Beveik pusę amžiaus dirbusi LRT, ji, baigusi Žemės ūkio akademiją, 1977-aisiais pradėjo dirbti Lietuvos radijuje, o galiausiai perėjo į televiziją, informacijos redakciją, vėliau pavadintą Lietuvos televizijos naujienų tarnyba. „Gal dabartiniams jauniems žmonėms sunku ir suprasti, bet per 43 metus LRT man buvo tapusi daugiau nei darboviete“, – sako 69-erių Salomėja, nors ir išėjusi į pensiją, taip niekada ir nepadėjusi galutinio taško žurnalistikoje.
Atrodo, kad moteris ir gyvenimo džiaugsmo niekur nepametė. Dabar jį atranda kelionėse, gamtoje, o džiugina ir numestas įspūdingas skaičius kilogramų. Apie savo kelionę į lengvesnį gyvenimą Salomėja sutinka papasakoti portalui DELFI. Tiesa, ji pabrėžia, kad nėra nei sveikuolė, nei vienuolė, nors pasiekimai iš tiesų įspūdingi: 45 praeitame gyvenimo etape palikti kilogramai.
– Salomėja, ką jums reiškia gerai jaustis savame kūne, su savimi?
– Gerai jaučiuosi, kai vaikštau: Vingio parke ar kokiame miškelyje, puiku būti prie jūros, jausti gamtos jėgą. Šią žiemą tris savaites praleidau Tenerifėje, kur šilta, daug saulės, maudynės vandenyne, buvau sužavėta ir laiminga. Tikiuosi, kad kitą sausį ten vėl būsiu.
Manau, kad tai, kaip jautiesi savame kūne, daug priklauso nuo minčių, nuo nusiteikimo. Jei jos šviesios, tai ir jautiesi gerai. Kažkada jaunystė nešė ant sparnų, dabar dar kažkokie sparneliai likę...
Sakoma, kad optimistai – ilgiau gyvena. Mano kūnas ir mintys – tai aš, Salomėja, man jau 69-eri, nors ir nesijaučiu tiek nugyvenusi. Ačiū Dievui ir daktarams, kad esu, kad gyvenu, kad galiu vaikščioti, bendrauti su kitais žmonėmis, būti gamtoje, išvysti aplinkui daug grožio.
Nors esu palyginti nesmulki moteris, jaučiu savo kūno trapumą, laikinumą. Kodėl tokios mintys? Kadangi nuo paauglystės sergu širdies reumatu, tai beveik visą gyvenimą būdavo šiokių tokių sveikatos sutrikimų. Prieš 22 metus operuota širdis, vėliau esu patyrusi klinikinę mirtį, turiu širdies stimuliatorių.
– Prieš beveik 30 metų metėte rūkyti. Kas pastūmėjo? Ar tai – savijauta? Papasakokite apie šį savo kelią: ar buvo sunku, kokiu būdu metėte, ar iškart, ar niekada negrįžote prie rūkymo?
– Kadangi sveikata nebuvo stipri, vis pagalvodavau, kad reikėtų baigti su rūkymu. Dažniausiai kasdien surūkydavau maždaug 10 cigarečių – pusę pakelio.
Kelis kartus bandžiau mesti, vieną kartą nerūkiau gal pusmetį, kitą kartą – tris mėnesius. Po to komandiruotė į užsienį ar balius, galvoju: paimsiu vieną ir daugiau nerūkysiu. Bet sustoti sunku ir vėl užsivedi... Tad ir kitiems, norintiems mesti, sakau, kad neimtų nė vienos.
O galutinai mečiau 1996-ųjų pradžioje. Gulėjau ligoninėje, plaučių nuotrauką padarė, pasak gydytojos, iš bronchų matyti, jog rūkau. Neneigiau, sakau, reikia pagaliau mesti.
