Laidoje garsi moteris papasakojo, kad meilę maistui paveldėjo iš mamos – tai ji išugdė gebėjimą derinti įvairius skonius bei vertinti paprastą, bet gardų maistą. Drauge su laidos vedėja Egle Kernagyte moterys pagamino perlinių kruopų košę su maskarponės sūriu. Tik perspėjo – būkite atsargūs, jokiu būdu nepervirkite perlinių kruopų – jos turėtų būti paruoštos al dente!
Paklausta, kada pati pamėgo gaminti, A. Grigaliūnienė prisipažino, kad kelionė iki virtuvės užtruko: „Pradėjau gaminti tik prieš gerus 10 metų, kai man buvo 30 m. Kai supratau, kad noriu gaminti, nieko nelaukusi pradėjau ir man iš karto gerai sekėsi. O viskas yra dėl to, kad augau kultūroje, kur visada buvo vertinamas geras skonis ir geras maistas. Mano mama nuostabiai gamino net ir tais gūdžiais sovietiniais laikais. Ji gamino švarų maistą, nebūdavo jokio marmalo, pavyzdžiui, ji niekad nebūtų užkepusi kepsnio ananasais. O aš, matyt, dažnai su ja leisdavai laiką virtuvėje, nes pradėjusi gaminti iškart žinojau pamatinius virtuvės dalykus.“
Stebėdama, kaip mama sukasi virtuvėje, moteris gavo dar vieną neįkainojamą dovaną – gyvai išklausė visą klasikinės muzikos repertuarą. „Mano mama buvo operos solistė, tad gamindama ji repetuodavo. Kažkada su vyru namuose žaidėm žaidimą, jis man davė gal 50 klasikinių kūrinių ištraukų ir aš atspėjau maždaug 45. Taigi esu dėkinga savo mamai ir vaikystei teatre“, – prisiminusi pasakojo A. Grigaliūnienė.
Verslininkė turi du vaikus – juokdamasi sako, kad vienas, 21 m. Gabrielius, yra senas, o kitas vaikas, 9-erių Jonė, – naujas. Garsiai didžiuodamasi abiem savo vaikais ji pasidžiaugė, kad jiedu puikiai gamina ir turi firminių patiekalų.
Paklausta, ar pati išmoksta ko nors iš savo vaikų, A. Grigaliūnienė pasidalijo pavyzdžiais, kaip iš mažosios Jonės išmoko įsipatoginti, o iš sūnaus Gabrieliaus – paprastais žodžiais paaiškinti sudėtingus, svarbius dalykus.
„Aš jam dėkinga už kantrybę, juk augti su labai jauna mama nebuvo paprasta. Jaunai mamai irgi visko labai norisi, ji ne visada būna ten, kur turi būti. Visa šita mes praėjom, – dalijosi ji. – Dabar visi kalba apie savęs, aplinkos arba gyvenimo priėmimą. Tai iš pradžių reiktų priimti save, o visų pirma tai reiškia atleidimą sau. Kai sau atleidi, kai paleidi visokias gėdas, kaltes, kurios visiškai nebesvarbios, tai visiems kitiems, o pirmiausia – tavo vaikams su tavimi pasidaro lengviau.“
A. Grigaliūnienė paskaičiavo, kad jau 20 metai, kaip tęs nelaužomas kalėdines tradicijas savo namuose. „Pagrindinės metų tradicijos mūsų namuose yra didelė vaikų šventė ir didelių vaikų šventė 25 d. naktį. Dabar kaip tik ruošiu kvietimus ir vaikams, ir dideliems vaikams, – juokėsi ji. – Mūsų eglutę puošia žaisliukai ir iš mano vaikystės, ir iš draugų, vaikų kelionių. Taigi man Kalėdos, visų pirma, yra tradiciniai dalykai, kur tu kaip romų komanda su visais bliūdais, silkėm varai per namus, skubi, griūni… Bet tas skubėjimas yra nuostabus.“
Paminėjo laidos viešnia ir paprastesnes, tačiau vis tiek širdį šildančias šeimos tradicijas: „Kalbant apie kasdieniškus ritualus, tai mano vyras vakarais verda fantastišką imbiero ir citrinos arbatą, o prie tos arbatos kalbamės, žiūrim filmus, serialus arba paprasčiausiai tylim. Man jau vien tas arbatos kvapas suteikia džiaugsmo. Be jokios abejonės, nuostabi tradicija yra ir sekmadieniniai pietūs pas Simo mamą, kai visi susirenkame su mielu noru, kartu aptariame naujienas, kaip kam sekasi. Savaitgaliais Jonytė mus palepina ką nors pagaminusi virtuvėje...“
O artėjant šventėms – prasminga prisiminti tai, kas svarbiausia. A. Grigaliūnienė kviečia sustoti ir įvertinti, kaip iš tiesų mes gerai gyvename. Prasidėjus karui jų šeima į savo namus priėmė pabėgėlių ukrainiečių šeimą. Pasak moters, tai buvo geriausias sprendimas, nors ir nelengvas.
„Mes iki šiol draugaujame, kur reikia – padedame. Ukrainiečiai mūsų sodyboje gyveno beveik 7 mėnesius, kol sustiprėjo. Jie atvažiavo po ilgų karo metų, iš Donbaso regiono. Dabar man per kūną šiurpas eina prisiminus, kai berniukai, kurių vienam tuo metu buvo 11 m., kitam – 10 m., pamatę kieme esančias sūpynes ir vaikišką namuką, klausė – kas tai yra? Nes jie visus savo sąmoningo gyvenimo metus praleido slėpdamiesi rūsiuose, – susigraudinusi dalijosi garsi moteris. – Tai vienas gražiausių ir prasmingiausių mūsų su vyru sprendimų – priimti šią šeimą, tačiau tai tikrai nepaprasta. Kažkada su bičiuliais kalbėjom, kad ir tiems žmonėms, kurie kaip mes neformaliai priima pabėgėlius, irgi reikia psichologinės pagalbos. Mūsų kultūros labai skirtingos. Vis tiek tai yra slavai, kartais jų tiesumas išmuša iš vėžių. Man jis patinka, nes aš pati esu tiesus žmogus, bet žinau, kad kitus gali sugluminti. Dar atėjo suvokimas, kaip mes gerai gyvename, tad nustokite, lietuviai, sakyti, kad pas mus blogai. Su išlygom, kasdienėm problemom, bet mums yra labai gerai.“
Kaip pagaminti sveikuolišką perlinių kruopų košę ir kiti atviri A. Grigaliūnienės prisiminimai – laidoje „Mamų virtuvė“.
