aA
Iš Etiopijos kilusi ir Lietuvoje daugiau nei dešimtmetį gyvenanti Eskedar Maštavičienė pastebi, kad apie pabėgėlius daugelis turi nekokią nuomonę, tačiau moteris griauna visus visuomenėje įsivyravusius stereotipus. Eskedar puikiai kalba lietuviškai, įkūrė savo kavos verslą „Eskedar Coffee“ ir jau ne vienus metus padeda Lietuvos moterims rengdama akciją „Padovanok suknelę“. Interviu Delfi Eskedar pasakoja ir apie skaudų gyvenimo etapą – skyrybas su vyru.
Eskedar Maštavičienė
Eskedar Maštavičienė
© DELFI / Josvydas Elinskas

– Esate nominuota „Delfi Metų moterys 2020“ rinkimuose, „Supermoters“ kategorijoje. Ką jums tai reiškia?

– Kai man pasakėte, kad esu nominuota, pirmas klausimas buvo – už ką? Aš tiesiog gyvenu, darau tai, kas man natūralu, ir nežinau, ar tai verta nominacijos.

– Vykdote „Padovanok suknelę“ paramos akciją moterims, įkūrėte nuosavą verslą, atvykusi iš Etiopijos puikiai išmokote kalbėti lietuviškai, auginate tris vaikus. Tai, ko gero, žmonės ir įvertino jus nominuodami.

– Šiemet man nuostabiausia yra tai, kad kitą mėnesį, po trylikos metų Lietuvoje, tapsiu Lietuvos piliete. Man patinka, kad nebijau Lietuvoje savęs realizuoti, manau, jog tai yra gėris, o pradžioje buvo žiauriai sunku, nemokėjau kalbos, neturėjau atspirties taško. Mano atspirties taškas buvo dugnas – ir psichologiškai, ir fiziškai, ir finansiškai. Turėjau pradėti nuo nulio kaip pabėgėlė. Džiaugiuosi, kad pavyko, ir jei galiu gyvendama drąsiai motyvuoti kitus, tai yra gėris.

Eskedar Maštavičienės renginys „Padovanok suknelę“
Eskedar Maštavičienės renginys „Padovanok suknelę“
© DELFI / Kiril Čachovskij

– Neseniai vykdėte kavos ceremoniją Lukiškių aikštėje, kokia buvo jos idėja?

– Prieš savaitę buvau pajūryje, Monciškėse, ten yra centras, į kurį ateina žmonių su neįgaliais vaikais arba apsilanko ir patys neįgalieji. Tai yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur neįgalieji gali laisvai prieiti prie jūros. Nuvažiavau ten su drauge ir vaikais, pamatėme drąsių, neįgalių žmonių, kurie gyvena normalius gyvenimus, ir šeimų, kurios augina neįgalius vaikus. Mano vaikai turėjo galimybę bendrauti su tais vaikais ir jie net neklausė, kodėl žmonės vežimėlyje ar panašiai, jiems viskas buvo aišku, tai – nieko baisaus. Važiavau ten su visais įrankiais kavos ceremonijai atlikti, mes ją ten surengėme prie jūros. Ėjome prie jūros su daugiau puodelių, kad galėtume vaišinti kitus, buvo labai smagu. Mano draugė Radvilė grįždama iš pajūrio man paskambino ir pasakė, kad Vilniuje atsidaro „Open Beach“, ten turiu surengti kavos ceremoniją. Paklausiau – o elektra? O vandentiekis? Sakė, grįšiu ir važiuosime pasižiūrėti. Apžiūrėjome aikštę ir kitą dieną ėmėmės organizavimo, pagaminome 150 puodelių kavos ir vaišinome žmones. Man gera, kad turiu ne tik save, bet ir savo bendruomenę, kuri supranta, kaip man gera daryti tai, ką darau, ir pamatę galimybę pasiūlo. Džiaugiuosi, kad sugebėjau tai padaryti, ir tikiuosi, kad padarysime dar daugiau.

