„Ar aš moku gaminti? Nežinau. Bet savo laiku tris kartus per dieną aš pamaitindavau septynis žmones. Ir taip iš esmės, nes moterų šeimoje buvo mažuma“, – juokėsi tris vaikus užauginusi ir šiuo metu anūkus lepinanti TV laidų vedėja.
Padedama „Mamų virtuvės“ vedėjos Eglės Kernagytės E. Mildažytė gamino tikrą rudens klasiką – cukinijų ir obuolių blynelius. Gaminant moterų pokalbiai sukosi apie šeimą, motinystę ir maistą.
„Mano visi vaikai – jau nebe vaikai, bet dabar aš vėl naujų mažų turiu. Su anūkais mes labai gerai sutariame. Aš jiems visko prigaminu, o svarbiausia – kad gražiai lėkštėje atrodytų, – meiliai kalbėdama apie anūkus sakė laidos viešnia ir atskleidė, kad virtuvėje vis tenka imtis gudrybių: – Nors blynus vaikai mėgsta, to negalima būtų pasakyti apie cukinijas. Taigi kad būtų skaniau, dažnai įdedu, pavyzdžiui, dar ir obuolio.“
Prisiminusi, ką anuomet gamindavo mažiems savo vaikams, E. Mildažytė tvirtino, kad laikai pasikeitė. Dabar yra visai kitos galimybės, nebe naujiena ir įdomiausi produktai: „Tą patį galima pasakyti apie alyvuoges ir daugybę kitų produktų. Aš jau nekalbu apie išskirtines virtuves, kaip kad meksikiečių ar indų. Dabar gaspačo yra kasdienybė, o kadaise tai buvo visai nežinomi dalykai. Arba štai prancūziška svogūnų sriuba – tuomet ji atrodė kaip skrydis į kosmosą.“
Laidos vedėjos paklausta, kokia mama save laikanti, E. Mildažytė paatviravo: „Aš esu ta mama, kuri labai aiškiai suprato, ką reiškia būti mama, ir ką reiškia būti vaiku tokios mamos, kuriai reikia... esenciją lašais vartoti. Labai svarbu nedominuoti, o jei dominuoji – tai ten, kur reikia, ir tik kritiniais atvejais. Mat yra tokia sąvoka „buldozerizmas“ – kai nesvarbu, kas aplink tave darosi, bet kai tu ką nors darai, tai stumi savo buldozerį galvodamas, kad sieki savo tikslo, o visi kiti turi tave palaikyti. Noriu pasakyti, kad namuose aš labai ribojau savo dominavimą. Bet ką man reiškia būti mama? Visų pirma tai yra didžiulė atsakomybė, labai daug džiaugsmo, labai daug skausmo. Kas tau sakė, kad būti mama – lengva?“
Garsi žurnalistė prisiminė laikus, kai auginant vaikus teko kaip reikiant pavargti. Vaikai maži, reikia valgydinti, rūpintis, o namie – jokių patogumų. „Jei galėčiau, sau, dar jaunai mamai, būčiau davusi tokį patarimą: tu nepatikėsi, bet jie užauga, – juokėsi į prisiminimus leidusis E. Mildažytė. – Aš atsimenu tokius beviltiškus epizodus savo gyvenime, kai sėdėdavau savo Markučiuose, į kuriuos net atvažiuoti nebūdavo įmanoma, su savo vandens kolonėle, pečiumi, be jokių patogumų. Kur tu jautiesi visiškoje izoliacijoje, nes aš net jokio telefono neturėjau. O nuvažiuoti į parduotuvę, jei tu kuo nors nepasirūpinai, būdavo didelis iššūkis, nes kol tu su dviem vaikais ir vežimu nusirideni per tuos kalnus, tai tokie sniego besmegeniai prie ratų prisikabina...
Aš prisimenu, kai aš balėją prisirišusi barškėdavau palei geležinkelį. Būdavo, prisirišu ją prie ratų, įdedu čiužinį, nurengiu vaikus nuogai, uždedu kepures nuo saulės, ir mes važiuojame apsipirkti į turgų. Apačioje prisidedu daugybę produktų, o vaikams duodu uogų – tai dėl to jie būdavo nuogi. Kol mes parvažiuojame, vaikai su uogomis būna ramūs ir nelipa iš tos baleikos. Visi girdėdavo, kada aš važiodavau per akmenis.“
Būta iššūkių ir vėliau, vaikams sulaukus paauglystės. E. Mildažytė papasakojo, kad kai gyveno prie mokyklos, pas juos į namus ateidavo pavalgyti „pusė“ mokyklos. „Mano vaikų draugai suvalgydavo viską, ką rasdavo, – juokėsi prisiminusi žurnalistė. – O kartą kokius šešis balandėlius sukirtęs Arnas man pasakė vieną gražiausių frazių: kas pavalgęs nepavalgo, tam ir valgyt duot nereikia.“
Paklausta, ar buvo griežta mama, E. Mildažytė prisiminė istoriją, kai pričiupo savo sūnų rūkantį. Tuo metu jam tebuvo 14 metų. „Aš nervinaus nervinaus per naktį, paskui pagalvojau: o kodėl aš čia nervinuos – tegul nervinasi jis. Pakėliau jį penktą ryto ir sakau: eik pavedžioti šunį, nes labai gerai vėdinasi plaučiai. Kol jis šunį pavedžiojo, aš jam parašiau tokį laišką, kad pati apsižliumbiau. Tada išklijavau visus namus plakatais, kuriuose buvo parašyta: „Šikniau, tau tik keturiolika.“ O vėliau nunešiau jo nuotrauką į vietinį Užupio kioską ir pardavėjai pasakiau: jeigu šitam snargliui parduosite cigarečių, tai jūs čia daugiau nedirbsite. Ir ta nuotrauka buvo pakabinta lange. Taigi buvau tokia teroristė, – pasidalijo laidos viešnia. – Šiaip tiek kontroliuoti nereikdavo – didieji klausydavo žodžio, nereikėdavo su jais bartis, įrodinėti, patys viską žinodavo. Yra visko pridirbę, bet tuo metu aš to nežinojau, jie susitvarkydavo patys. Paskui, kai jie jau man papasakojo visus savo nuotykius, pamaniau, kad gal ir gerai, kad tuo metu nieko nežinojau, nes nebūčiau galėjusi nieko pakeisti, o būtų buvę baisu.“
O koks jausmas, kai vaikai užauga ir išeina gyventi savo gyvenimo? E. Mildažytė atvira – su ištuštėjusiu lizdu susitaikyti reikia laiko. „Pirmas etapas – kad toliau verdi didžiausius puodus ir nesupranti, kodėl viskas prarūgo, tada kliokini viską į unitazą ir graudžiai verki. Paskui ateina antras etapas – palauk, tai sumažinkime puodus. Trečias etapas – tai aš visiškai nieko nebegaminsiu, o kam reikia? Paskutinis etapas toks: „Vaikai, klausykit, o gal nekepam tų dviejų žąsų per Kalėdas? Vaikai, o gal nueinam į kokį restoraną, juk vis tiek bus kitaip...“ – „Mama...“ Ir žiūri, jau dvi žąsys padėtos prie mano durų, kad tik kartais neapsigalvočiau“, – meiliai apie jau suaugusius savo vaikus pasakojo žinoma žurnalistė.
Viso pokalbio kviečiame klausytis ir ypatingųjų E. Mildažytės cukinijų blynų receptą išgirsti laidoje „Mamų virtuvė“.
