„Draugės manęs dažnai klausia: Nijole, tu taip mėgsti gaminti, bet ar yra tavo virtuvėje paprastų receptų? Tai šitas pyragas vadinasi „1-2-3“, arba „Žybt – žybt“. Tai be galo paprastas, bet labai skanus pyragas“, – receptą pristatė aktorė.
Greit sumaišiusi tešlą ir pašovusi pyragą kepti N. Narmontaitė mielai dalijosi brangiausiomis motinystės akimirkomis. „Manau, kad motinystė yra didžiausias stebuklas, kurio tikriausiai kiekviena moteris laukia. Kiekvieną kartą, kai šeimoje atsiranda vaikas, jis labai daug ką pakeičia“, – sakė ji.
Aktorė labai didžiuojasi savo sūnumi, kuris dabar su savo šeima gyvena Tenerifėje. Išugdyti padorų žmogų mamai yra didžiulis atpildas, sakė N. Narmontaitė.
„Tuo metu, kai Simas gimė, aš dirbau Šiaulių dramos teatre. Atsimenu, kaip jį vesdavausi į spektaklius, o kol aš vaidindavau, jį prižiūrėdavo kiti aktoriai. Tą, ką su juo aktoriai išdarinėdavo, kol aš būdavau scenoje, buvo tokios žavingos aktorinės pamokos jam, kad jis, būdamas vos ketverių, negalėdavo pakęsti, kai su juo kas nors pradėdavo kalbėtis vaikiškai. Iš mano kolegų jis išmoko puikiai tarti ir gražiai kalbėti. Jam ir dabar tai puikiai sekasi – laisvai kalba net penkiomis kalbomis“, – laidoje dalijosi ji.
Nors teatre užaugo, aktorės sūnus pasuko ne mamos keliu, mat matė, kaip tai sunku. Studijavo turizmą ir vadybą, o dabar Tenerifėje laimingas jaučiasi užsiimdamas nekilnojamuoju turtu, laidoje pasakojo N. Narmontaitė.
„Mokykloje Simas būdavo vadinamas mokyklos džentelmenu, nes buvo labai mandagus, labai labai geras vaikas, o ir užaugo labai padorus žmogus. Man gera matant, kaip jie bendrauja šeimoje, su dukryte. Beprotiškai didžiuojuosi“, – kalbėjo ji.
Prisiminė garsi aktorė ir akimirkas, kai tapo močiute. Nors džiaugsmas buvo begalinis, tačiau tuomet teko išgyventi ir vieną skaudžiausių gyvenimo periodų. „Tuo metu, kai gimė anūkė, mano mama labai sirgo. Ir aš vis mąsčiau apie tą pasakymą, kad kai vienas šeimoje ateina, kitas išeina. Turėjau nuojautą, ar nebus čia tas atvejis. Taip ir buvo – kai gimė anūkytė, išėjo mama. Tai buvo ir džiaugsmas, o iš kitos pusės – labai didelis skausmas. Dar spėjau parodyti jai ekrane proanūkės nuotrauką, bet gyvai taip ir nepamatė. O kai aš pati paėmiau tą kleckiuką, tai buvo toks jausmas, lyg ji man žiūrėtų tiesiai į akis – lyg suaugusio žmogaus akimis ir norėtų man kažką pasakyti“, – jautriomis akimirkomis dalijosi N. Narmontaitė.
Vykdama aplankyti sūnaus šeimos ji kaip reikiant pasistengia su lauktuvėmis. „Man taip norisi, kad jie pajustų, jog štai atvažiavo mama, močiutė. Mano draugės juokiasi: tu išprotėjai, važiuoji į Tenerifę, o lagamine skraidiniesi žarnas. Bet man taip norisi jiems gaminti. Aš nuvežu ir pundelius prišaldytų žalumynų – krienų, vyšnių, serbentų lapų, nes noriu jiems agurkų šviežiai paraugti, juk to Tenerifėj negausi. Būtinai turi būti ir šaltibarščiai, kugelis, vėdarai, silkė. Dažnai galvoju, iš kur tas noras yra? O viskas dėl bendrystės. Kad visi kartu susėdame prie stalo, gražiai jį papuošiame, užsidegame žvakes ir tas kalbėjimas, pabuvimas – tai tokios laimės akimirkos“, – pasakojo N. Narmontaitė.
Kaip aktorė suspėja vaidinti teatre, kine, o dabar dar ir pristato jau 7-tąją savo parašytą knygą – kviečiame pasiklausyti laidos įraše.