Nuvykau reabilitacijai į Druskininkus, jau savaitę buvau nerūkiusi, bet bijojau, kad vėl nesusigundyčiau, tad nuėjau pas gydytoją, kuris užsiėmė akupunktūra. Sustatė man adatas į ausis ir kaktą, kiek pakentėjau. Sako, jei dar norėsi rūkyti, ateik, pakartosime. Tačiau neprireikė, tapau abejinga cigaretėms. Kelerius metus net nebandžiau paimti, vėliau kelis kartus esu patraukusi, bet bjauru, jokio noro rūkyti. Dėl to labai džiaugiuosi.
– Kodėl apskritai pradėjote rūkyti? Aš dažnai pagalvoju – kokio velnio mes pradedame daryti tuos dalykus, kuriuos po to taip sunkiai metame.
– Pirma cigaretė – antrame kurse. Skaudėjo dantį, draugai pasiūlė cigaretę. Pamenu, užtraukus dūmą apsisuko galva, teko atsisėsti ant grindų. Paskui po truputį su draugėmis parūkydavome, apie rūkymo žalą tada negalvojome. Vėliau, nuo 1977 metų, dirbau korespondente Lietuvos radijuje, po septynerių metų perėjau į televiziją. Čia daug kas rūkė, tuomet dažniausiai koridoriuose, rūkymas buvo ir tam tikras bendravimas su bendradarbiais. Taip ir įsisukau.
– Ar metusi rūkyti pakeitėte tai kažkokiu kitu įpročiu, kuris nebuvo labai teigiamas?
– Kaip ir daugumai, metus rūkyti, norisi kažką kramtyti, daugiau imi valgyti. Juk gyvenime streso daug, darbas atsakingas, daug įtampos.
– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime žaidė maistas, judėjimas? Ar kada nors laikėtės dietų? Bandėte sportuoti?
– Maistas, valgymas – didelė mano gyvenimo dalis, deja, ne visada geriausia, nes užvalgydavau nerimą ar kokias bėdas.
Sakoma, kad daugelį problemų atsinešame iš vaikystės, net iš kūdikystės. Mažam žmogučiui labai svarbu būti suprastam ir saugiam, dabar manau, kad šito man stigo. Tais laikais moterys, pagimdžiusios kūdikį, po kelių mėnesių eidavo dirbti. Taip teko daryti ir mamai, mane augino auklė.
Pirmieji mano prisiminimai iš to laiko, kai dar neturėjau trejų metų – taupiau kapeikas, kad mama nupirktų broliuką, kuris, kaip mano guminė lėlė, bus su raudona kepurėle… Kai brolis gimė, daugiausia dėmesio ir meilės jam.
Dabar suprantu, kad tėvai savo meilę man rodydavo paduodami ko skanaus, kai kada ir per daug. Atsimenu, siūlo man pieno, išgeriu stiklinę, kitą, bandau dar, skrandis pilnas, sunku, bet taip norėjau įtikti tėvams, kurie gyrė, kad gerai valgau.
Nuo trejų pradėjau pilnėti, apkūni mergaitė pasidariau, mokykloje vadindavo storule ar storpilve. Aišku, kad tai žeisdavo, namie vėl užvalgydavau. Su antsvoriu buvo sunkiau ir fizinės kultūros pamokose, atsilikdavau nuo kitų.
Ilgą laiką nesupratau, kad reikia mitybą tvarkyti ir kaip tai daryti. Ėmiau mažiau valgyti gal dešimtoje klasėje, tuomet buvau gerokai sulieknėjusi.
– Kaip atėjote prie minties, kad norite mesti svorį? Buvote nepatenkinta savijauta, o gal išvaizda?
– Pirmieji svorio metimai buvo siekiant tapti lieknesne, gražesne, vėliau norėjau, kad būtų lengviau, kad nereikėtų nešioti antsvorio. Kiek atsimenu, per gyvenimą buvo gal septynios svorio metimo bangos. Kai esi jaunesnė, mažiau pavalgius, kilogramai krenta greitai, kuo vyresnė, tuo lėčiau, medžiagų apykaita lėtesnė, fizinis krūvis mažesnis. Numesdavau 10, 15, kilogramų, o 2021-aisiais – 35 kilogramus, bet per kelerius metus po truputį ataugdavo.
