Neištikimybę prisipažino pats, gailėjosi ir atsiprašinėjo, tačiau aš atleisti taip greitai negalėjau ir jau kitos dienos vakarą, po visų ašarų ir atsiprašymų, jis išėjo pas ją.
Aišku, aš supykusi ir įsižeidusi pasakiau, kad nebegrįžtų ir, kad jo man nereikia. Po kelių dienų pasikalbėjome, aš jam atleidau ir įtikinau, kad su kita moterimi jis laimės neras.
Na, taip, jis grįžo namo, gyvename, kalbamės, atrodo, atleidau, bet kankina abejonės, ar gerai padariau, kad įtikinau jį grįžti. Jaučiuosi blogai, be savivertės ir nusižeminusi. Santykiai dabar atrodo geri, aš jį myliu ir, atrodo, kad jis myli mane.
Bet... jis nesigaili taip padaręs ir sako, kad gerai, jog taip gavosi, nes mes dabar suartėjome dar labiau, daug kalbamės. Tikrai buvome paskendę rutinoje, nesikalbėjome, gyvenome kaip kambariokai ir dėl to jis susirado kitą moterį.
Net nežinau ar aiški jums ši sitaucija, ir koks būtų mano klausimas. Aš noriu atleisti, noriu toliau kartu su juo gyventi, bet kankina dvejonės, ar gerai padariau.
Žinau - per greitai atleidau, juk vos ne pati parsišaukiau jį atgal. Bet negalėjau nieko nedaryti ir leisti jam išeiti, negalėjau pagalvoti, kad jis bus su kita ir augins jos vaiką, o ne mūsų. Kaip atleisti, kaip visa tai pamiršti, kaip išlipti iš šios dvejonių duobės? Beje, jų romanas truko apie 2 mėnesius: pradžioje susirašinėjo sms, o vėliau ir susitiko. Susitikę buvo 3-4 savaitgalius.
Atsako santykių ekspertas Darius Ražauskas.
Sveiki,
ačiū už situacijos aprašymą. Pradėkime nuo to, kad jūs viską padarėte gerai! Kodėl taip sakau? Nes jūsų šeima kartu!
Visa tai jau praėjo, todėl galvoti, ką reikėjo padaryti kitaip -absoliutus laiko gaišimas. Žinoma galima sukurti geresnių scenarijų, bet tame nėra jokios prasmės. Palikime praeitį.
Dabar jūs jaučiatės užgauta, įžeista, be savivertės. Na, ir panašu, kad jis nesigaili. Kodėl? Nes jūsų santykiai atsigavo. Jus patyrėte šoko terapiją. Dabar bendraujate daugiau, esate dėmesingesni vienas kitam. Tai, ką jums daryti, kad savijauta pagerėtų?
Atsakymas paprastas. Nėra greitų ir paprastų metodų pakeisti tokius gilius ir traumuojančius išgyvenimus. Reikės laiko ir kantrybės. Daug laiko. Na, o šiuo metu svarbiausia nukreipti savo dėmesį ir energiją į santykių auginimą bei atgaivinimą. Investuokite ten savo jėgas ir laiką.
Paanalizuokite, ko trūko anksčiau. Kokias naujas šeimynines tradicijas, mažus ritualus ir kitas naujoves galite įgyvendinti. Apsvarstykite, kaip neužlipti ant to pačio grėblio ir vėl.
Gerai, gerai Ražauskai. Na, bet vis tiek jaučiuosi blooooogai.
Suprantu. Ir pagrindinė bėda čia aukos pozicija. Jūs jaučiatės auka. Ir turite tam teisę.
Na, bet jei norite, kad vaikas augtų šeimoje, tuomet geriau aukos poziciją mesti iš galvos. Mano mokytojai tokiose situacijose pataria persijungti į mokinio poziciją. Reikia pradėti kiekvieną dieną dėkoti už situaciją, kad ji įvyko ir klausti savęs: ko aš galiu pasimokyti iš to? Kaip aš galiu tai panaudoti augimui?
Puiki, jau ne kartą minėta, psichologo Olego Gadeckio knyga "Likimo dėsniai" detaliai aprašo perėjimą iš aukos pozicijos į mokinio. Perskaitykite ir bandykite taikyti ten nurodytus pratimus.
Tikiu, kad jums pavyks ir savijauta pagerės. O situaciją vėliau atsiminsite su šypsena.
Linkiu sėkmės.
Nesutariate su antrąja puse ar nežinote, kaip elgtis susiklosčiusioje situacijoje? Siųskite savo išsamų santykių problemos aprašymą ir gaukite Dariaus Ražausko patarimą. Anonimiškumą užtikriname.
include("/www/delfi/php/local/formAdmin/gen/265.inc"); ?>
