, kai mūsų technologijos tobulėja vos ne kasdien, kai mes galime neišeidami iš namų užsidirbti pinigus, užsisakyti prekes, kai galime prarastas galūnes pakeisti naujomis - tokiu metu mes vis dar nežinome, ką daryti, kai vaikystėje mamų mylėtos mergaitės užauga moterimis, kurios nesupranta, kaip reikia mylėti save, todėl ieško tos meilės bet kur? Tokioje užslėpto psichologinio smurto aplinkoje užaugusios merginos nesąmoningai renkasi darbus, kuriuose jas pasiekia tas pats psichologinis smurtas, draugus, kurie jas išnaudoja, vyrus, kurie jas tempia žemyn, tikina, jog jos yra menkos ir nevertos norėti geriau, rašoma pranešime spaudai.
Kas yra psichologinis smurtas?
Tai smurtas, kuris pasireiškia nuolatiniu psichologiniu spaudimu, patyčiomis, žeminimu, taip pat bendravimo su aplinkiniais apribojimu. Asmuo, patiriantis šios rūšies smurtą gali būti verčiamas atlikti tam tikrus veiksmus, jam diegiama negatyvi nuomonė apie save. Iš pradžių tai gali vykti labai atsargiai, lyg „nepastebimai“, o vėliau vis stiprėti.
Psichologinis smurtas yra kaip koks iš senų laikų išlikęs vaiduoklis, reliktinė mitinė būtybė. Mes žinome, kad tai egzistuoja, kad vyksta, tačiau vis dar neišmokome šito aiškiai atpažinti. Net jei ir pamatome, dažnai užmerkiame akis, nes nesuprantame, kaip į tai reaguoti, kaip elgtis. Mūsų niekas šito nemokė. Tai buvo ir tebėra „normalu“ šeimose tarp tėvų ir vaikų, tarp sutuoktinių, darbovietėse tarp kolegų, tarp draugų - taip pat santykyje su savimi.
Vaida Svinkūnienė, „Damų Akademijos“ įkūrėja bei lektorė, „Skaudžių santykių centro“ vadovė, tvirtina, kad informacijos apie tai, kaip išsilaisvinti nuo „toksiškų“ santykių tiek su savimi, tiek su aplinkiniais šiuo metu apstu. Bėda ta, kad moterys, kurios nuo vaikystės gyvena „toksinėje“ terpėje, turi pasąmoningą įprotį tokios informacijos vengti. Jos lengvai pasiklysta tarp patarimų bei skirtingomis kryptimis vedančių išvedžiojimų.
Pavyzdžiui, tokioms moterims, žalingi šiuolaikiniai „dvasingi“ mokymai, kuriuose teigiama, jog moteris turi būti nuolanki, sekti paskui savo vyrą ir pan. Jos jau yra per daug nuolankios, per daug save sumenkinusios ir per daug aukštai iškėlusios savo vyrus. Daugiau nuolankumo joms tikrai nereikia.
Ar aplinkiniai gali padėti?
Iš tiesų aplinkiniai nėra pasiruošę padėti. Jei moteris gyvena su netinkamu vyru, gimdo jam vaikus ir dejuoja, kokia dažniausiai būna aplinkinių reakcija? Palik, negyvenk su juo, bėk? Keiskis pati? Kokį pavyzdį rodai savo vaikams? Pati kalta? Dirbi už mažą algą - tai kodėl nesusirandi geresnio darbo? Sunku su trimis vaikais? Apie ką galvojai prieš tiek pagimdydama?
Žinoma, mes visi ir visos esame pačios atsakingos už savo gyvenimus, tačiau smurtinėje aplinkoje augusios moterys neturi pakankamai jėgų tos atsakomybės prisiimti. Joms reikia leisti iki jos užaugti.
„Labai skaudu, - atvirauja V. Svinkūnienė, - tačiau daugiausia smerkimo ir smukdymo moterys patiria iš kitų moterų. Taip atsiranda gėda jaustis kaltai dėl to, kad nesugebi susitvarkyti savo gyvenimo ir noras dar labiau užsidaryti savyje.“
Pagalba ateina, kai jau esi tam pasiruošusi
Feisbuke startuojančio nemokamo projekto „Aš Moteris“ įkūrėja Sandra Grigalauskienė sako, kad į projektą atėjusios moterys tikrai yra nemažai apsiskaičiusios, turi daug informacijos apie tai, kas yra psichologinis smurtas, kaip nuo jo pabėgti, tačiau jos nesuvokia, kaip tą visą teoriją galima įgyvendinti praktiškai. „Puiku, kad apie „toksiškus“ santykius mes jau kalbame žiniasklaidoje, - dalinasi ji, - tačiau kiek iš to naudos? Juk paskaičiusi tu vėl grįžti į tą pačią, dvasiniu pervargimu persunktą buitį.“
Pastebėti, kada yra peržengiama sveikų santykių riba ir ryšys tampa „toksiškas“, moteriai dažnai yra sunku, ypač jei ji atėjusi iš šeimos, kur psichologinis smurtas buvo norma. Jeigu moters vaikystė buvo užpildyta „toksiškais“ santykiais tarp šeimos narių, ji nė nežino, kaip atrodo tie kitokie, tvarūs bei darnūs santykiai. Ji savotiškai net bijo žengti į jų teritoriją (juk tai, kas nepažįstama, visada gąsdina).