– Jūsų kavos ceremonijos – skirtos bendrauti?

– Kai kurie klausia – kava nemokamai? Juk nieko nebūna nemokamai... Būna! (Juokiasi.) Dėl to, kad taip yra gera, taip papasakoji apie kavos kultūrą. Pas mus, Etiopijoje, kavos ceremonija vyksta tris kartus per dieną ir trunka mažiausiai valandą ar pusantros. Žmogus klausia – o jūs dirbate? Taip, dirbame, bet gal mažiau vaikštome pas psichologus (juokiasi). Žmonės turi bent tris valandas per dieną, per kurias bendrauja, – sėdi ir kalba apie viską. Kai pasakai, kad kava neturi nieko bendro su miegu (Etiopijoje vakarinė ceremonija yra tarp 20 ir 22 val.), žmonės sako – oho, kaip miegate? Ramiai! (juokiasi). Mes jau būname viską papasakoję ir einame ramiai miegoti.

Eskedar Maštavičienė/ Joana Burn Photography
Eskedar Maštavičienė/ Joana Burn Photography
© Joana Buividaitė

– O kaip kilo idėja įkurti būtent kavos verslą? Ar nebuvo neramu, kad Lietuvoje ši idėja neprigis? Juk neturime kavos ceremonijų, dažnas ryte greitai susiverčia kavos puodelį prie sumuštinio ir keliauja į darbą...

– Tai, ką turi autentiško, gali tapti tavo pragyvenimo šaltiniu. Manau, kad emigravęs į kitą šalį žmogus dažniausiai taip stengiasi pritapti, kad gali prarasti savo šaknis ir tai, ką turėjo gero, kuo galėtų pasidalyti. Manau, kad tai buvo mano baimė.

Aš studijavau bakalaurą ir magistrantūrą VGTU, maniau, kad turiu dirbti pagal profesiją. Studijavau finansų valdymą, tad galvojau, jog turiu dirbti banke. Vėliau – tarptautinę verslo vadybą, svarsčiau dirbti įmonėje. Tam tikras nusistatymas, kaip privalai gyventi vien dėl to, ką studijavai. Bet niekada nebuvo minties, kad galiu paimti, kas yra gera Etiopijoje, ir padaryti tai pasiekiama Lietuvos rinkai. Arba, atvirkščiai, – paimti ką nors gero iš Lietuvos ir duoti Etiopijai. Apie tai negalvojau, bet kontakto tarp dviejų šalių turėjimas yra didžiausias mano turtas. Turiu dalyką, kurio kiti neturi, turiu kultūrą. Juk kavos kultūros pasaulyje niekas neturi, išskyrus Etiopiją. Kava ten gimė iš kavos regiono, kava nėra pupelė, tai – uoga, o vaikystėje gėriau kavamedžių lapų arbatą. Pasakau tai žmonėms ir jiems akys ant kaktos iššoka: ar kava – ne iš P. Amerikos? Arba papasakoju, kad Etiopijoje mes kavą geriame su rūtų lapu, žmonės nustemba – ir jūs rūtų turite? Yra daug dalykų, kuriuos duodu prie kavos puodelio, tai – pridėtinė vertė. Manau, kuo daugiau žinai, tuo geresnės kokybės produktą gali vėliau rinktis.

Vis dėlto pirminė idėja man atrodė nesąmonė, kas čia ypatingo? Nes užaugau toje kultūroje. Vėliau suvokiau, kad turiu daug, ką galiu duoti kitiems kaip patirtį. Net skrudindama kavą galiu transliuoti daug dalykų, pavyzdžiui, kad gyvenime šio to pasieksi, jei sunkiai dirbsi ir būsi atkaklus. Aš atvykau į Lietuvą neturėdama nieko, dažniausiai žmonės tiki, kad jei esi pabėgėlis, turi prašyti pašalpos arba esi koks nors teroristas.