– Moterys apskritai dažnai nėra taikoje su savo kūnu: amžinai kažkuo nepatenkintos, kartais gal ir per mažai save priimame. Ar tai buvo ir jūsų atvejis?
– Suprantama, kad tobulumui ribų nėra. Taip ir su kūnu, siekiame būti gražesnės, sveikesnės, ypač šiais laikais. Skaičiau, kad Lietuva pagal antsvorio turinčių žmonių skaičių yra tarp pirmaujančių Europoje, kad daugėja nutukusių jaunų žmonių. Mano atveju, kol tas antsvoris būdavo nedidelis, jausdavausi normaliai, kuo didesnis svoris, tuo prasčiau – pilvas didelis, sunku, negražu, nuo krūvio dūsti. Susinervini, o kad nurimtum, užvalgai, tampa ramiau, bet storėji. Žodžiu, emocinis valgymas, kontrolės nebuvimas, beviltiškumo jausmas.
– Papildomas svoris jums trukdė fizine prasme?
– Kai nešioji bent 30 kilogramų nereikalingo svorio, žinoma, kad darosi sunku, ypač man, kai širdis nėra sveika.
– Papasakokite apie pastarąją savo svorio metimo kelionę: nuo ko pradėjote, ar darėte tai pati, ar su pagalba, kas sekėsi ne iš karto?
– Nuo 2020-ųjų rugpjūčio išėjau iš LRT į pensiją. Gyventi tapo ramiau, išsiėmiau individualios veiklos pažymą, šiek tiek rašiau, vėliau dariau reportažus TV3 laidai „Svajonių ūkis“, bet neužsiėmiau svorio mažinimu.
2021-ųjų rugsėjį, neapsikentusi, kad sveriu 115 kilogramų, susiėmiau, ieškojau, kas gali padėti. Kreipiausi į gydytoją Mindaugą Liškauską, akupunktūros specialistą, kuris padėjo mesti svorį. Padedama adatų terapijos nusiraminau, sumažėjo nevaldomas apetitas, galėjau kontroliuoti valgymą, pradėjo kristi svoris.
Daug davė Paliesiaus klinika Vilniuje, specialistai, atliko tyrimus įvertino sveikatos būklę, nustatė man tinkantį fizinį krūvį. Labai naudinga ir graži buvo rugsėjo savaitė su klinikos gydytojais, kineziterapijos specialistėmis Paliesiaus dvare, Švenčionių rajone. Buvome keturios pacientės ir antra tiek specialistų, padėjusių mums, vieną dieną konsultavo psichologė. Žodžiu, individualus fizinis krūvis, medikų priežiūra, pagal ūgį ir kitus parametrus suskaičiuotos dienos kalorijos, labai skanus, gražiai restorane patiekiamas maistas. Pusryčiaudavome nuo 10-os, prieš tai nuėjusios kelis kilometrus, pasimankštinusios. Valgydavome priešpiečius, pietus, pavakarius ir vakarienę apie 19 valandą. Iš pradžių tų beveik 1400 kilokalorijų per dieną buvo mažai, paskui organizmas įprato, kasdien nueidavome po 10 tūkstančių žingsnių, svoris po truputį krito.
Žodžiu, pastatė ant bėgių. Po to tęsiau namuose, kasdien suvalgydavau 1600 ar kiek daugiau kilokalorijų, daugiausia maisto, turinčio baltymų, ląstelienos ir riebalų. Klinika dar kelis mėnesius mane stebėjo, sverdavo, matuodavo, kiek netekau svorio, kiek kūnas turi riebalų, raumenų.
Įdomiausia, kai turėjau daug antsvorio, kompiuterizuotos svarstyklės rašė man kelerius metus daugiau negu buvo pase, o kai svoris tapo normalus, nustatė, kad biologinis amžius ketveriais metais jaunesnis, nei rodo pasas. Čia galima pajuokauti, kad ta svorio ir amžiaus koreliacija gali būti mokslinio ar žurnalistinio tyrimo objektas.
