Kad gautų šventosios statusą, Vatikanas turėjo patvirtinti du stebuklus, įvykusius po garsiosios vienuolės mirties. Tai neva buvo vyras ir moteris, pagiję nuo auglių, tačiau pasaulis, aklai nesekantis religija, švelniai tariant, suabejojo: gydytojas pripažino, kad buvo skiriami vaistai. Žinoma, Vatikanas, kaip dažnai su juo nutinka, apsimetė neprigirdintys, ir paskelbė taip, kaip jiems reikėjo. Tačiau šis smulkus faktas tebuvo smulki detalė neaiškioje ir nešvarioje Motinos Teresės istorijoje.
Kodėl Vatikanas vertino Motiną Teresę, nesunku suprasti. Ji iš tiesų buvo ištikima, lojali pavaldinė, siekusi bet kokia kaina plėsti Bažnyčios įtaką. Jos tikslas buvo ne vargšų gelbėjimas, o tikinčiųjų bendruomenės išplėtimas. Tai – ne aukštoji matematika: kuo daugiau tikinčiųjų tavo sąskaitoje, tuo didesnė tavo įtaka. Panašiai ir Lietuvoje apsunkinamas atsiskyrimas nuo katalikiškosios bendruomenės, apostazė tampa kryžiaus keliu, nes jei visi, kurie buvo pakrikštyti ne savo noru, arba eigoje suabejoję Bažnyčios tyrumu ir taurumu atsisijotų, galimai tektų net mokesčius pradėti mokėti.
