Įprastai didžiausias metų šventes buvau pratusi švęsti tradiciškai – Lietuvoje, su šeima, prie didelio vaišių stalo. Tačiau 2018 m. Kalėdas ir Naujuosius metus su tuometiniu vaikinu nusprendėme paminėti kiek kitaip – visus metus taupę, nusipirkome lėktuvo bilietus į Niujorką. Kodėl JAV ir būtent šis miestas? Todėl, kad esu didelė „Vienas namuose“ filmų gerbėja, o antroje šio kultinio filmo dalyje Kevinas atsiduria būtent Niujorke – mieste, kuris per šv. Kalėdas tiesiog pulsuoja šventine nuotaika. Norėjosi bent per šventes sugrįžti į vaikystę, aplankyti vietas, kurias buvo galima išvysti filme, pasijausti taip, kaip jautėsi nutrūktgalvis Kevinas. O ir mano vaikinas Arnas buvo visomis keturiomis už tokią išskirtinę idėją.
Apie kelionės planavimą neišsiplėsiu, tačiau galiu pasakyti, kad jo buvo daug: bilietų, viešbučio rezervacijos, lankytinų vietų ir maršrutų sąrašas, net staliuką šv. Kūčių vakarui ir mano gimtadieniui rezervavome likus mėnesiui iki švenčių. Kadangi ši kelionė mums atsiėjo išties nemažą pinigų sumą, nusprendėme, kad šiais metais kalėdinių dovanų vienas kitams nedovanosime. Arną įspėjau, kad pataupytų ir gimtadienio dovanos man taip pat nepirktų. Kelionė į JAV kartu su juo – man ir taip pati geriausia dovana.
Atvykus į Niujorką, šis mane sužavėjo nuo pat pirmų akimirkų. Ne veltui jis vadinamas pasaulio sostine. Milžiniškas miestas, kuriame gyvenimas tiesiog verda. Šimtai tūkstančių žmonių vienoje gatvėje – kažkas skuba į darbą, kažkas puošia savo parduotuvėlę kalėdinėmis girliandomis, kažkas atlieka performansus, o kažkas tiesiog gurkšnoja karštą kavą ant suoliuko.
Viešnagė Niujorke truko 10 dienų, todėl spėjome aplankyti ne tik turistų pamėgtas vietas (Bruklino tiltą, Kinų kvartalą, Laisvės statulą), bet ir filmo „Vienas namuose 2“ lokacijas: Queensboro tiltą, kuriuo taksi važiavo Kevinas, „Grand Army Plazą“, vietą, kurioje jis sutiko didžiausius savo priešus Marvą ir Harį, viešbutį „The Plaza“, kuriame vaikis gyveno ir smaginosi, namą, kuriame jis įrengė spąstus blogiukams, bei Rokfelerio kompleksą, prie kurio eglutės Keviną rado mama.
Tačiau labiausiai norėjau aplankyti ir pasivaikščioti po Niujorko Centrinį parką, kuriame Kevinas sutiko mielą balandžių moterytę bei galutinai užbaigė vagišių karjerą. Kadangi šis parkas Niujorko atstumais buvo visai netoli mūsų viešbučio (gal 4–5 km), nusprendėme, kad po šventinės gruodžio 24 d. vakarienės, desertui pasiliksime pasivaikščiojimą po Centrinį parką.
Pasiekus parką, pirmiausia mane maloniai nustebino vienas faktas. Kitaip nei kad filme, kuriame parkas vakaro metu atrodė tuščias, Kalėdų išvakarėse jame šurmuliavo šimtai žmonių. Porelės, šeimos su vaikais, gatvės artistai, tie patys turistai, atrodė, kad visi pasigavo mūsų mintį – Kūčių vakarą praleisti šiame milžiniškame parke.
Vaikščiodami po parką, šnekučiavomės apie kelionę, dalinomės patirtais ir dar laukiančiais įspūdžiais, gėrėme kavą, fotografavomės – įprasti porelės reikalai. Tačiau man befotografuojant (tikslaus pavadinimo nepasakysiu) labai gražų fontaną su angelo statula, Arnas staiga suklupo (bent jau man taip pasirodė). Norėjau klausti, kas nutiko, tačiau tą akimirką supratau, kad jis ne klūpi, o yra priklaupęs. „Ar tu, Ugne, mano angele, tekėsi už manęs?“ – laikydamas iš dėžutės ištrauktą žiedelį tarė jis.
Niekada su draugėmis, kurios yra susižadėjusios ar susituokusius, neteko kalbėtis apie tai, koks jausmas ištinka išgirdus šį klausimą, tačiau aš patyriau lengvą šoką. Pirmoji mintis, šovusi į galvą, kad jis tiesiog sugalvojo pajuokauti, tačiau Arnas iš prigimties yra rimtuolis ir tokiais dalykais niekada nejuokauja. Apie vestuves iki tol niekada taip pat nekalbėjome, tačiau tas jausmas, kad esame skirti vienas kitam, lydėjo nuo pat draugystės, kuri užsimezgė dar mokykloje, pradžios.
Kol aš stovėjau lyg įbesta, Arnas kantriai ir su nerimu akyse laukė mano atsakymo. Po kokių penketo sekundžių, kurios jam tikriausiai atrodė kaip visa amžinybė, pagaliau atsipeikėjau ir pagalvojau, kad galimybės atsisakyti visą likusį gyvenimą praleisti su vyru, kurį myliu, aš negaliu – iš visų jėgų sušukau „Taip!“, kurį tikriausiai girdėjo bent jau pusė Manhatano gyventojų.
Tas vakaras mums buvo išties stebuklingas. Dar ilgai vaikščiojome Niujorko gatvėmis ir gatvelėmis, tačiau jau ne kaip pora, o kaip sužadėtiniai. Miegoti nuėjome tik paryčiais. Kalėdų rytą ilgai drybsojome lovoje, kalbėjomės apie ateities planus, gyvenimą drauge, drįsau pradėti svajoti ir apie tai, kaip atrodys mūsų vestuvės.
Likęs viešnagę laikas Niujorke prabėgo akimirksniu. Per kalėdines dienas aplankėme dar ne vieną šio miesto pasididžiavimą, o Naujuosius metu su milžiniška niujorkiečių minia sutikome Taimso skvere.
Šiandien skaičiuojame jau trečius vedybinio gyvenimo metus, o per šias šventes, minėdami savo 5 metų sužadėtuvių progą, nusprendėme nuvykti į Niujorką ir atkartoti tą stebuklingą 2018 m. gruodį.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.