– Kas buvo sunkiausia?
– Mesdama svorį dažniausiai valgyti norėdavau vakare, stengiausi po aštuntos vakaro nieko į burną nedėti. Dabar užvalgau ir kiek vėliau. Be to, buvo nemalonu, kad kovojant su svoriu, sumažėjo ne tik riebalų, bet ir raumenų, atsirado raukšlių. O bene sunkiausia išlaikyti tą normalų svorį.
– Kiek kilogramų numetėte?
– Daugiausia buvau numetusi 45 kilogramus, kai pernai balandį svėriau apie 70 kilogramus, dabar esu šešiais kilogramais sunkesnė.
– Ar tai, kas padėjo jums numesti svorį, tapo jūsų gyvenimo būdu?
– Iš dalies taip. Nors daugiau nei metai suvalgytų kalorijų nebeskaičiuoju, stengiuosi nepersivalgyti, nepasileisti. Svorį padėjo numesti judėjimas, vaikštau ir dabar, stengiuosi nueiti tą 10 tūkstančių žingsnių, kartais mažiau, kartais daugiau.
– Kas pasikeitė pasiekus tikslą? Tiek sveikatos, tiek savijautos prasme?
– Yra lengviau vaikščioti, pakelti fizinį krūvį, mažiau skauda kojas per kelius, geresnė savijauta, džiaugiuosi, kad nešioju gerokai mažesnius rūbus, kai kuriuos nešiau siaurinti, pirkau naujų, pamėgau džinsus. Tam tikra prasme pakilo ir mano pačios vertės pajautimas, kad sugebėjau susiimti.
– Sakote, kad sveikuolė nesate. Kaip įvardintumėte savo gyvenimo būdą?
– Dabar, palyginti su ankstesniais laikais, gyvenu gerokai ramiau. Nesu sveikuolė, pernelyg skrupulingai nežiūriu į maistą, gėrimus. Tik stengiuosi nepadauginti ar visai neimti į burną produktų, turinčių vadinamų tuščių kalorijų: tortų, saldainių. Valgau šiek tiek šokolado, džiovintų vaisių, uogų, vaikštau, bendrauju su žmonėmis.
– Kaip manote, ar visų „blogų“ įpročių verta atsisakyti? O gal kartais verta žiūrėti ir į tai, kiek džiaugsmo jie teikia? Na, sveiki tai vis tiek nemirsime nė vienas.
– Žinoma, kad ne vienuolė esu. Jei nueiname į restoraną ar kavinę, tai gero, skanaus maisto kalorijų neskaičiuoju. Skanus maistas, maloni draugija, šiek tiek gėrimo. Iki šiol išgeriu taurę baltojo vyno, taurelę žolių trauktinės ar balzamo į arbatą šliūkšteliu. Kol kas gerai, kad galiu gyventi, šypsotis, nors ir krebžda minčių dėl širdelės, dėl sveikatos. Juk nežinai, kaip bus toliau. Supranti, kad jau popietės laikas, norisi, kad jis tęstųsi dar ilgai.
Beje, skaitau E. Tombak knygą „Popietės laikas“, gera knyga.
– Kas jums šiomis dienomis teikia daugiausia džiaugsmo?
– Šiomis dienomis džiaugiuosi, kad galiu būti gamtoje, bendrauti su giminaičiais, susitikti su draugais, kad galiu pakeliauti, taip pat šiek tiek padirbėti ir žurnalistės darbą. Labai svarbu pozityvus mąstymas.
Šildo mintis, kad ir kitą sausį skrisiu į Tenerifę, saulėtą Europos pensininkų rojų. Ten sutikau nemažai tokių senjorų, kurie žiemoja Kanaruose tris ar daugiau mėnesių, tarp tokių ir mano klasės draugė Liucija, kurią pamačiau daugiau nei po 50 metų. Smagūs tokie susitikimai.