Eskedar Maštavičienė/ Joana Burn Photography
Eskedar Maštavičienė/ Joana Burn Photography
© Joana Buividaitė

– Kartais pasigirsta piktų replikų, neva Lietuva – tik tarpinė stotelė pabėgėliams, ieškantiems geresnio gyvenimo.

– Taip, tarpinė 13-os metų stotelė (juokiasi). Tada griauni tuos stereotipus ir sakai, kad gali daug padaryti. Aš manau, kad tai ir yra mano verslo istorija – galima pakilti iš dugno.

Iš pradžių gal ne tik žmonės į mane žiūrėjo kaip į kitokią, bet ir aš pati jaučiausi kaip kitokia, iš kitur. Šiandien aš jaučiu, kad čia yra mano namai, mano kampelis. Vilniuje viską pažįstu, viskas tampa sava, tokia tampu ir pati.

– Lietuvoje gyvenate trylika metų, ar galite palyginti, kaip galbūt keitėsi žmonių požiūris į jus? Sulaukiate mažiau smalsių žvilgsnių?

– Juokaudama galiu papasakoti istoriją: einu paplūdimiu iš Monciškių iki Šventosios ir staiga jaučiu, kad visi žmonės į mane žiūri! Pasirodo, ten buvo nudistų paplūdimys (juokiasi). Buvau vienintelė su maudymosi kostiumėliu, o visi nuogi. Man buvo žiauriai nejauku, iškritau iš konteksto. Ir atvykus į Lietuvą pirmas įspūdis buvo toks, tarsi visi į mane žiūri. Bet bėgant laikui pradedi suprasti kultūrą, pradedi kalbėti ta pačia kalba, juoktis iš tų pačių anekdotų ir kitų niuansų. Ir tada pradedi į save žiūrėti kitaip. Kaip pasakoje apie bjaurųjį ančiuką, kuris vėliau virsta gulbe, – atrodei visai kitoks, o tampi toks pats. Iš pradžių gal ne tik žmonės į mane žiūrėjo kaip į kitokią, bet ir aš pati jaučiausi kaip kitokia, iš kitur. Šiandien jaučiu, kad čia yra mano namai, mano kampelis. Vilniuje viską pažįstu, viskas tampa sava, tokia tampu ir pati.

– Viename jūsų interviu skaičiau, kad Etiopijoje būtumėte laikoma apsileidusia, jei vaikščiotumėte taip, kaip atrodote dabar. Kokie ten vyrauja grožio standartai moterims?

– Jie skiriasi mieste ir kaime. Kaime žmonės savimi rūpinasi natūraliomis priemonėmis. Pavyzdžiui, mes plaukų kaukėms naudodavome avokadus ar karvių pieno sviestą. Tai daroma dažnai, oda tampa švelni. Kiaušinius taip pat naudodavome ne tik plaukams, bet ir veidui. Ar tai dabar darau? Beveik niekada (juokiasi). Mieste visos vaikšto tiesiais plaukais, nėra moters, kuri nesitvarkytų plaukų salone. Aš pabandžiau tai Lietuvoje, bet mane kaskart išleisdavo afroplaukais, nes nežinojo, kaip juos sutvarkyti. Taigi dabar nebeturiu vilties, kad čia galiu susitvarkyti plaukus, tad palieku taip, kaip yra. Išsiplaunu vandeniu ir palieku natūralias garbanas. Etiopijoje būtų „šakės“!

Eskedar Maštavičienė/ Joana Burn Photography
Eskedar Maštavičienė/ Joana Burn Photography
© Joana Buividaitė

– Taigi ten svarbiausias moters grožio atributas – plaukai?

– Man mama sakydavo, kad mergaitės grožis yra jos dantys, šypsena ir plaukai. Manau, kad man visai neblogai sekasi, dantys dar neiškrito, ant galvos plaukų yra, šypsausi – vadinasi, viskas gerai (kvatoja).

