Nežinau, kodėl pastaruoju metu eilių nebeskaitau. O jei ir perskaitau kažką, tai nutinka kartą metuose ar kartą per dvejus. Sakytum, eilės turėtų šių dienų skubai tikti: perskaityti vieną eilėraštį daug lengviau nei perskaityti visą prozos knygą, ypač dėmesį koncentruojantiems vis mažiau ir sunkiau. Poezija turėtų būti lyg intelektualusis tiktokas, kur leidžiami vaizdo įrašai iki minutės trukmės. Peržiūri – ir brauki pirštu į viršų. Perskaitai – ir verti puslapį. Taip – kol pabosta. Bet man pasirodė, kad užuot tapusi saulėgrąžų gliaudymu, poezija guli pajungta prie gyvybės palaikymo aparatų. O gal man taip tik atrodo? Ar jūs skaitote poeziją?
Vietnamiečių kilmės amerikiečio Ocean Vuong autobiografinį romaną „Žemėje mes žavūs tik akimirką“ dovanų gavau iš leidyklos. Ji mane pakvietė išsirinkti patikusią knygą ir porą pasiūlė savo nuožiūra – o kadangi mėgstu Azijos spalvas šiuolaikinėje literatūroje, pagriebiau šią. „Goodreads“ platformoje ji įvertinta solidžiomis 4 žvaigždutėmis, o tais įvertinimais aš šiek tiek kliaujuosi. Ne aklai, juolab, kad negaliu sakyti, jog mano nuomonė visada sutampa, bet tai, kas įvertinta keturiomis ar daugiau žvaigždučių, man dažniau patinka.
Ocean Vuong visų pirma yra poetas. Kaip poetas jis pradėjo ir kaip poetas parašė prozą. Niekas šioje knygoje neužrašyta paprastai – kiekvienas oro virptelėjimas įvilktas į poeziją. Tad skaityti nėra taip jau paprasta. Jei įprastas eilėraštis gali sudaryti, pavyzdžiui, šimtą žodžių (žinoma, nebūtinai, tiesiog toks skaičius realistiškas), kai įprastame romane jų gali būti šimtais tūkstančių, įsivaizduokite, ką reiškia suskaityti šimtus tūkstančius žodžių poezijos. Visą romaną. Reikia iš tiesų skaityti, reikia tylos, reikia nuotaikos. Tai – ne romanas prie baseino, sakau jums iškart.
Tai, kad „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ yra poeto autobiografija, knygai prideda praktiškai gėdingo sunkumo jausmo. Knygą skaityti nėra jauku – priešingai, skausmingai ir purvinai smalsu, primena gal net emocinio valgymo epizodą, kai susikiši į save taukuotų čipsų megapakelį, ir darosi bjauru nuo tų visų riebalų ir maisto kiekio, bet negali sustoti: „Dar vieną“. Taip ir su šia knyga, kurioje autorius pasakoja apie savo šeimos atvykimo į JAV istoriją, atvykimą į laisvę, nors niekada taip ir netapo laisvu. Ocean Vuong aprašo gyvenimo ir laiko absoliučiai suluošintas močiutę ir – ypač – mamą, motiną, kuri yra angelas ir demonas, kuri daužo jį, mėto daiktus, kankina, žemina, baudžia, bet tuo pačiu yra šalia ir priima jį. Nors priima nezgrabiai, grubiai. Pasakoja apie atrastą meilę, kurią suteikia skausmas. Nes gyvenimo ir mylimųjų nuolat daužytas žmogus kitaip meilės matyti nemoka. Jis ją atpažįsta tik per pažįstamus ženklus, jausmus, veiksmus. Toji aprašoma meilė tokia skaudi, tokia žeminanti, tokia neteisinga, bet ji aprašoma genialiai.
Tegaliu įsivaizduoti, ką reiškia eilėmis aprašyti apsidergimą dviejų vyrų sueities metu. Tegaliu įsivaizduoti, ką reiškia eilėmis aprašyti gėdą ir baimę apsišlapinus, nes mama tave baudžia. Tegaliu įsivaizduoti, ką reiškia eilėmis aprašyti troškimą nors kokios, bet kokios meilės ir švelnumo, ir tą negarbę juos vaikantis taip, kad imtum sekioti tau davusį picos gabalėlį.
Knyga man kažkiek priminė vieną geriausių skaitytų knygų „Vadink mane savo vardu“ – bet šioji vis dėlto buvo graži, nors ir liūdna. Ji buvo jauki, ji buvo viltinga. O šioji man buvo tiesiog liūdna. Šalia liūdesio nebuvo vilties ar jaukumo.
4 žvaigždutės iš 5. Tai stiprus, sudėtingas kūrinys ir jis garantuotai ne kiekvienam. Jam reikia tinkamo laiko, drąsos nesuprasti. Jei mėgstate prie knygų pasėdėti ilgiau arba jei šįkart norisi ne kažką suryti vienu kąsniu, o daugiau pasėdėti, pagalvoti, leisti sau pajusti, rekomenduoju. Tik šiukštu nesivežkite jos prie baseino. Tikrai, patikėkite.