Vaida Svinkūnienė pastebi, jog iš tikrųjų keistis būna pasiryžusios tos moterys, kurios pasiekia savo asmeninį dugną ir suvokia, kad arba reikia nuo jo atsispirti, arba pasilikti tame dugne bei degraduoti.
Gijimo procesas nebūna tik malonus
Jeigu mums skauda, dažniausiai bandome nuo to skausmo pabėgti. Dvasinius skaudulius stengiamės užkasti giliai širdyje ir jų nematyti. Deja, tos vidinės žaizdos taip ir lieka pūliuoti diena iš dienos. Moteris jaučia, kad jai blogai, tačiau pati sau įrodinėja, jog nieko čia tokio. Jeigu pasiryžtame nerti į save, suieškoti skausmo šaknį ir ją ištraukti, turime nusiteikti, kad malonu tikrai nebus. Teks nuvynioti bei nukapstyti viską, kuo dangstėmės nuo savęs, pereiti pasišlykštėjimo bei savęs gailėjimo stadijas. Tokiu metu moteriai būtinas palaikymas, nesmerkimas.
“Labai džiugu, kad šiuo metu atsiranda įvairūs projektai, - atvirauja V. Svinkūnienė, - tai reiškia, kad moterys sąmoningėja, kad jau nori nuoširdžios palaikančios bendrystės. Juk kažkada įvairūs moterų vakarai, susibūrimai ir ratai buvo savaime suprantamas reiškinys. Jos niekada nelikdavo vienos su savo bėdomis. Tik dabar mes išmokusios vienos su kitomis konkuruoti. Tikiu, kad tikrai nereikėtų tiek visokių pagalbos centrų, projektų bei institucijų, jei tik vėl prisimintume, kaip viena kitą palaikyti, jei suvoktume, kad kiekviena mūsų esame visiškai pakankama ir nuostabi. Juk dažnai užtenka tik gero žodžio: tu tiesiog suklydai, pargriuvai, bet aš tikiu, kad sugebėsi atsikelti ir kad viskas bus gerai.“
Pagrindiniai požymiai, kad tavo santykiai tiek su aplinkiniais, tiek su savimi nėra sveiki:
● Tu bijai. Nė pati tiksliai nežinai ko, bet bijai: kad paliks, kad susiras kitą, kad tu jam negraži, kad nesi verta, kad nutiks kažkas blogo, prarasi darbą, būsi prasta darbuotoja ir t. t.
● Esi bejėgė. Jautiesi blogai, bet neturi nei noro, nei jėgų kažką keisti. Plauki pasroviui ir nežinai, ką galima būtų padaryti kitaip.
● Jautiesi kalta dėl įvairių dalykų: nes negali sulieknėti, nemoki skaniai gaminti, nesugebi sužiūrėti vaikų, vis nepastoji, arba priešingai - vėl pastojai ir pan.
● Tave nuolatos žemina.
Pats pirmasis dalykas, ką reikia padaryti, suvokus, kad esi savo dvasiniame dugne, tai kiek įmanoma atsiriboti nuo tave smukdančios aplinkos, nuo tų, kurie tvirtina, kad nesi verta nieko geresnio, tau nepavyks, kad visos juk taip gyvena ir t. t.
Aplinkos įtaka labai svarbi. Efektyviausią pagalbą gali suteikti tos moterys, kurios jau buvo savo dugne bei iš jo išsikapstė. Jos žino, kaip viskas atrodo ten, žemai, todėl gali suprasti, kaip jaučiasi tos, kurios vis dar tenai kapanojasi. Šiuo metu į jau minėtą nemokamą projektą jungiasi įvairių sričių specialistės, kurių ne viena neslepia, jog pačiai teko patirti psichologinį smurtą.
„Dažnai moteris įsivaizduoja, kad nieko negalima pakeisti, arba kad tai labai sunku, ar net gėda jaustis reikalinga pagalbos“, - pasakoja Sandra Grigalauskienė, - „tačiau vien pasišnekėjus su kažkuo, kas jau buvo tame dugne ir iš ten pakilo, jų nuomonė bei savijauta ima keistis. Būtent to mes ir siekiame: kad jos iš naujo patikėtų savimi ir išmoktų save mylėti. Kviečiame prisijungti įvairių sričių pagelbėti galinčius specialistus bei visas moteris, kurios jaučiasi pasimetusios tarp savo vidinių skaudulių, tačiau nuoširdžiai trokšta pokyčių.“