– Spaudoje pasirodė antraštės apie byrančią jūsų santuoką. Kaip tvarkotės su sudėtingu laikotarpiu?

– Aš nežinau, kodėl tai vadinama byrėjimu (juokiasi). Manau, kad žmonės auga kartu, arba auga atskirai. Galbūt taip galima pasakyti mano atveju. Mes pasirinkome augti atskirai.

Jei mums nepasisekė, bet mes turime bendrą projektą gyvenimui – vaikus, tai turime dėl jų laimės sugebėti susitarti, sugebėti atsidėti savo ego, skaudulius ir pripažinti, kad tiesa yra tokia, kad jei gyvensime kartu, galime ir neišgyventi. Mes turime išgyventi, mes turime augti ir duoti savo vaikams ir mamą, ir tėtį.

– Bet tai vis tiek yra skaudus procesas, kai suvoki, kad „užaugote į skirtingas puses“ ir dabar reikia priimti sprendimą.

– Viskas yra skaudu, skaudžiausia gali būti, kai žmonės turi gyventi meluodami. Ir skaudžiausia būna prisipažinti, kad neveikia. Bandome ir neveikia. Poroje neturėtų būti „arba su manim, arba esi man miręs“. Kokia čia nesąmonė? Aš nesuprantu – kartais būna, kad mylėjai mylėjai, o kai reikia skirtis, iškart tampi monstru. Kam to reikia? Manau, kad žmonės turi išmokti paleisti kitą ir palinkėti jam geresnio gyvenimo bei geresnių santykių. Jei mums nepasisekė, bet turime bendrą gyvenimo projektą – vaikus, tai turime dėl jų laimės sugebėti susitarti, sugebėti atsidėti savo ego, skaudulius ir pripažinti, kad tiesa yra tokia: jei gyvensime kartu, galime ir neišgyventi. Mes turime išgyventi, mes turime augti bei duoti savo vaikams ir mamą, ir tėtį.

Eskedar Maštavičienė
Eskedar Maštavičienė
© DELFI / Andrius Ufartas

– Manote, kad svarbiausia – išsiskirti taikiai?

– Taip. Ar man tai pavyko? Nelabai... Bet aš to noriu.

– O ką patartumėte moterims, kurios šiuo metu taip pat išgyvena skyrybas? Galbūt atradote savo būdų, kurie padeda lengviau išgyventi skausmą?

– Aš manau, kad tos moterys arba vyrai, kurie jau skiriasi, žino, ką turėjo daryti arba turi daryti, todėl tai ir daro. Bet tie žmonės, kurie vis dar tebegyvena kartu, – ieškokite pagalbos. Baisiausia, kai žmonės gyvena šeimoje su nekalbadieniais, kurie trunka mėnesių mėnesiais, be intymumo. Jeigu norite likti kartu ir išgyventi, ieškokite pagalbos, eikite pas psichologą, darykite bet ką, kad situacija pasikeistų. Dėl to, kad bet kokia situacija, kai sakai „ai...“ ir eini miegoti, yra tiksinti bomba. Nori ar nenori – vieną dieną ji ima ir sprogsta, o tu savęs klausi, kodėl tiek metų ten buvau? Manau, nereikėtų gaišti savo ir partnerio laiko; jei mylite save ir savo partnerį, savo vaiką, eikite ieškoti pagalbos. Kai nepavyks, nebus jokios sąžinės graužaties, kad nepabandėte. Reikia kalbėti ir tarpusavyje, ir su savimi.

– Paminėjote meilę sau. Kaip ją suprantate?

– Reikia nemeluoti sau. Niekada. Nes iš tikrųjų turbūt sunkiausia ir yra gyventi meluojant ir kuriant iliuzijas. Tu to neturi daryti dėl nieko, nemeluok sau, geriausia – išvis nemeluok (juokiasi). Jei esi atviras sau, darai tai, ką nori daryti, be jokios vaidybos ir melo, tampi laimingas ir gali pasiekti, ko tik nori. Bet, pavyzdžiui, jei esi tinginys, privalai tai pripažinti ir kažką dėl to daryti. Jei esi šaunuolis, tai irgi turi sau pasakyti. Juk jei nori numesti svorio, bet valgai ne laiku ir nepavyksta, tai reiškia, kad visai nenori numesti svorio!

