Papasakokite ir jūs ypatingą savo istoriją ar tiesiog nuoširdžiai padėkokite mamai už viską. Plačiau apie konkurso sąlygas ir taisykles skaitykite ČIA.
Gražiausius laiškus publikuosime Delfi rubrikoje „Moterys“, o iškalbingiausių laiškų autorių laukia įspūdingos konkurso mecenato dovanos.
Na, o dabar kviečiame paskaityti šiltą laišką, skirtą mamai Jurgitai (tekstas neredaguotas).
Sak, kad kol esi mažs, nesuvuoki, kad esi atskėrs žmuogs nu mams. Vėliau jau nuoris pasaulį pažįnt pačiam, vakščiuot neįsikėbus į ronką, į mokyklą eit nelydimam, pačiam nuspręst, kų valgysi ir kų rengsys. Nors vis teik tyle lauki kol mama švelne plaukus pašukous vakare, televizuorių žiūront, ar nogar pagluostys priš meig.
Paauglystie galvuoji, ka esi vienyntelis ir išskirtinis, kad viskų žina, o kažkam pasakius, kad atruoda kap mama – negali patikiet! Juk aš visai kituok! Mes gi skirtynga mąstuom ir skirtynga pasaulį suprontam...
Ir vis teik tiktas mamā šyrdį išliet nuori, kumet pasaulis įskaudėn.
Išejus iš numų galvuoji, kad pasaulis tau pu kuojuom ir žina viskų geriau už kitus. Ir vis teik tenk mama skumbynt, kai iš pinkių kartų cepelinus išvėrt nesigaun tep skane, kap ka mama vėrdav numūs.
Ir tik subrendęs suprunti, kad esi mamas atspindys, kad anuos žuodžę gyven tavy, kad anuos puosake ir frazės vis dažniau pasakuoms tav lūpuom.
Žiūri į nuotraukas ir mata, kad ir nuosį suraukam tep pat, ka šypsomies, o ir tei cepelina vis skaniau verdas. I netikieta suprunti, ka gal i nesi visai atskėrs žmuogus nu mamas. O gal i nerek būt?