Balsuokite už „Delfi Metų moteris ČIA.


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(281 žmogus įvertino)
4.2918

Paaiškėjo, kas tapo Delfi „Metų Moterys 2022” nugalėtojomis: rezultatai nustebino (17)

Ne vienerius metus iš eilės vykstantys tradiciniai Delfi „ Metų Moterys “ rinkimai jau turi...

Paskutinė galimybė pakeisti rezultatus: nuspręskite, kas šiemet labiausiai nusipelnė Delfi „Metų Moterys” titulo (5)

Jau tradiciniais tapę Delfi rinkimai „Metų Moterys 2022” netrukus paskelbs nugalėtojas. Kas...

Rūtos Meilutytės istorija: neįtikėtinas startas, atokvėpis ir stulbinantis sugrįžimas

Rūta Meilutytė šiemet dar kartą įrodė, kad jei turi talentą ir daug dirbi, niekas nesutrukdys...

Viktorijos Čmilytės-Nielsen gyvenimas su penkiais vyrais: man nuolat tenka ieškoti kompromisų tarp svarbių mano vaidmenų (1)

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen juokauja, kad gal ir gerai, kad žmonės, pasiryžę...

Top naujienos

Užkalnis. Pavojingiausi priešai – ne Rusijoje (32)

Rusijos žmonės, nepalaikantys karo (arba sakantys, kad yra už taiką) pyksta ir yra įsižeidę,...

Ukrainiečiui – „Regitros“ spyris (7)

Be vertėjo į praktinį vairavimo egzaminą atvykusio ukrainiečio laukė netikėtumas. Vaikinui ne...

Klaipėdoje per avariją taksi automobilis vertėsi ir rėžėsi į stulpą

Trečiadienį apie 22 val. Klaipėdoje į Rambyno ir Kalnupės gatvių sankryžą skubėjo...

Naujasis rinktinės kapitonas – apie Maksvyčio progresą ir treniruotes su Saboniu Ispanijoje (1)

„Esu lygiai toks pat žaidėjas kaip ir buvau, tik daugiau pareigų“, – sakė Mantą Kalnietį...

Karas Ukrainoje. Ukraina skelbia smogusi svarbiam okupantų logistikos objektui „Minus 9 okupantų lėktuvai“: Ukraina skelbia apie Rusijos nuostolius Kryme (2)

Virš Zaporižės regiono Ukrainos oro gynybos pajėgos numušė dvi priešo raketas. Tai paskelbė...

Prognozuojami beveik tobuli orai: temperatūra kils iki 28 ir daugiau laipsnių šilumos

Ketvirtadienio dieną ties Lietuva karaliaus anticiklonas. Danguje praplauks nebent vienas kitas...

Vilniuje senolės neapykanta paspirtukams peržengė ribas: pro šalį važiavusi vairuotoja liko be žado (19)

Vieną trečiadienį sutarusi nuvykti į verslo pietus, vilnietė Beatričė Paškevičiūtė į...

Rinktinės stovykloje pradės tuštėti lovos: Maksvytis ruošiasi trumpinti kandidatų sąrašą Kuzminsko trauma komplikavosi

Trečią pergalę kontroliniuose susitikimuose įsirašiusiose Lietuvos rinktinėje artėja...

Delfi PliusDalia Vaitkutė-Šiaulienė

Lietuvoje populiarėja tik suaugusiems skirti poilsio namai ir viešbučiai: ko juose tikėtis ir kiek kainuos romantiškas pabėgimas dviese?

Per savo medaus mėnesį ar vestuvių metines greičiausiai norite mėgautis romantika, o ne klausytis...